Politikai viešai dejuoja dėl Lietuvą paliekančių žmonių ir vis pasiūlo iniciatyvų išvykusiems sugrąžinti. Bet iš tiesų emigrantų išskėstomis rankomis nepasitinka nei valstybės įstaigos, nei visuomenė.
Jau atrodė, kad išvykstančių iš Lietuvos kreivė leidžiasi žemyn, o grįžtančių skaičius netrukus susilygins su išvažiuojančių asmenų srautu. Tačiau šių metų rodikliai tokias prognozes verčia atidėti. Per 2015 m. pirmus devynis mėnesius šalį paliko 37 tūkst. žmonių – tai daugiau nei per visus 2014-uosius (36,6 tūkst.). Turint galvoje, kad šiemet vidutiniškai per mėnesį iš Lietuvos išvyko daugiau nei 4 tūkst. gyventojų, galutinis šių metų emigracijos mastas greičiausiai viršys 45 tūkst. ir bus didžiausias nuo 2011 m.
Tiesa, sugrįžtančių skaičius neturėtų sumenkti – per devynis mėnesius jų užregistruota 18,6 tūkst., o per visus metus galima tikėtis apie 24 tūkst., t. y. maždaug tiek pat, kiek ir pernai. Kaip ir ankstesniais metais, daugiausia imigruoja patys lietuviai. Šalies piliečiai 2014 m. sudarė 80 proc. atvykėlių.
Vis dėlto migracijos tyrėjai atkreipė dėmesį, kad statistinius duomenis reikia vertinti atsargiai. Kaip teigė Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) tyrimų vadovė dr. Dovilė Jonavičienė, gali būti, kad šiemet didesnis emigrantų skaičius buvo užfiksuotas atsiradus papildomų priežasčių deklaruoti išvykimą, pavyzdžiui, paskelbus apie šauktinių grąžinimą. Nors teigta, kad visi tinkamo amžiaus Lietuvos piliečiai, nesvarbu, šiuo metu yra tėvynėje ar svetur, gali sulaukti kvietimo į šauktinių kariuomenę, kai kurie paskubėjo išregistruoti gyvenamąją vietą mūsų šalyje. „Yra ir dar viena aplinkybė, kurios nefiksuoja Statistikos departamentas, – teigė D. Jonavičienė. – Mums atrodo, kad visi deklaravę išvykimą yra nauji emigrantai. Tačiau dalis grįžusių asmenų po kurio laiko išvažiuoja ir antrą, ir trečią kartą. Todėl auganti grįžtančių lietuvių dalis gali didinti bendrą migracijos apykaitą.“
Bet kuriuo atveju Lietuvos demografinė padėtis negerėja, tačiau ar tikrai vienintelis būdas ją pakeisti – visomis išgalėmis stengtis sustabdyti ketinančius pakelti sparnus svetur, o jau išvykusius – maldauti parvykti namo?
Kodėl jie parvažiuoja?
Migracijos tema Lietuvai skaudi jau bemaž du dešimtmečius. Problema ypač išryškėjo po 2004 m., įstojus į ES, kai tapo lengviau keliauti ir įsidarbinti turtingesnėse šalyse narėse. Nuo to laiko kasmet iš Lietuvos išvykdavo ne mažiau kaip po 30 tūkst. gyventojų (vienintelė išimtis buvo tik 2008 m., kai visa ES nerimavo dėl ekonomikos krizės ir rasti darbą tapo itin sunku). Europai atsigaunant emigracijos mastas vėl ėmė augti ir statistiškai jis buvo didžiausias 2010-aisiais, tačiau šį rodiklį smarkiai pakeitė įvestas privalomas sveikatos draudimo mokestis, kuris skatino deklaruoti išvykimą. Vis dėlto net ir atmetus šias sąlygas, galima matyti, kad 2009–2011 m. emigracijos banga kilo ir tik nuo 2012 m. ėmė leistis. Taip pat daugėjo grįžtančių į Lietuvą. Pernai išvykusių ir atvykusių skirtumas siekė jau tik 12,3 tūkst. – tai mažiausias skaičius per visą dešimtmetį. Tokiai tendencijai išlikus dar bent porą metų, migracijos srautai galėtų išsilyginti.
