ScanpixLietuvos iniciatyva suteikti Ukrainai NATO narystės veiksmų planą (MAP – Membership action plan) sulaukė ne šaltos, o gal net galima pavadinti priešiškos sąjungininkų reakcijos.
Rusijai sukaupus rimtas karines pajėgas Ukrainos pasienyje ir okupuotame Kryme, trumpinys MAP tampa tabu Aljanse.
Atėjome kartu, išeisime kartu
Trečiadienį NATO atstovybėje buvo neeilinis sujudimas: vienu metu apsilankė net du aukšti JAV pareigūnai – valstybės sekretorius Antony Blinkenas ir gynybos sekretorius Lloydas Austinas. Kartu buvo surengtas neeilinis NATO šalių užsienio reikalų ir gynybos ministrų hibridinis susitikimas (dalis buvo Briuselyje, dalis dalyvavo nuotoliniu būdu).
Susitikimo tema – JAV, o kartu ir Aljanso pajėgų išvedimas iš Afganistano bei Rusijos kariuomenės telkimasis prie Ukrainos sienos.
Dėl Afganistano buvo aptartos techninės detalės, nes jau anksčiau pranešta, kad amerikiečių kariai šalį palikti pradės gegužės 1 d. ir galutinai išeis rugsėjo 11 d. – 20 metų nuo Rugsėjo 11 d. teroro išpuolių, kurie tapo tiek JAV intervencijos į Afganistaną, tiek NATO misijos šioje šalyje priežastimi. Kartu su amerikiečiais kareiviškas kuprines pakuosis ir ten esantys NATO šalių, tarp jų – ir Lietuvos, kariai.
„Mes kartu atėjome, kartu įsitraukėme ir kartu išeisime. Privalau pabrėžti, kad mes griežtai atsakysime į Talibano išpuolius prieš mūsų pajėgas ar mūsų sąjungininkus, vykstant pajėgų išvedimui“, – trečiadienį vakare po susitikimo spaudos konferencijoje kalbėjo JAV gynybos sekretorius L. Austinas.
Be raginimų nėra kitų priemonių?
Diskusija dėl Rusijos veiksmų Ukrainos pasienyje galėjo būti komplikuotesnė. Trečiadienį Ukraina pranešė, kad Rusija prie jos pasienio yra sutelkusi apie 110 tūkst. karių. NATO taip pat patvirtino, kad Rusijos karinių pajėgų kiekiai pasienyje yra didžiausi nuo 2014 m., kai buvo aneksuotas Krymas ir sukeltas konfliktas Rytų Ukrainoje.
„Sąjungininkai visapusiškai remia Ukrainos suverenumą ir teritorinį integralumą. Mes kviečiame Rusiją tuoj pat nutraukti eskalaciją, nustoti rengti agresyvias provokacijas ir gerbti savo tarptautinius įsipareigojimus“, – minėtoje trečiadienio vakaro spaudos konferencijoje sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Jam pritarė abu JAV sekretoriai.
Vis dėlto be raginimų NATO nelabai turi didelių svertų paveikti Rusiją.
„Manau, kad tiek 2008 m., tiek 2014 m. įsitikinome, kad svertų, galinčių paveikti Rusijos elgesį, Šiaurės Atlanto Aljansas neturi. Taip, NATO gali toliau stiprinti savo pajėgas vadinamajame rytiniame flange (Lenkijoje, Baltijos valstybėse), ką darė po Krymo aneksijos ir ką galimai darytų, jei Ukrainoje vėl kiltų ginkluotas konfliktas. Tai, be abejo, būtų tam tikras sisteminis spaudimas Rusijai, mat pastaroji privalėtų reaguoti, siekdama atkurti simetriją“, – komentavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Valentinas Beržiūnas.
Atsiliepė tik Lietuva (vėliau – Latvija)
Tiesa, ukrainiečiai pasiūlė savo išeitį – paspartinti jų narystės NATO klausimą arba, kitaip tariant, suteikti narystės veiksmų planą – MAP. Apie tai dar praėjusią savaitę prakalbo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis po pokalbių su NATO generaliniu sekretoriumi J. Stoltenbergu ir Kanados premjeru Justinu Trudeau.
„NATO – tai vienintelis kelias baigti karą Donbase. MAP suteikimas Ukrainai bus realus signalas Rusijai“, – pranešime teigė V. Zelenskis.
„Ko gero, visi puikiai suprantame, kad vienintelis ir realus Rytų Europos valstybių, tarp jų Ukrainos, saugumo garantas – narystė kolektyvinėse euroatlantinėse organizacijose, apie ką neseniai užsiminė Ukrainos prezidentas V. Zelenskis. Narystė ne tik leistų užtikrinti Ukrainos saugumo interesus, bet ir padėtų šiai šaliai pagaliau ištrūkti iš Rusijos orbitos“, – komentavo V. Beržiūnas.
Tačiau NATO atsako, kokio galbūt tikėjosi Kijevas, nesulaukta. Nei NATO, nei Kanada nė žodžiu neužsiminė apie galimą MAP suteikimą Ukrainai. Ir per trečiadienio JAV sekretorių bei NATO vadovo konferenciją MAP trumpinys nenuskambėjo nė karto.
Tiesa, dieną prieš, antradienį, po susitikimo su Ukrainos užsienio reikalų ministru Dmytro Kuleba J. Stoltenbergas buvo priverstas atsakyti į žurnalisto klausimą dėl MAP suteikimo Kijevui.
„30 NATO sąjungininkų spręsti, kada Ukraina bus pasiruošusi narystei NATO, ir niekas kitas neturi teisės į tai įsikišti ar tam trukdyti“, – tradiciškai lakoniškai atsakė Aljanso generalinis sekretorius.
