Vakarų ekspresasSausio pabaigoje vienas įtakingiausių ES politikų, Europos liaudies partijos lyderis Manfredas Weberis nedviprasmiškai pareiškė, kad europiečiai turėtų galvoti apie savo branduolinio skydo kūrimą, nes rinkimai JAV gali pakeisti saugumo struktūrą ir Europa neteks Jungtinių Valstijų branduolinio skėčio, kuriuo mėgaujasi jau daugiau nei pusšimtį metų.
Kol kas ES branduolinio skėčio mintis atrodo gan fantastiškai, nes jau daug metų tik kalbomis apsiriboja konvencinės ES armijos kūrimas. Vis dėlto įtakingo analitikos Wilfriedo Martenso Europos studijų centro Briuselyje vykdomasis direktorius Tomi Huhtanenas IQ interviu teigė, kad tokia idėja nėra nauja ir yra realių būdų ją įgyvendinti.
– Ar manote, kad Europos politinis elitas tikrai suvokia grėsmes (Rusijos agresija, Donaldo Trumpo galimas išrinkimas JAV) ir yra pasirengęs pradėti kalbėti apie ES branduolinį ginklavimąsi?
– Labai aišku, kad Europos politinis elitas vis labiau suvokia galimas grėsmes, ypač atsižvelgiant į karą Ukrainoje ir besikeičiančią geopolitinę dinamiką. Nuolatiniai Rusijos grasinimai panaudoti branduolinį ginklą, net ir nedidelį, taktinį, Ukrainoje arba prieš kurią nors Europos šalį paskatino politinių diskusijų dėl Europos branduolinio atgrasymo poreikį. Didėja netikrumas, kad Kremliaus vadovybė laikysis principo nenaudoti jokių branduolinių ginklų.
Europa laikosi aukščiausių branduolinio ginklo neplatinimo standartų, tačiau susidūrę su agresyviu Rusijos priekabiavimu, grasinant panaudoti branduolinį ginklą, mūsų politikai turės pradėti diskutuoti ir ruoštis blogiausiam scenarijui.
Tai verčia europiečius pradėti rimtai diskutuoti ir rengti nenumatytų atvejų planus. Norėčiau aiškiai pasakyti: Europa laikosi aukščiausių branduolinio ginklo neplatinimo standartų, tačiau susidūrę su agresyviu Rusijos priekabiavimu, grasinant panaudoti branduolinį ginklą, mūsų politikai turės pradėti diskutuoti ir ruoštis blogiausiam scenarijui. O Europos branduolinio atgrasymo priemonių kūrimas yra atsakas į tą blogiausią scenarijų.
Kalbant apie branduolinį atgrasymą, svarbi Prancūzijos, vienintelės ES narės, turinčios branduolinių ginklų, pozicija. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ne kartą yra kalbėjęs apie Europos branduolinio atgrasymo potencialą. Kalbant apie dabartines diskusijas, neseniai paskelbtame „Politico“ straipsnyje centro dešiniųjų Europos liaudies partijos lyderis M. Weberis pasisakė už tai, kad Europa turi ruoštis nepriklausomai gynybai, įskaitant savo branduolinio skėčio sukūrimą.
Be to, matome, kad diskusijos dėl branduolinio atgrasymo sparčiai keičiasi, pavyzdžiui, Šiaurės šalyse. Branduolinis atgrasymas vis dažniau laikomas būtinu.
Wilfriedo Martenso Europos studijų centras– Savo straipsnyje minite bendrą Europos programą. Kaip, jūsų požiūriu, ji veiks? Koks galėtų būti sprendimų priėmimo procesas ir koks vaidmuo galėtų tekti nebranduolinėms rytinėms ES šalims?
– Diskusijose apie Europos bendradarbiavimą gynybos srityje dažnai akcentuojama, kaip naujos iniciatyvos dera su esamomis institucijomis, tokiomis kaip NATO ir ES. Tačiau 2023 m. kovo 16 d. – puikus pavyzdys, kaip buvo nukrypta nuo šio požiūrio, kai Švedija, Suomija, Norvegija ir Danija paskelbė ketinančios suformuoti bendras naikintuvų pajėgas. Šis susitarimas remiasi nacionalinėmis struktūromis, bet kartu neprieštarauja NATO ar ES įsipareigojimams.
Strategiškai palankią padėtį užimančios branduolinių ginklų neturinčios Rytų šalys galėtų gerokai padidinti bendrus atgrasymo pajėgumus.
Siūlant sukurti bendrą Europos branduolinę programą, viena galimybių – ES įsteigti naują branduolinių ginklų agentūrą. Vis dėlto greitas vystymasis ES struktūroje atrodo abejotinas.
