Twenty20Statistikos, kiek Lietuvos mokyklose neatpažįstama gabių vaikų, nėra. Bet švietimo specialistai spėja, kad mokytojų dėmesio sulaukia vos kas antras, turintis išskirtinių gebėjimų.
Žinoti daugiau už klasės draugus dar visai neseniai buvo nepopuliaru. Šiandien gabūs vaikai vis dažniau sulaukia bendraamžių pagarbos, tačiau negali pasigirti valstybės jiems rodomu dėmesiu. Mokymosi sunkumų patiriančių vaikų ugdymui yra sukurta sistema, paruošti specialistai, parengtos programos, bet gabių vaikų mūsų švietimo sistemoje tarsi nėra.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerė profesorė Lina Kaminskienė apgailestauja, kad, nors iniciatyvą keisti situaciją ir pagaliau sukurti gabiems vaikams atpažinti ir ugdyti taip reikalingą sistemą pademonstruoja kone kiekviena nauja valdžia, pradėtos programos pasikeitus politinei situacijai gula į stalčius ir netęsiamos.
„Per tiek metų sistemos, kuri būtų skirta gabių vaikų ugdymui, taip ir nepavyko sukurti, – kalbėjo L. Kaminskienė. – Yra tik atskiri jos elementai.“ Skirtingai nei vaikų, kurie patiria mokymosi sunkumų ir turi specialiųjų poreikių, gabių vaikų ugdymas paliktas tėvų atsakomybei ir piniginei.
Profesorė sutinka, kad tėvų indėlis šiuo atveju labai svarbus, nes būtent jie pirmieji gali pastebėti ir atpažinti atžalų gabumus. Tačiau jei valstybė neįgali atverti gabiesiems daugiau galimybių, gal šių vaikų tėvams atėjo laikas rodyti daugiau iniciatyvos ir ieškoti būdų, kaip priversti atsakingus valdininkus pagaliau sukurti taip reikalingą sistemą?
Nesudarydami sąlygų gabių vaikų ugdymui, rizikuojame prarasti jų motyvaciją ar net apskritai jų nepastebėti. L. Kaminskienė įvardijo ir kitą galimą riziką, kad tėvai paprasčiausiai ieško pagalbos už valstybinių bendrojo ugdymo mokyklų sienų: „Privačios mokyklos labai greitai supranta, ko reikia šeimoms. Tai jų verslas, ir labai jautriai reaguojama į klientų poreikius. Valstybinės mokyklos šioje vietoje pralaimi, joms trūksta lankstumo.“
Ypač gabiems vaikams neužtenka standartinės ugdymo programos, tačiau jie taip pat turi ją išmokti. Nekalbama apie jų atskirtį, kad juos reikia atskirai ugdyti, bet ugdymo procesas jiems turi būti labiau individualizuotas.
Pašnekovė problema vadina ir tai, kad valstybinių mokyklų mokytojams tenka labai didelis darbo krūvis: „Laiko gabiems vaikams paprasčiausiai pritrūksta. Svarbu ir tai, kaip mokyklos vadovas sugeba rasti lėšų papildomam mokytojų atlygiui. Nes jis net ir norėdamas ne visada turi galimybių sumokėti mokytojui, kuris dalį popamokinio laiko skiria itin gabiems vaikams ir juos lavina. Tai ir užimtumo, ir finansinė problema, kurios kyla dėl sistemos nebuvimo.“
L. Kaminskienė girdėjo apie vykdomą nacionalinį projektą, skirtą gabiems vaikams. Programos, anot jos, rengiamos, bet į gyvenimą dar nepaleistos, mokytojai vis dar negali jomis pasinaudoti.
Kol kas pavieniai fragmentuoti projektai taip ir nesusirišo į visumą. VDU taip pat turėjo pagilinto gamtamokslinio ugdymo projektą, jo įdirbis liko universitetui, tačiau nebuvo panaudotas nacionaliniu lygmeniu. Visos naujos VDU studijų programos turi įtraukiojo ugdymo modulius, kurie skirti įvairiems vaikų poreikiams atpažinti. „Galbūt jie nėra sufokusuoti tik į gabius vaikus, – sakė L. Kaminskienė. – Bet matome, kad pedagogams tikrai trūksta kompetencijų, viena krypčių yra mokytojų kvalifikacijos tobulinimas, tai ir darome.“
Privačios mokyklos labai greitai supranta, ko reikia šeimoms. Tai jų verslas, ir labai jautriai reaguojama į klientų poreikius.
