Andrius Ufartas/ELTAKetvirtadienį Briuselyje įvyks Europos Vadovų Tarybos susitikimas, skirtas gynybai. Po kelių savaičių Europos gynybos ir kosmoso komisaras Andrius Kubilius pristatys baltąją knygą, skirtą irgi Europos gynybai. Ko Lietuva tikisi iš šių iniciatyvų, IQ aiškinasi su buvusiu NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoju ir dabartiniu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku Giedrimu Jeglinsku.
– Ko Lietuva tikėtųsi iš ruošiamos baltosios knygos dėl Europos gynybos?
– Komisaro A. Kubiliaus rengiama baltoji knyga nėra specifinis instrumentas Lietuvai. Turbūt svarbiausias šio produkto tikslas – sudaryti sąlygas visos Europos gynybos pramonei pakilti, aiškiai suvokiant augančias grėsmes visam žemynui.
Norime mes to ar nenorime, pasaulis įžengė į galių konkurencijos ir kovos erą. Karinė galia nebegali būti toliau ignoruojama Europoje, nes kitaip liksime seisminių lūžių pakraštyje, Europa pralaimės. Todėl, jei ši baltoji knyga padės Europai prabusti ir, dar svarbiau, veikti, tai bus didelis žingsnis. Lietuva jau prabudo, taip, mes visada norime daugiau, bet dabar šalia mūsų augančių įsipareigojimų saugumui ir gynybai likusi Europa privalo įtvirtinti didėjančius gynybos biudžetus. Kito kelio nėra, jei norime gyventi taikoje ir klestėti.
Kalbant konkrečiai, manau, mūsų interesas yra nedubliuoti to, ką daro NATO. Vienas esminių institucinių įrankių NATO yra pajėgumų tikslai, kuriuos sąjungininkai įsipareigoja įgyvendinti iki sutartos datos. Šie tikslai yra pajėgumai, tai ko reikia Europai, kad būtų pasirengusi gintis. Tai, beje, suponuoja, kad ES ir NATO sugebės dirbti kartu, dalintis informacija ir rasti bendrus sprendimus, – o tai toli gražu nėra duotybė.
– Finansai – esminis klausimas, kaip būtų galima spręsti šį klausimą ES lygiu ir ar pavyktų nesiskolinti ES vardu?
– Kai žinome, kaip turime stiprinti Europą, turime skaičiuoti, kiek tai kainuotų. Čia vyrauja įvairūs skaičiai. Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen yra įvardijusi 500 mlrd. eurų papildomą poreikį per artimiausius dešimt metų. Prie to turime pridėti šimtus milijonų eurų kariniam mobilumui stiprinti.
Galime žvelgti kitaip, per JAV ir prezidento Donaldo Trumpo prizmę – jei JAV išleidžia 2/3 viso NATO šalių gynybos finansavimo, norint pasiekti paritetą, visos NATO šalys (be JAV) turėtų padvigubinti savo gynybinius asignavimus. O tai reiškia, kad Europos šalys papildomai įneštų po 400–500 mlrd. eurų kasmet. Ne mažiau svarbu užtikrinti, kad tai ne vienkartiniai didinimai, o įeitume į daugiametį ciklą, kuriame gynybos išlaidoms būtų skiriama gerokai daugiau dėmesio.
Teoriškai egzistuoja daugybė vektorių, per kuriuos galima rasti pinigų gynybos reikmėms. Politiškai situacija daug sudėtingesnė.
Nors dauguma žemyno politikų kalba apie būtinybę stiprinti Europą, konkretūs nacionaliniai sprendimai reikalaus protu nesuvokiamos politinės valios. Dideli ūkiai, tokie kaip Ispanija ir Italija, vis dar nepasiekia 2 proc. BVP gynybai. NATO lyderiai Hagoje birželį sutars, kad 3 ar 3,5 proc. turėtų būti grindys, bet šis sprendimas faktiškai yra rekomendacinis. Kiek šalių turės politinį stuburą laipsniškai pasiekti šį rodiklį? Tokie įsipareigojimai reiškia viešųjų finansų politikos kaitą – didesnius mokesčius ir augančią valstybės skolą. Kitų trumpojo periodo sprendimų paprasčiausiai nėra.