Lietuvos mokslininkai ir tyrėjai jau kurį laiką aiškinasi, kas skatina žmones emigruoti ir kodėl jie grįžta. Išvykimo motyvai žinomi gana neblogai. 2008 m. VPVI atlikta iškeliavusių lietuvių apklausa parodė, kad esminiai yra ekonominiai veiksniai (apie 50 proc. respondentų teigė, kad svarbi arba labai svarbi išvykimo priežastis buvo Lietuvoje gaunamos nepakankamos pajamos, o 20 proc. – kad neturėjo darbo). Tačiau jie nebuvo ir nėra vieninteliai. Net 56 proc. apklaustųjų nurodė norėję išbandyti save, susipažinti su užsienio šalimis, naujais žmonėmis ir darbo metodais.
Parvykimo į tėvynę priežastys kiek sudėtingesnės. Iš įvairiu metu (nuo 2008 iki 2014 m.) atliktų apklausų galima susidaryti vaizdą, kad negrįžti į Lietuvą nusprendę maždaug trečdalis emigrantų. Dar trečdalis ketina kraustytis į gimtinę (kai kurie iš jų tiksliai žino, kada tai įvyks, kiti renkasi nekonkretų terminą „kada nors“), o likusieji galimybes įsikurti tėvynėje vertina neapibrėžtai, priklausomai nuo įvairių aplinkybių.
Abstrakčiai ketinti grįžti ir realiai tai padaryti – ne tas pats. Todėl labiau patikimos jau išties grįžusių žmonių apklausos.
2014 m. Užsienio reikalų ministerijos užsakymu „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, į Lietuvą neketina grįžti 30 proc. emigrantų. Kitus, kurie neatmeta tokios galimybės, labiausiai galėtų paskatinti auganti šalies ekonomika (šį veiksnį paminėjo 36 proc.) ir didesnis darbo užmokestis (24 proc.). Tačiau svarbios ir psichologinės priežastys: net 34 proc. nurodė, kad galėtų grįžti, jei šalyje pasikeistų psichologinis klimatas, būtų daugiau tolerancijos ir pagarbos žmogui, o 22 proc. – jei pakistų darbdavių požiūris į pavaldinius. Vis dėlto bemaž pusė respondentų nelabai domisi galimybėmis gyventi Lietuvoje ir jiems neaktuali tokia informacija (taip nurodė 48 proc. apklaustųjų).
Tai patvirtina, kad abstrakčiai ketinti grįžti ir realiai tai padaryti – ne tas pats. Todėl labiau patikimos jau grįžusių žmonių apklausos. Jos atskleidžia, kodėl buvę emigrantai iš tiesų parvyksta į Lietuvą. 2008 ir 2011 m. VPVI atlikti tyrimai atskleidė, kad yra trys pagrindinės priežasčių grupės: pirma – tai šeimos, artimųjų ilgesys, noras gyventi savoje kultūrinėje aplinkoje ir įvairios šeiminės aplinkybės, antra – pasiekti tikslai, dėl kurių išvažiuota, ir galiausiai – sunkumai ieškant darbo, prisitaikant gyventi svetur ar pablogėjusi užsienio šalies ekonominė padėtis.
Pastarosios priežastys, beje, minimos rečiau nei šeimos ilgesys ar pasiekti tikslai. Todėl bent iš dalies galima paneigti Lietuvoje vyraujantį mitą, kad parvyksta „nevykėliai“, kuriems nepasisekė užsienyje. Kaip parodė šalyje atliktos apklausos, taip sugrįžėlius vertino net 43 proc. gyventojų.