Artimiausiu metu universitetas planuoja prie specialiosios pedagoginės pagalbos programos, kuri skirta įvairių poreikių vaikams ugdyti ir tiems specialistas rengti, pasiūlyti ir gilinančiąją specializaciją, skirtą būtent gabių vaikų ugdymui. Visose kitose programose, pagal kurias rengiami dalykų mokytojai, ikimokyklinio, pradinio ugdymo pedagogai, yra privalomas įtraukiojo ugdymo modulis, pradedančiajam mokytojui suteikiantis bazinių gabių vaikų atpažinimo, jiems skirto ugdymo turinio konstravimo kompetencijų.
Akivaizdu, kad šių kompetencijų neužtenka, jeigu tikrai norima, kad mokyklose skleistųsi gabių vaikų ugdymo patirtis. Tačiau nėra būtina, kad gilesnes šios srities kompetencijas turėtų absoliučiai visi šalies mokytojai. Net ir didelėje mokykloje pakaktų kelių pedagogų, į kuriuos galėtų kreiptis kiti kolegos.
L. Kaminskienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje turime ir labai nedaug mokslininkų, kurie gilintųsi į gabių vaikų temą. Tad nieko nuostabaus, kad nėra ir nacionalinių ilgalaikių tyrimų, neturime duomenų, kaip sekasi gabiems vaikams, kokios yra tolesnės jų mokymosi trajektorijos.
Izraelio patirtis keliama į Lietuvą
Lietuvos ir Izraelio bendrovės „IP Capital Group“ įkūrėjas Haimas Zakmanas pasakojo, kad pastarąjį dešimtmetį Izraelyje įsteigta daugiau kaip 40 gabių vaikų ugdymo centrų „Gifted“. Tokių centrų tinklą verslininkas užsimojo sukurti ir Lietuvos vaikams.
Izraelyje gebėjimais išsiskiriantys vaikai atrenkami pagal įvairias mokytojų ir kitų specialistų rekomendacijas. Pirmą kartą atliekamas antrokų testavimas, įprastai kasmet pirmąją lapkričio savaitę vaikai testuojami visose Izraelio mokyklose. Po poros mėnesių tie, kurių rezultatas aukštesnis už daugelio klasės draugų, dalyvauja antrame testavimo etape ir galiausiai atrenkami tie, kurie iš tiesų turi išskirtinių gabumų. Metodo esmė – vaikas savo aplinkoje lyginamas su bendraamžiais ir vertinamas jo rezultatas būtent šioje grupėje.
Analogiškas testas atliekamas ir šeštokams, trečiąkart – prieš aukštesniosios pakopos vidurinę mokyklą ir dar kartą prieš jaunuoliams išeinant į kariuomenę.
H. Zakmanas atkreipė dėmesį, jog pastaraisiais metais ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje stebima tendencija, kad vaikus reikia tirti dar anksčiau – maždaug nuo trejų metų. Jau tokiame ankstyvame amžiuje galima pastebėti, kad vaikas ne toks kaip visi.
Itin gabūs vaikai sudaro nuo 2 iki 3 proc. Tačiau Izraelyje manoma, kad ypatingų gabumų turinčių vaikų dalis siekia 3–5 proc., o jeigu pridėtume talentingus vaikus, šis rodiklis pakiltų kone iki 10 proc.
Apie 80 proc. žmonių nepatiria mokymosi sunkumų, tačiau nepasižymi ir ypatingais gebėjimais, apie 10 proc. turi specialiųjų mokymosi poreikių dėl sveikatos ypatumų, sudėtingos socialinės ekonominės padėties, kognityvinių gebėjimų sutrikimų ar kitų priežasčių. Istoriškai visos švietimo institucijų pajėgos buvo nukreiptos į tai, kaip kuo daugiau vaikų iš šių 10 proc. patrauktų prie bendros masės, kad jie galėtų pabaigti mokyklą ir gebėtų adaptuotis visuomenėje.
Buvo įprasta galvoti, kad likę 5–10 proc. vaikų – protingi, geriausi klasėje – ir taip pasieks, ko nori. Tačiau dažniausiai jie prarasdavo motyvaciją, nustodavo siekti daugiau ir galiausiai įsiliedavo į didžiąją, 80 proc., masę. „O iš tiesų netekdavome dar vieno talento, kuris galėjo tapti didžiu pianistu, matematiku ar gydytoju“, – apgailestavo H. Zakmanas.
