FreepikAnot edukatorės, Vaikų skaitmeninio saugumo ugdymo iniciatyvos autorės Giedrės Kisielės, norint, kad vaikas įgytų tinkamų įgūdžių skaitmeninėje erdvėje, darbą reikia pradėti kuo anksčiau. „Jei tėvai to nedarė iki paauglystės ir dabar pastebi negeras tendencijas vaiko elgesyje, savijautoje, žinoma, kalbėtis ir kurti ryšį niekada nevėlu, tik tam greičiausiai reikės kur kas daugiau pastangų ir išmonės“, – IQ teigė specialistė.
– Galime pradėti nuo pirmojo klausimo apie socialinius tinklus, kuo jie yra patrauklūs ir kodėl žmonės, ypač jaunimas, yra linkę juose praleisti daug laiko? Kaip būtų galima tuos įpročius padėti valdyti?
Asmeninis archyvas– Visų pirma, socialinės medijos yra verslas, kurio interesas – uždirbti ir turėti pelną, ir tai jiems labai gerai sekasi. Visas tas IT inžinerijos, socialinių medijų dizainas yra sukurtas ir sudėliotas taip, kad užlaikytų vartotoją kuo ilgiau ir kad prikaustytų jo dėmesį. Socialinės medijos, programėlės yra itin lengvai prieinamos, jose nuolat generuojamas besikeičiantis turinys, vartotojui net nereikia įdėti pastangų, tik spustelėti piktogramą, ir iš karto vienas po kito krenta ryškiaspalviai, nuolat kintantys
turinio pasiūlymai. Tai toks greitas vartojimas, kai, rodos, nespėji įkvėpti, iškvėpti ir vienu piršto spustelėjimo akimirksiu šoki iš vieno vaizdelio į kitą. O viskas yra patrauklu, interaktyvu, spalvinė gama, viskas padaryta taip, kad mūsų smegenys norėtų dar ir dar, taip dėmesys tampa prikaustytas prie ekranų, prarandama laiko nuovoka (tai susiję ir su malonumu, dopamino išsiskyrimu smegenyse), o neretai ir kritinio mąstymo neįjungiame ir nesusimąstome, o ką aš čia veikiu, ką čia žiūriu, kokia prasmė ir kiek laiko jau čia praleidau. Tam didžiulę įtaką daro dirbtinio intelekto taikomi algoritmai, kurie tendencingai parenka turinį vartotojui pagal jo prieš tai pasirinktą tematiką, interesus ar pokalbio metu su kitu aptartus dalykus. Socialinių medijų kūrėjai, kaip ir kiti didieji verslai, pasitelkia psichologines mokslines žinias, ekspertus, atlieka įvairius psichologinius tyrimus ir taip pasiekia savo tikslus, kad vartotojai kuo ilgiau būtų prisijungę – tai byloja kitoje barikadų pusėje atliekami tyrimai, kurie rodo, kad žmonės, o ypač paaugliai, socialiniuose tinkluose praleidžia nuo 3 iki 8 ar net daugiau valandų per dieną, kas prilygsta 50 val. darbo savaitei. Žinant tokią statistiką, darosi labai liūdna, kad socialinių medijų verslų atsakomybė labai minimali dėl to, kokias psichologines, fiziologines ir socialines pasekmes patiria vaikai ir paaugliai leisdami tokias ilgas valandas socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, draudimas vaikams iki 13 metų turėti paskyras įvairiuose socialiniuose tinkluose yra tik kaip formali taisyklė, kuri nėra niekaip kontroliuojama ar griežčiau reglamentuojama. Didžioji dalis pradinių klasių mokinių turi „TikTok“, „Instagram“ ir kitų programėlių paskyras, tad yra tikrai žalinga ir pavojinga, galvojant apie vaikų raidą.
Žinant tokią statistiką darosi labai liūdna, kad socialinių medijų verslų atsakomybė labai minimali dėl to, kokias psichologines, fiziologines ir socialines pasekmes patiria vaikai ir paaugliai leisdami tokias ilgas valandas socialiniuose tinkluose.
Paaugliai linkę pasiduoti srovei „kur visi, ten ir aš“, vienas šio amžiaus tarpsnio esminių poreikių – priklausyti grupei ar kokiai nors bendruomenei, draugų ratui, todėl jie tikrai ne visada bus kritiški turiniui ar ideologijai, nes tikslas yra ne tas. Tikslas būti priimtam, jaustis svarbiam, dalimi kažko. Be to, jų savikontrolės mechanizmas – „akceleratoriaus ir stabdžių“ sistema – dar formuojasi, bręsta, todėl dažnai jie pasiduoda impulsyviam elgesiui ir emocijoms, ne visada laiku atpažįsta, kada reikia spausti stabdį.
– Jauniems žmonėms gana sunku, beveik neįmanoma gyventi pasaulyje be socialinių tinklų. Net jei savo vaikui uždrausi naudoti socialinius tinklus, jis galbūt nueis į mokyklą, kur visi jo draugai naudoja socialinius tinklus, ir panašiai.
