BNS foto„Nemanu, kad į Lietuvos siūlymą tarpininkauti tarp ES ir Lenkijos Briuselyje žiūrima rimtai. Ir tai yra klaida. Europai trūksta lyderystės“, – interviu IQ teigė Camino Mortera-Martinez, vyresnioji ekspertė iš Briuselyje įsikūrusio Europos reformų centro (CER).
– Dalis ekspertų teigia, kad Lenkija tik žengia Vengrijos pramintu keliu. Sutinkate su tuo ir jei taip, kodėl Europos Komisijos (EK) veiksmai prieš Varšuvą yra ženkliai griežtesni nei prieš Budapeštą?
– Manau, kad skiriasi Vengrijos ir Lenkijos veiksmai. ES dėl Vengrijos susiduria su kitomis problemomis, kaip kad patronavimo ir korupcijos tinklas, kuriam vyriausybė skiria ES pinigus, ir taip pat puolimas prieš laisvą žiniasklaidą ir seksualines mažumas. Tuo metu Lenkija kelia kitokį iššūkį, t.y. iššūkį teisės viršenybei, kai „Teisė ir teisingumas“ (PiS) partija su koalicijos partneriais bando pajungti sau teismus.
Be to, skirtingai nei Lenkija, sulaukusi rimtų grasinimų dėl pasekmių ar teisminių sprendimų, Vengrijos vyriausybė nebando toliau užsispyrusiai įgyvendinti savo dienotvarkės.
Todėl nemanau, kad Lenkija žengia Vengrijos keliu, o EK yra išskirtinai griežta Varšuvos atžvilgiu. Nors nesakau, kad tiek viena, tiek kita šalis nekelia problemų.
CER– Norite pasakyti, kad Lenkija kelia didesnę grėsmę ES, nei Vengrija?
– Taip. Lenkija yra viena iš penkių didžiausių ES valstybių, o tai, ką daro jos vyriausybė, yra tiesioginis iššūkis visai ES. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis labai smarkiai apeliuoja į „Brexitą“ ir viskuo kaltina Briuselio biurokratus, Briuselio mechanizmus ar Briuselio sąmokslą.
M. Morawieckis neturi jokio plano Europai. Jis nenori atsisakyti ES pinigų ir nenori išeiti iš ES.
Mano nuomone, jei einama prieš savo teismus ir visą teisingumo sistemą, kuri yra paskutinė vyriausybės veiksmų kontrolės institucija demokratinėje visuomenėje, tuomet tai kelia labai rimtą klausimą ES: jei viena iš narių neturi nepriklausomų teismų ir net atmeta Europos Žmogaus Teisių Teismo, kuris nėra ES institucija, sprendimus, tuomet reikia paklausti, ką tai reiškia visai ES teisinei sistemai. Sąjungoje viskas paremta pasitikėjimu, kad visi turi tokias pačias teises arba kad galima bet kur ES pradėti savo verslą ir jis bus vienodai visur saugomas. Bet šiuo atveju, tokios apsaugos nėra. Taigi gaunasi dramatiška situacija, su kuria susiduria ES.
– Užsiminėte, kad Lenkija tai bando pavaizduoti, kaip kovą prieš Briuselio biurokratus ir pan. Kaip ta kova gali atsiliepti kitoms ES šalims? Jau kandidatai į Prancūzijos prezidentus, kaip kad Marine Le Pen, atsiliepė į tai, o kaip su rytinėmis ES šalimis?
– Jau turime, taip vadinamas neliberalias vyriausybes Lenkijoje, Vengrijoje ir Slovėnijoje. Žinoma, jūs daugiau žinote apie Rytų Europos reikalus, bet nesu tikra, kad kitos šio regiono šalys norėtų eiti šiuo keliu, nes visiems labai aišku, kad M. Morawieckis neturi jokio plano Europai. Jis nenori atsisakyti ES pinigų ir nenori išeiti iš ES. Galiausiai, manau, kad jis gali atsidurti tarp pasirinkimo: atsitraukti arba priimti savo veiksmų pasekmes.
– Jūsų atliktoje analizėje „Kaip išspręsti tokią problemą, kaip Lenkija“ minimos trys strategijos, kaip EK turėtų elgtis su Varšuva. Kaip vertinate dabartinius Komisijos veiksmus šiuo klausimu?
– Visų pirma, kalbant apie politinį spaudimą, reikėtų, kad kitų ES šalių lyderiau labiau įsitrauktų. Tei ne tik EK reikalas imtis politinio spaudimo, nes ji turi likti savo kompetencijų ribose. Mano nuomone, spalio mėnesį Europos Vadovų Taryba (EVT) praleido labai gerą progą, aiškiai išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu, nes tai ne tik apie vertybes, bet apie ES pagrindus – jie nesugebėjo apginti, kodėl yra ES nariai. Tai, mano nuomone, labai svarbu. Taip pat EVT pirmininkas galėjo apjungti dalį valstybių ir politiškai paspausti M. Morawieckį. Jis to nenorėjo, nes galvojo, kad tai tik sukels tik dar didesnę dramą, bet išties, ši tema taip eskalavosi, kad būtina parodyti politinę valią.
Kalbant apie Komisiją, tai ji, manyčiau, elgiasi labai protingai – nebando peržengti savo galių ribų, kad nebūtų apkaltinta teismo instrumentalizacija. Taip, yra daug kaltinimų Komisijai, kad ji nebando taikyti imtis griežtų priemonių prieš Lenkiją, bet šios priemonės yra politinis sutarimas, o ne teisinis. Todėl manau, kad Komisijos atsargus elgesys yra protingas. Taip pat Komisija bet kokiu atveju turi gauti visų Tarybos narių sutikimą taikyti sankcijas.
Mums reikia žmonių, kurie suprastų, kaip mąsto Lenkijos vyriausybė. Mums reikia tų, kurie galėtų judėti į priekį šiuo klausimu ne tik galvojant, kad vienintelis kelias yra Lenkiją paduoti į teismą, skirti baudas ir pan.
Dabar gi Atsigavimo fondo lėšų Lenkijai užlaikymas dėl kitų priežasčių – labai geras žingsnis. Tai manau, pakeis situaciją, nes tai yra tikrai rimtas spaudimas Lenkijos vyriausybei.
Dauguma apžvalgininkų nemato kitų varianto, nei konfrontacija ar Briuselio pasitraukimas. Manau, kad yra daugiau galimybių tarp šių variantų. Labai svarbu paaiškinti Lenkijos žmonėms, kodėl Komisija elgiasi, kaip elgiasi, tačiau iki šiol to nėra. Nėra pasakymo, kad Komisija gina teisės viršenybę ne dėl savęs, o dėl pačių Lenkijos piliečių.
– Kaip vertinate Lietuvos prezidento idėja apie tarpininkavimą? Ar Lietuva turi svertų?
– Nemanu, kad į tai žiūrima rimtai Briuselyje ir tai yra klaida. Europai trūksta lyderystės dėl Vokietijos tarpuvaldžio, artėjančių Prancūzijos prezidento rinkimų. Mums reikia žmonių, kurie suprastų, kaip mąsto Lenkijos vyriausybė. Mums reikia tų, kurie suprastų, kaip naujosios ES narės mąsto, ir mums reikia tų, kurie galėtų judėti į priekį šiuo klausimu ne tik galvojant, kad vienintelis kelias yra Lenkiją paduoti į teismą, skirti baudas ir pan.
Būtų labai gera mintis, suburti grupę valstybių narių, tarp kurių būtų naujosios ES narės, kurios pasakytų, mes suprantame ir galime padėti.