Izraelio švietimo politikai suprato, kad būtent šie vaikai yra šalies ateitis, todėl į juos turi būti nukreiptas visas dėmesys. Pašnekovas įsitikinęs, kad tikrai ne kiekvienas pedagogas gali mokyti gabius vaikus. Mokytojų problema egzistuoja ir Izraelyje, kur taip pat pasikeitęs jų statusas, nebėra tokios besąlygiškos pagarbos jiems. „Daug šiandienių mokytojų stabdo procesą, – kalbėjo H. Zakmanas. – Tačiau tik ne gabių vaikų ugdymo centruose „Gifted“, kur vaikai sprendžia, kas jiems įdomu, nes vaikams nereikia mokytojo, kuris ateitų, išdėstytų programą, paruoštų egzaminui ir brandos atestatui. Izraelyje to vis mažiau, o sprendimas – atidaryti centrų gabiems vaikams.“
Vaikas tokį centrą lanko vieną dieną per savaitę, o likusias penkias leidžia įprastoje mokykloje. Taip gabieji netampa atsiskyrėliais, bendrauja su įvairiais bendraamžiais. Tačiau vieną dieną jie būna aplinkoje, kur visi tokie pat, kur jie nėra keistuoliai, akiniuočiai, kur nėra patyčių ir visi jaučiasi komfortiškai.
Vaiko rezultatai pranešami tik tėvams, tačiau mokykla gauna bendras išvadas, rekomendacijas, ir tai vertintina kaip žingsnis geresnio ugdymo proceso link.
Šiais mokslo metais pirmasis gabių vaikų ugdymo centras „Gifted“ atidarytas Kaune, nuo rugsėjo duris atvers ir Vilniuje. Taip įgyvendinama idėja, kad Lietuva būtų tokio gabių vaikų ugdymui skirto tinklo kūrimo ir plėtros lyderė bei centras, o vėliau taptų mentore kitoms Baltijos šalims, Ukrainai.
„Gifted“ programos Lietuvoje vadovė Dileta Tindžiulienė pabrėžė, kad į šią programą atėjusiems mokytojams nereikia paisyti ribų, kurių jie turi laikytis įprastoje mokykloje: „Priešingai – pas mus ne tik galima, bet ir reikia daryti kitaip, ne pagal planą, nes vaikams reikia naujovių.“
Todėl, ieškodami mokytojų gabių vaikų ugdymo centrui Vilniuje, programos vadovai visų pirma renkasi ne pradinių klasių mokytoją, o tokį, kuris greta yra ir kino kūrėjas, bankininkas ar kinų kalbos specialistas. Gabius vaikus „Gifted“ centre šie žmonės moko kartu su Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojais, kuriems taip pat įdomu perduoti savo patirtį jauniesiems talentams.
„Gifted“ Izraelyje pripažįstamas valstybės lygiu, o Lietuvoje gabių vaikų ugdymas priskiriamas neformaliajam ugdymui, nors Švietimo įstatymas ir skelbia, kad kiekvienas vaikas turi teisę gauti išsilavinimą pagal savo sugebėjimus. „Mokyklose nėra jokių programų gabiems, tarsi šių vaikų pas mus nė nebūtų“, – apgailestavo D. Tindžiulienė.
Netikintiems, kaip svarbu skirti dėmesio ir gabiesiems, ji siūlo atsižvelgti į faktą, kad vertinant skirtingo amžiaus vaikų gabumus jaunesni vaikai pademonstruoja aukštesnius pasiekimus. Tai liudija, kad, laiku neinvestavus į gabų vaiką, jo gebėjimai neugdomi. Jis praranda motyvaciją, išbarsto turėtą potencialą ir galiausiai lieka vienas iš daugelio.
Bandymų būta, sėkmės – mažai
Tiesa, švietimo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius tikina, kad ir Lietuvoje turime galimybių atpažinti ir ugdyti aukštesnių gabumų ir skirtingų polinkių vaikus – tai užtikrina dar nuo 2006 m. įgyvendinama Gabių vaikų ir jaunimo ugdymo programa, kurioje apibrėžta, kas yra gabūs ir talentingi vaikai.
Šia programa siekta sukurti ir išbandyti gabių vaikų, pasižyminčių labai aukštu intelektinių gebėjimų lygiu, atpažinimo ir įvertinimo metodiką, pritaikyti ugdymo turinį, aplinką gabių ir talentingų vaikų poreikiams, remti šalies ir tarptautinio bendradarbiavimo projektus, skirtus gabiems ir talentingiems vaikams ugdyti ir kt.