– Taip, tai toks užburtas ratas.
– Kaip reikėtų su tuo jaunuoliu kalbėti, aiškinti jam apie socialinių tinklų žalą, kaip jam padėti valdyti tuos įpročius, kuriuos jis turi su socialiniais tinklais?
– Idealiu atveju edukacinį darbą ir sveikų įpročių formavimą tėvai turėtų pradėti dar prieš duodami vaikui į rankas ekraną. Patartina kuo labiau atidėti asmeninio išmaniojo telefono vaikui pirkimą, pavyzdžiui, iki 10–12 metų. Su vaiku jau nuo 3–4 metų galima pradėti kalbėti jam suprantama šneka apie ekranų, medijų, interneto naudą ir žalą, pavojus ir atsargumą, taisykles ir susitarimus bei pasekmes. Toks vaikas įžengs į paauglystę jau su suformuotais tam tikrais įpročiais, įgūdžiais, žiniomis ir patirtimi, kad su tėvais bendraujama ir apie virtualų pasaulį. Bet jei tėvai to nedarė iki paauglystės ir dabar pastebi negeras tendencijas vaiko elgesyje, savijautoje, žinoma, kalbėtis ir kurti ryšį niekada nevėlu, tik tam greičiausiai reikės kur kas daugiau pastangų ir išmonės. Paauglystė yra itin jautrus periodas kritikai, nuvertinimui, todėl tėvams šito reikia vengti, antraip užmegzti ryšio gali ir nepavykti. Kita vertus, patys paaugliai linkę priešintis, nuvertinti, kritikuoti suaugusiuosius, ypač tėvus, bet dėl to nereiktų pykti, skaudintis ar bartis, nes tai laikina (žinoma, jei paauglio elgesys neperžengia tam tikrų šeimos vertybinių nuostatų, susitarimų ir nekelia grėsmės sau ar aplinkiniams). Geriau ieškoti kūrybiško, nuoširdaus priėjimo norint megzti su paaugliu kontaktą ir nenusiminti susidūrus su pirmosiomis nesėkmėmis. Paaugliui gali prireikti laiko, kad pasitikėtų tėvais ir pradėtų atviriau bendrauti. Užsimezgus pokalbiui, neįkyriai ir be spaudimo domėtis, ką jis internete veikia, kas jam ten yra įdomu, kokius nuomonės formuotojus seka, ką jis galvoja apie vieną ar kitą pasakymą, vaizdo įrašą, kaip jam atrodo, kaip kiti gali jaustis dėl vienokių ar kitokių komentarų, kaip jam atrodo, ką reiškia tokia žinutė ir t. t. Per tokius pokalbius tėvai padeda paaugliui ugdyti kritinį mąstymą, o kalbėdamiesi apie jausmus – ir emocinį intelektą.
Paaugliui gali prireikti laiko, kad pasitikėtų tėvais ir pradėtų atviriau bendrauti.
Bendraujant su vaikais ar paaugliais apie pavojus ir rizikas virtualiame pasaulyje patartina susieti juos su realiu gyvenimu, pavyzdžiui su kelių eismo taisyklėmis ir kas atsitinka, kai žmonės jų nesilaiko, kokios skaudžios gali būti pasekmės arba kaip mandagus ir pagarbus bendravimas realiame pasaulyje apsaugo žmones nuo įskaudinimo, nuo patyčių, ir virtualiame pasaulyje yra tokie patys dėsniai ir taisyklės, jei jų laikomasi, tikėtina, kad nesusidursim su neigiamomis pasekmėmis, o jeigu to išvengti nepavyktų, tai labai svarbu, kad tėvai vaikams ir paaugliams kartais pasakytų „kad ir kas nutiktų, žinok, kad gali man pasisakyti, ir jei norėsi, mes kartu ieškosime būdų, kaip su tuo tvarkytis. Aš tavęs vieno nepaliksiu su iškilusiais sunkumais“.
– Čia turbūt tėvams irgi savo pavyzdžiu reikėtų rodyti, nes jei patys tėvai įlindę telefonuose arba prie televizorių, vaikas visa tai mato ir mėgdžioja.
– Taip, čia svarbiausia, ko jau nepaminėjau, nes jau atrodo savaime suprantama, jeigu tėvai nori padėti savo vaikui nepaslysti, nenuklysti, neįnikti į žalingą elgseną socialiniuose tinkluose, tai visų pirma turi būti pačių tėvų sąmoningumas, tinkama elgsena su išmaniaisiais įrenginiais, socialiniais tinklais. Vaikai stebi ir kopijuoja tėvų elgesį, tai verta prisiminti ir žinoti. Jei tėvai tik kalbės, bet nesistengs savo žodžių paversti atitinkamu elgsiu ir tapti pavyzdžiu, tai ir pokyčio tikėtis sudėtinga. Pirmiausia vaikas turi matyti, kad tėvų veiksmai sutampa su tuo, ką jie kalba, tada vaikas tikės, pasitikės ir atkartos.