„Valdžia negali sukurti jausmo, kad žmogus namie laukiamas. Pas mus vis dar per daug psichologinio spaudimo: kodėl grįžai, kas ne taip?“ – apie dviprasmišką požiūrį į namo patraukusius migrantus pasakoja D. Jonavičienė. Anot jos, psichologinio prisitaikymo tėvynėje problema yra viena iš pagrindinių priežasčių, stumiančių dalį grįžusių migrantų po kurio laiko vėl išvykti į užsienį: „Didžiausią neigiamą poveikį daro ne nusivylimas mažesniu uždarbiu, o negatyvus artimiausios aplinkos požiūris. Grįžtantys žmonės puikiai žino, ko gali tikėtis, ir dažniausiai nepuoselėja iliuzijų, kad gaus tokį pat ar net didesnį atlyginimą nei užsienyje. Tačiau labiausiai slegia negatyvios artimųjų ar pažįstamų kalbos, kad Lietuvoje viskas blogai ir čia nėra ko grįžti. Jei pasikeistų mūsų pačių nuostatos, išaugtų pozityvumas, kad ir Lietuvoje gyventi gera, tuomet parvyktų daugiau žmonių.“
Pastaraisiais metais nemažą įtaką kai kurių aukštos kvalifikacijos specialistų (ar baigusių studijas užsienyje) sprendimui grįžti į gimtinę turėjo ir nuo 2012 m. vykdoma speciali programa „Kurk Lietuvai“. Joje kviečiami dalyvauti savo sričių profesionalai, įgiję išsilavinimą užsienyje ar turintys tarptautinio darbo patirties, ir 12 mėnesių skirtingose šalies įstaigose stažuotis: konsultuoti tokiais klausimais, kaip gerinti Lietuvos įvaizdį, didinti konkurencingumą, skatinti verslumą, pritraukti tiesioginių užsienio investicijų. „Ilgesnį laiką pagyvenus užsienyje, svarstant apie galimybes grįžti į Lietuvą, daugelį kamuoja dvejonės, ką čia veiksiu, ar mano patirtis, įgūdžiai bus vertinami ir naudingi, ar pavyks susikurti asmeninį draugų ir pažįstamų ratą? Į šiuos ir kitus panašius klausimus lengviau atsakyti, kai turi su kuo pasitarti, pažįsti žmonių, kurie patys tą etapą perėjo arba jam ruošiasi“, – teigė buvusi „Kurk Lietuvai“ stažuotoja Živilė Stumbrytė. Ji pati užsienyje praleido penkerius metus, tačiau sudalyvavusi programoje liko Lietuvoje ir šiuo metu dirba atitikties vadove užsienio kapitalo įmonėje „Newsec/Resolution“.
Migracija yra gerai
Kaip rodo tyrimai, patirtis užsienyje, naujos žinios ir įgūdžiai yra vieni didžiausių emigracijos suteikiamų pranašumų. VPVI atliktos apklausos atskleidžia, kad net nepriklausomai nuo to, kokią kvalifikaciją turi emigrantai, didžioji jų dalis pabrėžia svetur patobulėję. Net 98,5 proc. aukštos kvalifikacijos ir 85,4 proc. kitų sugrįžusių tėvynainių teigė įgiję daugiau žinių ir įgūdžių (nuo profesinių iki kalbos ar komandinio darbo gebėjimų). Būtent tokia patirtis laikoma bene svarbiausiu teigiamu emigracijos aspektu net ir valstybinėse programose, kuriose emigracija iš Lietuvos paprastai įvardijama kaip problema. Todėl pastaruoju metu stengiamasi kalbėti ne apie emigracijos stabdymą, o apie bendrą mobilumą. 2014 m. Vyriausybės patvirtintose Migracijos gairėse nurodomas tikslas, kad žmonių išvykimas virstų „apykaitine migracija“, kai siekiama pasinaudoti emigrantų tikslo šalių teikiamomis galimybėmis, kurios ateityje praverstų Lietuvai.