„Nuo 2016 m. Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras (dabar – Nacionalinė švietimo agentūra) įgyvendino ESF projektą ,,Mokinių akademinių gebėjimų atpažinimo ir jų ugdymo kokybės plėtra“, – kalbėjo R. Skaudžius. – Pirmuoju projekto laikotarpiu sukurta ir išbandyta vaikų gebėjimų atpažinimo sistema, aukštesniųjų gebėjimų turinčių vaikų atpažinimo įrankiai. Buvo paruošti metodiniai nurodymai mokyklų psichologams – anketos ir klausimynai 2–8 klasių mokiniams, mokytojo aplankas, tėvų aplankas, organizuoti mokymai savivaldybių ir mokyklų specialistams, sukurta metodinė medžiaga.“
Vis dėlto viceministras pripažįsta, kad, nors dokumentai sukurti, jie neprigiję: „Sistema dar per daug fragmentuota. Problemų turime nemažai.“ Nors, anot jo, Lietuvoje mokiniai, dėl išskirtinų gabumų turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, gali rinktis mokytis pagal specializuoto ugdymo krypties programas, galutinis rezultatas labai priklauso nuo mokytojo ir mokyklos dėmesio ugdytiniams pažinti ir jų poreikiams atliepti.
R. Skaudžius išskiria kelias gabių vaikų grupes. Pirmieji pritampa prie sistemos ir atsiskleidžia. „Mano patirtis liudija, kad tokie vaikai išauga iki tarptautinių olimpiadų ir konkursų laimėtojų“, – sakė buvęs Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto prodekanas studijoms, kurio parengti jaunuoliai skina laurus tarptautinėse chemijos ir gamtos mokslų olimpiadose.
Viceministras atkreipė dėmesį, kad olimpiados ir kiti renginiai gabiems nėra tikrasis tokių vaikų ugdymas, kaip dažnai suvokiama, o tik jų žinių ir gebėjimų patikrinimo priemonė ir motyvacijos skatinimas.
Tenka pripažinti, kad turime ir nemažai vaikų, ypač ikimokyklinio ar pradinio ugdymo amžiaus, kurie demonstruoja išskirtinius gebėjimus, bet jų neugdo. „Pažįstu vaiką, kuris būdamas 5–6 metų žinojo visus dinozaurų pavadinimus, kada kuri rūšis išmirė, pats išmoko skaityti, skaito enciklopedijas, toks mažas gamtamokslinis einšteiniukas, bet pradinėje mokykloje susiduria su sunkumais, – pasakojo R. Skaudžius. – Jam tiesiog nuobodu. Toks jo būdas, jis nesimoko, ko nenori, nors yra gabus.“
Pašnekovas sutinka, kad dalis didžiulį mokymosi potencialą turinčių mokinių mokykloje mokosi vidutiniškai ar net prasčiau. Kaip rodo tyrimai, tokių mokinių bendrojo ugdymo mokyklose gali būti iki 40 proc. „Mano nuomone, skirti dėmesį vaikų talentams ir gabumams reikia dar ankstesniame amžiuje – ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme, – pabrėžė viceministras. – Dar svarbiau, kad atpažinti vaikai būtų tinkamai ugdomi.“
Ar sulaukia dėmesio gabūs ir talentingi vaikai, gyvenantys miesteliuose ir kaimuose? Ar yra priemonių tokiems vaikams pastebėti socialinės rizikos šeimose? R. Skaudžius teigė, kad mažuose miesteliuose ir kaimuose yra gabių vaikų, tačiau jų pasiekimai priklauso nuo mokytojo kompetencijos.
Pasak jo, yra sėkmės istorijų, kai mokytojai atranda talentingus vaikus ir padeda jiems atsiskleisti, tačiau tarptautiniai tyrimai ir nacionaliniai pasiekimai rodo, kad pasiekimų skirtumai gali būti ypač dideli netgi skirtingose to paties regiono mokyklose.