Kaip nesunku nuspėti, augant įtampai su Rusija ir pačiai Ukrainai ne visai pasiruošus, NATO valstybės visiškai nelinkusios greitinti Kijevo narystės Aljanse procesą ir taip erzinti Kremlių. Taip pat yra kitas faktorius – Vengrija, kuri dėl nesutarimų su Ukraina dėl vengrų mažumos šioje šalyje, blokuoja bet kokias iniciatyvas šiuo klausimu.
Tačiau atsiliepė Lietuva.
„Mes turėtume netrukus kreiptis į kolegas laišku ir dar kartą pasvarstyti šią galimybę suteikti MAP Ukrainai“, – spaudos konferencijoje prieš savaitę pareiškė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Ir pridūrė: „Mano įsitikinimas yra ir kaip tik dabar pradėjome šitą klausimą derinti su kolegomis iš Baltijos valstybių, kad NATO galėtų pakartoti savo pasiūlymą suteikti narystės priemonių planą Ukrainai.“
Netrukus Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius palaikė tokią iniciatyvą, tačiau ne artimiausi Baltijos šalių sąjungininkai.
Sulaukė sąjungininkų įspėjimų
Pasak šaltinių, Lietuvos diplomatai NATO sulaukė ne tik užuominų dėl G. Landsbergio pareiškimo, bet ir tiesioginių įspėjimų. Tai darė ne tik tokios tradiciškai Rusijai palankios šalys kaip Prancūzija ar Vokietija, bet ir britai, amerikiečiai.
„Ar tam tikri mūsų pasisakymai nėra žibalo pylimas į ugnį – tam tikra prasme taip, nes, ką galima matyti stebint viešąją erdvę, Kremlius tokias kalbas labai greitai pasigauna ir panaudoja vidaus politikoje, baugindamas Rusijos gyventojus, kad „štai NATO tuoj, tuoj bus prie mūsų sienų, o amerikiečių raketos, jei Ukraina taps Aljanso nare, tuoj, tuoj pasieks mūsų miestus. Vadinasi, negalime delsti, turime reaguoti“. Ir ką matome? Ogi tankų ir kitos ginkluotės vilkstines Krymo ir Ukrainos sienų link“, – teigė V. Beržiūnas.
Kai kurie diplomatai įsitikinę, kad G. Landsbergio pareiškimai gali kelti klausimų dėl Lietuvos užsienio politikos adekvatumo, nes mažai kam kyla abejonių, kad, esant tokiai įtemptai situacijai, kas nors rimtai svarstytų narystės plano suteikimą Ukrainai. Tuo labiau kad nesena istorija moko, jog nepagrįstos NATO narystės viltys gali baigtis tragiškai. Per 2008-ųjų balandžio NATO viršūnių susitikimą Bukarešte nei Ukraina, nei Gruzija negavo kvietimo prisijungti prie Aljanso, nors atrodė, kad jis jau kišenėje. Būtent tai esą buvo viena iš priežasčių, kodėl 2008 m. rugpjūtį Rusija įsiveržė į Gruziją.
Įspėjimus išgirdo – nesikreips dėl MAP
Vis dėlto Lietuvos diplomatijos vadovas sąjungininkų nuogąstavimus, regis, išgirdo. Šią savaitę jis daugiau neužsiminė apie MAP Ukrainai, nors antradienį telefonu bendravo su J. Stoltenbergu, o ir nuotoliniu būdu trečiadienį dalyvavo NATO ministrų susitikime su į Briuselį atvykusiais JAV sekretoriais.
G. Landsbergis apsiribojo tik raginimais padėti Ukrainai. „Lietuva ragina NATO ir visą tarptautinę bendruomenę vieningai remti Ukrainą ir aiškiai perduoti Kremliui, kad kariniai veiksmai prieš Ukrainą turės skaudžių pasekmių pačiai Rusijai“, – po trečiadienio susitikimo pranešime cituotas ministras.
O ketvirtadienį prieš bendrą su Latvijos ir Estijos kolegomis vizitą į Kijevą G. Landsbergis pranešė, kad nesikreips dėl Ukrainos narystės NATO plano.
„Viena iš NATO stiprybių yra vienybė. Turime siųsti signalą ne tik iš šalių, kurios jaučiasi arčiau Ukrainos, bet ir iš paties Aljanso. Aljansas tvirtai remia Ukrainos siekius kartu su teritoriniu vientisumu ir suverenitetu, tačiau buvo nuspręsta, kad geriau turėti tą bendrą žinią iš viso Aljanso, ne tik iš kelių šalių“, – BNS citavo ministrą.
„Šiuo metu toks kreipimasis nėra numatytas“, – pridūrė jis.
„Paprastai tariant, nors skambiais pareiškimais ir gražiais žodžiais palaikome Ukrainą, Gruziją ar Moldovą, realybėje neturime jokių svertų, kurie priverstų ar bent jau įtikintų euroatlantines kolektyvines organizacijas suteikti Rytų Europai ar Pietų Kaukazui saugumo garantijas, – kritiškai apibendrino V. Beržiūnas. – Manau, tai ir ukrainiečiai puikiai suvokia, o juk tarp jų tikrai yra realistų. Apskritai kam Ukrainai reikia advokatų? Jeigu V. Zelenskis siekia gauti NATO narystės planą, mano įsitikinimu, jis visų pirma turi kalbėti su JAV, Prancūzija, Jungtine Karalyste ar Vokietija. Lietuvos žodis, su visa derama pagarba, nelabai ką lemia.“
