ScanpixVilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (TSPMI) profesorius ir daugelio knygų apie ES autorius Gediminas Vitkus – apie Briuselio ir Varšuvos konfliktą ir jo poveikį Lietuvai.
– Dažnai teigiama, kad Lenkija tik seka Vengrijos pavyzdžiu, bet Europos Komisija ženkliai nuosaikiau reagavo į Budapešto „ribų tikrinimą“. Jūsų nuomone, kodėl ir kuo skiriasi šie atvejai?
– Šie atvejai yra skirtingi „valstybių išsišokėlių“ pasirinktos taktikos prasme. Vengrija, sulaukusi Komisijos kritikos, „pasitaiso“, bet apsisukusi toliau daro tą patį leisdama naujus abejotinos vertės teisės aktus.
O Lenkijos valdžia užsibrėžė pertvarkyti teismų sistemą pagal savo viziją, kuris prasilenkia su europietišku teismų nepriklausomumo ir teisės viršenybės principu. Ir dėl to eina į atvirą konfliktą su Komisija.
BNS foto– Ar dalies, tarp jų ir Lenkijos valdančiųjų, teiginiai, kad tai ideologinis konfliktas tarp didesnės eurointegracijos šalininkų ir linkusių išlaikyti status quo arba net dar mažesnius eurointegracijos tempus, turi pagrindą?
– Tai vidaus politikos vartojimui skirta demagogija. Laikytis sutarto principo, kad ES valstybėse narėse turi būti nuo vykdomosios valdžios nepriklausomi teismai, nėra jokia didesnė integracija. Čia apskritai nėra kalbos apie integracijos tempą.
Koks tempas? Tai Europos Komisija, o ne Lenkija kalba iš status quo pozicijos. Europos Komisija sako: gerbiamieji, jūs pažeidžiate esamas bendras taisykles, o Lenkija apsimeta, kad tokių taisyklių kaip ir nėra, ir sutinka laikytis tik tų klubo taisyklių, kurios jai naudingos.
Stipresnės valstybės priverstos kelti toną, kas Europos klube nelabai priimta. O valstybės, norinčios išlaikyti ryšį su Lenkija, bet kartu nesipykti su Komisija, priverstos laviruoti.
– Kaip šis konfliktas atsiliepia kitoms ES narėms ir kokių pasekmių gali turėti?
– Atsiliepia blogai. Stipresnės valstybės priverstos kelti toną, kas Europos klube nelabai priimta. O valstybės, norinčios išlaikyti ryšį su Lenkija, bet kartu nesipykti su Komisija, priverstos laviruoti.
– Kiek realūs Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žodžiai apie galimą tarpininkavimą šiame konflikte? Kokius svertus turi ir ar Lietuva, tarkime, prezidento asmenyje, gali būti laikytina nešališka tam, kad būtų priimtina kaip tarpininkas?
– Šiuo metu neatrodo tikėtina. Savo laiku Valdui Adamkui pavyko sėkmingai tarpininkauti, bet tuo metu jis disponavo dideliu kapitalu – gan dideliu tarptautiniu autoritetu ir asmenine draugyste su a. a. prezidentu Lechu Kaczynskiu.
Dabartiniai šalių prezidentų ryšiai irgi atrodo labai geri, bet, sakyčiau, tarpininkavimui vis dėlto nepakankami. Kita vertus, tai nėra akmenyje iškalta. Kas žino, kaip toliau plėtosis šalių ir lyderių santykiai.
– Kalbant apie pačią Lietuvos užsienio politiką – ar neįžvelgiate schizmos prezidentūros ir Vyriausybės (Užsienio reikalų ministerijos) santykiuose su ES bei Lenkijos, Vengrijos?
– Neįžvelgiu. Konfliktuoti čia nėra dėl ko. Situacija kebli, todėl neatrodytų solidžiai bandymas rodytis gudresniam vienam kito sąskaita. Čia aiškios strateginės linijos skambiose deklaracijose gali nepavykti nubrėžti. Todėl protingiau būtų deklaracijų išvengti. Bet gali padėti daug smulkių, bet svarbių diplomatinių taktinių ėjimų. Reikia bendrai planuoti, kaip elgtis.
– Kokį poveikį Lenkijos ir Briuselio konfliktas gali turėti Lietuvos vidaus politikai, pvz., euroskeptiškų nuotaikų stiprėjimui, euroskeptiškų politinių jėgų pakilimui prieš 2024 m. rinkimus Lietuvoje?
– Suprantama, kad „euroskeptikai“ turėtų pasistengti panaudoti viską, kas tik bus tinkama. Tokia jų prisiimta funkcija. Tai toks ir poveikis. Bet tai, ką jie darys, pamatysime.