„Tikrai nesakau, kad sistema tobula, – kalbėjo R. Skaudžius. – Tokių nepastebėtų ar neįvertintų vaikų, mano asmenine nuomone, tikrai yra ne vienas. Bet nuoširdžiai tikiu, kad ši situacija keisis. Mokyklos vadovo kompetencijos lemia, koks tonas užduodamas visos mokyklos bendruomenei. Nors parengti intelektinių gebėjimų vertinimo atrankiniai instrumentai bei metodinė medžiaga prieinama psichologams, pedagoginėms psichologinėms tarnyboms, švietimo pagalbos itin trūksta mokyklose.“
Pasak viceministro, į mokytojų rengimo programas įtraukti studijų dalykai, skirti ugdyti mokytojų bazinėms kompetencijoms darbui su mokinių įvairove. Atnaujinant programas, vienas iš reikalavimų – studijų programos turinyje integruoti įtraukties temas, modulius, tad visos naujos studijų programos parengtos taip, kad būsimi mokytojai įgytų reikiamas kompetencijas atpažinti, vertinti ir ugdyti mokinius, turinčius įvairių ugdymosi poreikių, taip pat gebėtų dirbti su gabiais ir talentingais vaikais.
IQ testas pirmokams
Tarptautinių edukacinių projektų vadovė, dviejų sūnų mama Vida Drąsutė taip pat sutinka, kad Lietuvai labiausiai trūksta visuotinės gabių vaikų atpažinimo ir ugdymo sistemos, tačiau ji įžvelgia ir teigiamų ženklų.
„Šalyje yra ne viena ir ne dešimtys mokyklų, kuriose realizuojamos įvairios programos, susijusios su gabių vaikų ugdymu, o dėmesys gabiems vaikams pastarąjį dešimtmetį jaučiamas ne tik mokyklų, bet ir aukštųjų mokyklų lygmeniu, – pabrėžė V. Drąsutė. – Mano abu sūnūs prieš eidami į Kauno mokyklos-darželio „Šviesa“ pirmą klasę turėjo galimybę atlikti intelekto testą. Tai buvo Raveno testas, kuriuo remiantis matuojamas žmogaus sugebėjimas mąstyti plačiausia prasme.“
V. Drąsutė džiaugėsi, kad mokyklai rūpėjo pamatyti vaikų stipriąsias ir silpnąsias puses, ieškoti sprendimų išnaudojant stipriąsias ir stiprinant silpnąsias. Tėvai buvo supažindinti su rezultatais, gavo išsamias išvadas, galėjo konsultuotis su testą atlikusia psichologe. Individualaus vaiko rezultatai pranešami tik tėvams, tačiau mokykla gauna bendras išvadas, rekomendacijas, ir tai vertintina kaip žingsnis geresnio ugdymo proceso link.
Ne vienos mokyklos pristatyme apie gabių vaikų ugdymą dalyvavusi edukacinių projektų ekspertė teigė, kad programos ir pasirinktas ugdymas dažniausiai priklauso nuo mokyklos vadovybės, o kartais ir nuo mokytojų žinių, patirties, pasirinktų metodų ir jų taikymo klasėje. „Remdamasi savo patirtimi galiu tik pritarti, kad ne vien Lietuvoje, bet ir didžiojoje Europos dalyje nėra bendrų programų, kokybiškų ir centralizuotų mokymų, kaip atpažinti ir ugdyti gabius vaikus“, – konstatavo pašnekovė.
Nors, pasak V. Drąsutės, jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvos švietimo sistemoje vis garsiau kalbama apie gabių vaikų atpažinimą ir ugdymą, vis dar trūksta bendrų sprendimų, dokumentų, o labiausiai – kokybiškų mokymų valstybės mastu. „Veikia atskiros gabių vaikų akademijos, neformaliojo ugdymo mokyklos gabiems vaikams, tačiau tai neprilygsta visuotinei sistemai su aiškiomis gairėmis, mokytojų, psichologų mokymais Lietuvos mastu, – įsitikinusi V. Drąsutė. – O kol nėra galimybės kiekvienam pradinukui atlikti IQ nustatymo testą, negalime prašyti, kad mokytojas būtų „ekstrasensas“ ir individualiai, be specialių įrankių, testavimo, kokybiškų ilgalaikių mokymų, identifikuotų tokius mokinius ir su jais dirbtų.“
Pašnekovė pabrėžė, kad pagal „Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupių nustatymo ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius tvarkos aprašą“ gabus vaikas priskiriamas prie turinčių mokymosi sunkumų, kurie įvardijami kaip nerealizuoti ypatingi gabumai. Taigi gabūs vaikai taip pat turi specialiųjų ugdymosi poreikių, tad ir su tokiais klasėje turėtų dirbti papildomas mokytojas.
