Meniu
Prenumerata

antradienis, gegužės 28 d.


POLITIKO PORTRETAS
G. Kirkilo politinis portretas: žmogus, palikęs pėdsakus socialdemokratų ir valstybės istorijoje
Kotryna Tamkutė
E. Blaževičius
G. Kirkilas.

Prieš šešerius metus IQ žurnalo rubrikoje „Politiko portretas“ rašėme apie Gediminą Kirkilą. „Dabar jau buvęs ištikimiausias Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vėliavnešys Gediminas Kirkilas nesutinka, kad renkasi lengviausią kelią. Ieškoti sutarimo ir palaikymo jam teko ir sunkesniais laikais“, – tokiais žodžiais pradedamas šis straipsnis, su kuriuo norime dar kartą supažindinti savo skaitytojus. Rašinys pirmą kartą publikuotas 2018 m. liepą.

Dar mažiau nei prieš metus Gediminą Kirkilą (66 metų) buvo galima vadinti socialdemokratų vienytoju. Valstybės nepriklausomybės aušroje jis buvo vienas idėjos atskirti Lietuvos komunistų partiją (LKP) nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos iniciatorių, beveik dešimtmetį vedė derybas tarp Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) ir tuometinės Lietuvos socialdemokratų partijos, kurioms susijungus socialdemokratai tapo didžiausia politine jėga Lietuvoje.

Partijai be didesnių sukrėtimų žengiant valdančiosios daugumos klystkeliais ir opozicinės jėgos prospektais, G. Kirkilui teko įvairių vaidmenų. Iš Algirdo Mykolo Brazausko jis perėmė ministro pirmininko postą ir tapo „pažadų premjeru“, ilgą laiką atliko „partijos mąstytojo“ vaidmenį, trumpai scenoje pasirodė kaip „aukštojo mokslo nelegalas“, o visai neseniai tapo „feldmaršalu“. Visgi vargu, ar socialdemokratų partija ryšis jam skirti „Auksinio liūto“ apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. Vidiniam LSDP konfliktui iškilus į paviršių, G. Kirkilas pirmasis ėmė skambinti pavojaus varpais.

Iš pradžių jis teigė, kad jokiu būdu nekurs naujos partijos. Vėliau žadėjo nebūti jos pirmininku, tačiau bent formaliai paieškojęs galimų kandidatų, prisiėmė šią atsakomybę. Naujos – Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) – vadovu tapęs G. Kirkilas kartojo: jo vedama politinė jėga – „dovana Lietuvos šimtmečiui“. Tai esą įrodo, kad laikomasi pažadų rinkėjams, o tautos patikėta atsakomybė valdyti šalį ryžtingai nešama per ugnį ir vandenį: konservatorių žūtbūtinį norą užvaldyti valstybę ir „paluckininkų“ siekį įgyvendinti visuotinės revoliucijos idėją.

2024 04 20 11:17
Spausdinti