Pasigirsta minčių, kad turėtume įdarbinti europiečių santaupas, ir tai nėra bloga idėja (vien Lietuvoje bankuose laikomų ir nieko neuždirbančių indėlių yra 55 mlrd. eurų), bet tai reiškia kultūrinį pokytį, kaip mes valdome turtą, ir požiūrį į riziką. Europa istoriškai nėra linkusi rizikuoti, bet draustis nuo rizikų. Todėl santaupų įdarbinimas Europoje išlieka iliuzija.
Šioje vietoje D. Trumpo veiksnys, manau, atliks svarbų ir labai reikalingą vaidmenį motyvuojant Europos šalis didinti gynybos finansavimą.
Kalbant apie bendrus europinius gynybos finansavimo šaltinius, kol kas, be naivių svajonių, turėtume vadovautis istoriniais precedentais. Dar formuodama dabartinės finansinės perspektyvos projekcijas, ES identifikavo, kad įvairiems transporto koridoriams sustiprinti reikia apie 140 mlrd. eurų kariniam mobilumui. Derybose ši suma sumažėjo iki 6,5 mlrd. eurų, o galiausiai paskirta vos daugiau nei 1,5 mlrd. eurų bendram finansavimui skirtų lėšų. Kai Europa sugebėjo padengti vos 1 proc. gyvybiškai reikalingų logistinių reikalavimų, apie kokį platesnį gynybos finansavimą dar galime svajoti?
– Kiek baltoji knyga gali daryti įtaką Lietuvos planams pasiekti gynybos finansavimą 5–6 proc. BVP?
– Turbūt vieninteliai įrankiai, kuriuos bent kiek realistiškai ES galėtų bandyti įgalinti, yra Europos investicinio banko (EIB) mandatas ir fiskalinės drausmės pakto atlaisvinimas.
Kalbant apie EIB, bankas jau anksčiau yra paskelbęs apie dvejopos paskirties projektų finansavimą. Bet realiai vos 1 proc. iš visų EIB finansuojamų projektų patenka į šią kategoriją. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje, tai, kad EIB neprisiliečia prie ginklų pramonės, yra žalinga visos Europos ekonomikai, ką ir kalbėti apie bendrą karinį pasirengimą.
Kitas svarbus aspektas – EIB finansavimas nėra įplaukos į nacionalinius biudžetus, o skolinimai privačioms bendrovėms. Todėl, net jei EIB praplėstų finansavimo kriterijus, tai nebūtų alternatyva nacionalinių gynybos asignavimų didinimui, greičiau papildoma priemonė. Tai rodo ir statistika – iš paskirtų 8 mlrd. eurų dvejopos paskirties projektams panaudota buvo vos 1 mlrd. eurų, nes finansavimo paklausa yra išvestinis augančių nacionalinių gynybos išlaidų produktas.
Turbūt realiausias ES žingsnis būtų fiskalinės drausmės pakto išlygų praplėtimas, leidžiant šalims neįtraukti skolos gynybos poreikiams į bendrą skolos skaičiavimą. Be šio pokyčio Europos šansai sustiprėti liks deklaratyvūs.
Gynybos obligacijų opcija, deja, išlieka svajone, nors nemažai Rytų ir Vidurio Europos šalių (taip pat Lietuva) remia šią idėją. Bendras skolinimasis yra tabu tarp turtingųjų ES narių. Tačiau, jei kalbame apie konkrečius Europos saugumą didinančius projektus (karinis mobilumas, oro gynybos skydas ar rytinio perimetro sustiprinimas), tokios iniciatyvos galėtų tapti finansuojamos išleidžiant bendro įsipareigojimo obligacijas. Be politinės valios visgi čia sunku matyti progresą.
Baigiant – būtų klaida tikėtis, kad ES įneš bent kiek reikšmingesnį finansinį indėlį į narių gynybos stiprinimą. O tai reiškia, kad mokesčiai ir skolinimasis išlieka vieninteliai realūs šaltiniai. Supraskime, kad Europos kapitalo rinkos nėra guminės, o euras, su visa pagarba, nėra JAV doleris. Todėl skolintis irgi reikia greičiau nei vėliau. Nes kai visi subėgs į rinką bandydami susirinkti dešimtis milijardų, tiek likvidumas, tiek skolos kaina gali tapti nepalankūs.
