Liaudies išmintis, aišku, sako kitaip. „Devynis kartus pamatuok, dešimtą – pjauk“ yra sveiko proto patarlė, o ne bandymas atidėliojant išsisukti nuo darbo. Bet kai pasižiūri į politikų darbą Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad liaudies išmintimi naudojamasi retai.
Neseniai Seimo nariai užregistravo teisės akto projektą, kuriuo siūlė sodų teritorijose uždrausti bet kokią ūkinę ar komercinę veiklą, nesusijusią su mėgėjiška sodininkyste. Dar daugiau, aiškinamasis raštas aiškino, kad mėgėjiška sodininkystė yra skirta teisingai (sic!) praleisti laiką, užsiauginti vaisių ir daržovių.
Šio projekto autorius pradėjus spausti dėl to, kad XXI a. Lietuvos Seimo nariai klejoja sovietinėse minčių konstrukcijose, jie savo žodžių išsižadėjo greičiau nei Petras Jėzaus. Paklausus, o tai kam teikiate įstatymo projektą, kurio atskiroms dalims nepritariate, atsakymas buvo maždaug toks: nekreipkite dėmesio, čia tik įstatymo projektas, paskui pataisysime.
Baisiausia, kad tai nėra pavienių Seimo narių darbo brokas. Štai Aplinkos ministerija į liepos mėnesį registruotą Nacionalinį oro taršos mažinimo planą įtraukė ir draudimą naudoti kietąjį kurą bei malkas teritorijose, kuriose yra centrinis šildymas. Tad jei jūsų namas stovi rajone, kur yra toks šildymas, nuo 2029 m. malkų kūrenti nebegalėtumėte.
Šios idėjos Aplinkos ministerija irgi išsižadėjo ir pasakojo, kad „čia tik pasiūlymas“, dar apkaltino konsultantus, ruošusius kažkokią studiją. Bet tai yra paprasčiausias išsisukinėjimas. Pasiūlymas buvo detalaus ir apmąstyto plano dalis, su bene šimto puslapių lydimaisiais dokumentais, paruoštais pasirašyti premjerui. Konsultuotis, žinoma, reikia, bet baisu, jei konsultantų mintys be jokio kritinio vertinimo yra copy–paste būdu įkeliamos į teisės aktų projektus.
Šie du atvejai yra tik ledkalnio viršūnė. Anot Valstybės kontrolės atlikto audito, Lietuvos Seimas svarsto dvigubai daugiau įstatymo projektų nei Latvijos ar Estijos. 2008–2016 m. pusė visų įstatymų priimta skubos tvarka. Pusė! Šis rodiklis Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje yra apie 5 proc., Estijoje – apie 10 proc.
2008–2016 m. pusė visų įstatymų priimta skubos tvarka. Pusė! Šis rodiklis Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje yra apie 5 proc., Estijoje – apie 10 proc.
Skubos tvarka reiškia, kad nėra laiko gilintis, galvoti, konsultuotis su visuomene ar išmanančiais reikalą. Suveikia „pirma nubalsuokime, o tada pagalvosime“ mąstymas. Todėl priimtus įstatymus vėliau reikia taisyti, keisti, o tai vėlgi didina Seimo priimamų įstatymų skaičių, vėl nėra kada galvoti ar konsultuotis ir t. t.
Liūdniausia, kad tokiomis sąlygomis visuomenės dalyvavimas teisėkūroje, t. y. galimybė susipažinti su įstatymų projektais, pateikti pastabas, patarti, tampa neįmanomas. Kiek žmonių gali perskaityti 150 puslapių, suformuluoti pastabas ir raštu jas pateikti Seimui per tris dienas? Tai – įprastas „skubos tvarkos“ terminas.
Tarp rašytojų paplitęs posakis: „Jei gali nerašyti – nerašyk“. Nepakenktų jis ir Seime – „jei gali nereguliuoti – nereguliuok.“ Juolab kad būtent šie principai yra įtvirtinti Teisėkūros pagrindų įstatyme. Tikslingumo principas reiškia, kad įstatymo reikia tik tada, jei neįmanoma kitaip. Proporcingumo – kad nereikia reguliuoti daugiau, nei būtina. Efektyvumo – kad reikia įvertinti visas alternatyvas ir pasirinkti geriausią ir pigiausią. Viskas aišku ir paprasta.
Bet politikai šį įstatymą ignoruoja ir neraudonuoja. Įstatymų projektų poveikio vertinimas neatliekamas. Pasiūlius uždrausti ūkinę komercinę veiklą sodininkų bendrijose, aiškinamasis raštas konstatuoja, kad „įstatymas tiesioginės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės“.
Apie rinkimąsi tarp alternatyvų apskritai nėra ko kalbėti. Net tais retais atvejais, kai alternatyvos pateikiamos, jos balansuoja tarp satyros ir parodijos. Maždaug taip: „I alternatyva – pritarti įstatymo projektui, didinti žmonių gerovę ir laimę“ ir „II alternatyva – nepritarti įstatymo projektui, pasmerkti žmones skurdui, emigracijai ir ketvirčiavimui“.
Diagnozė – politikai nesilaiko įstatymo, kuriuo privalu naudotis kuriant naujus įstatymus. Čia tas pats, kas visiškai nepaisyti kelių eismo taisyklių ir paskui stebėtis patekus į avariją.
Skuboti įstatymų projektai be poveikio vertinimo veda prie gentinio – „kas ne už, tas priešas“ – sprendimų priėmimo. Vietoje argumentų, skaičiavimų ir svėrimo yra „keturios kojos – gerai, dvi – blogai“ lygio diskursas. O klausimai, į kuriuos galima atsakyti aiškiais ekonominiais argumentais, pavyzdžiui, ar reikia steigti valdiškas vaistines, tampa vien politiniai.
O užvis blogiausia, kad nuo neprotingų sprendimų kenčia ne tie, kurie juos priėmė, o niekuo dėti žmonės.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