Kita galimybė – daugiašalis ES valstybių bendradarbiavimas, kuriam galėtų vadovauti Prancūzija ir kuris galėtų prisidėti prie bendros branduolinio atgrasymo strategijos.
Dar vienas variantas – Prancūzija ir Jungtinė Karalystė galėtų dalytis savo branduoliniu arsenalu su kitomis ES narėmis per dvišalius susitarimus.
Strategiškai palankią padėtį užimančios branduolinių ginklų neturinčios Rytų šalys galėtų gerokai padidinti bendrus atgrasymo pajėgumus. Kitų Europos šalių, esančių NATO ir turinčių branduolinę ginkluotę, įtraukimas natūraliai sustiprintų jų saugumą ir sutvirtintų viso regiono gynybos strategiją.
Galiausiai, pirmenybę teikiant rezultatams, o ne sprendimų priėmimo procesams, galima supaprastinti sudėtingas diskusijas Europos gynybos bendradarbiavimo srityje.
– Kas turėtų imtis iniciatyvos šiuo klausimu?
– Realistiškai mąstant, į šį procesą turėtų įsitraukti Vokietija ir Prancūzija. Vokietija galėtų pradėti strateginį dialogą su Prancūzija apie tai, kaip europiečiai gali bendrai prisidėti prie branduolinio atgrasymo nuo Rusijos. Vokietijos vyriausybė ir kitos ES valstybės narės galėtų finansiškai prisidėti prie Prancūzijos branduolinių ginklų programos mainais į Prancūzijos branduolinių ginklų planavimą ir dislokavimą kitose ES šalyse.
Galiausiai iniciatyva nebuvo įgyvendinta, tačiau Europos siekis sukurti Europos branduolinį atgrasymą visada buvo.
Visa tai skamba kaip labai tolima perspektyva, tačiau neturėtume pamiršti, kad praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio vyriausybė svarstė idėją kartu su Prancūzija ir Italija sukurti Europos bombą. Todėl jau 1957 m. Vokietijos gynybos ministras Franzas Josefas Straussas pasirašė slaptą susitarimą su kolegomis iš Paryžiaus ir Romos. Galiausiai iniciatyva nebuvo įgyvendinta, tačiau Europos siekis sukurti Europos branduolinį atgrasymą visada buvo.
Vis dėlto nereikėtų nuvertinti mažesnių šalių vaidmens. Švedija turėjo savo branduolinių ginklų programą po Antrojo pasaulinio karo, o naujausi tyrimai rodo, kad Švedija buvo arčiau branduolinio ginklo sukūrimo, nei manyta anksčiau. Jei Rusijos grėsmė taps dar realesnė, mano nuomone, mažesnėms šalims kliūtys pradėti savo branduolinių ginklų programą yra mažesnės, nei manėme.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais, tikėtina, bus susidurta plėtojant ES branduolinio skėčio projektą?
– Kuriant ES branduolinį skėtį gali kilti keletas iššūkių. Tarp jų, be abejo, yra pasiekti bendrą ES valstybių narių politinį sutarimą dėl bendros branduolinės programos būtinybės ir sąlygų, o tai gali būti sudėtinga dėl skirtingų nacionalinių interesų ir politinių ideologijų. Kaip minėjau, manau, kad dvišaliai susitarimai duotų greitesnių rezultatų.
Finansinė tokios programos našta gali būti bet kokio plano ginčytinas klausimas. Derybos dėl teisingų finansinių įnašų ir naštos pasidalijimo tarp dalyvaujančių šalių gali būti sudėtingas procesas.
Labai svarbu užtikrinti nebranduolinių rytinių ES šalių integraciją ir aktyvų dalyvavimą programoje, įveikti jų susirūpinimą ir abejones dėl galimų pasekmių saugumui.
Visuomenės nuomonė ir suvokimo valdymas, žinoma, bus esminis veiksnys projektui sėkmingai įgyvendinti.
Iniciatyva gali turėti svarbių diplomatinių pasekmių visame pasaulyje. Santykiai su kitomis branduolinėmis galybėmis ir tarptautinės normos bei susitarimai reikalaus atsargaus diplomatinio manevravimo. Žinoma, Rusija reaguotų ir bandytų daryti spaudimą įvairiais kanalais. Europos branduolinio atgrasymo plėtra turėtų įtakos ir Branduolinio ginklo neplatinimo sutarčiai bei su ja susijusioms pastangoms.
Galiausiai sulaukti visuomenės palaikymo branduolinio skėčio iniciatyvai gali būti sudėtinga, nes tai susiję su sudėtingais geopolitiniais aspektais ir galima rizika saugumui. Visuomenės nuomonė ir suvokimo valdymas, žinoma, bus esminis veiksnys projektui sėkmingai įgyvendinti.