Vis dėlto, kad šaliai būtų naudinga tautiečių svetur įgyta patirtis, reikia, kad jie grįžtų ir liktų. Tačiau situacija kebli. Viena vertus, grįžę žmonės lengvai randa kvalifikaciją atitinkantį darbą. Tik 3 proc. aukštos kvalifikacijos ir 10,3 proc. kitų parvykusių asmenų teigė ieškoję darbo Lietuvoje, bet neradę. Kita vertus, 2013 m. darbdavių apklausa parodė, kad 78 proc. jų linkę rinktis žmones, kurie darbui reikalingą išsimokslinimą arba patirtį įgijo Lietuvoje, o ne užsienyje. Kitaip tariant, svetur gautas išsilavinimas ir darbo patirtis nelaikoma tokiu dideliu pranašumu, kaip galėtų atrodyti patiems emigrantams.
„Darbdaviams renkantis aukštos kvalifikacijos specialistus svarbiausias kriterijus yra profesionalumas, o užsienyje įgyta patirtis – tik papildomas aspektas“, – savo tyrimo rezultatus apibendrino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Egidijus Barcevičius.
Pastebimas valdžios įstaigų ir net darbdavių pozicijų atotrūkis, kai kalbama apie deklaruojamą norą susigrąžinti lietuvius, ypač nutekėjusius protus, ir realų požiūrį į parvykusius emigrantus.
Grįžtančių žmonių patirtys Lietuvoje taip pat labai skirtingos, ypač priklausomai nuo to, į kurią sritį jie bando įsilieti. Pastebėta, kad mažiausiai sunkumų kyla privačiose verslo įmonėse, aukštos kvalifikacijos buvę emigrantai puikiai pritampa aukštųjų technologijų bendrovėse. Jie nemato didelio skirtumo, ar dirbti tarptautinėje įmonėje Lietuvoje ar užsienyje.
Visiškai kitaip jaučiasi, pavyzdžiui, mokslininkai, kurie grįžta į gimtinę tikėdamiesi prisidėti savo žiniomis, dažnai jau dalyvaudami kokiame nors mokslo projekte, ir bando įsitvirtinti lietuviško mokslo sistemoje. VPVI vykdydamas tyrimus apklausė daugiausia mokslininkus iš socialinių, humanitarinių mokslų srities, ir šie pabrėžė, kad jiems sunku gauti nuolatinę vietą šalies universitetuose ir greičiausiai jie liks tik iki konkretaus projekto pabaigos. „Labai keista klausytis, kaip dešimt ar daugiau metų geriausiuose užsienio universitetuose dirbę mokslininkai skundžiasi, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema jų nepriima, – pasakojo tyrimo vadovas E. Barcevičius. – Daugelis apklaustųjų teigė, jog sistema uždara ir neskaidri. Konkursai, net jei skelbiami, yra tik formalūs. Kai kuriems atvykusiems mokslininkams net nesuteikiama normali darbo vieta, ką ir kalbėti, kad jų atlyginimai sumažėja per pusę, o kai kurių – net penkis kartus.“ Dalis mokslininkų nusivilia ir tuo, kad neranda, kaip specifines žinias pritaikyti Lietuvoje, todėl dalis vėliau vėl traukia į užsienio universitetus.
Kita vertus, kai kurie specialistai bando patys keisti inertišką sistemą – kuria naujus socialinius tinklus ir bando įdiegti naujovių. „Jie sako: ne tam grįžau, kad nuleisčiau rankas nieko nepadaręs“, – kai kurių emigrantų požiūrį perteikė E. Barcevičius.
Dirbtinai skatinti neveiksminga
Migracijos ekspertai gana skeptiškai vertina galimybes dirbtinai skatinti tautiečius važiuoti namo. Pirmiausia pastebimas valdžios įstaigų ir net darbdavių pozicijų atotrūkis, kai kalbama apie deklaruojamą norą susigrąžinti lietuvius, ypač nutekėjusius protus, ir realų požiūrį į parvykusius emigrantus. „Skatinimas grįžti deklaruojamas tiek oficialiai, pavyzdžiui, „Globalios Lietuvos“ strateginiuose uždaviniuose, tiek viešojoje erdvėje. Tačiau bet kuris į Lietuvą parvažiavęs pilietis iškart tampa toks pat kaip visi ir apie jį pamirštama“, – tvirtino D. Jonavičienė. Namo parkeliavę tautiečiai pasigenda bent minimalios pagalbos vėl integruotis Lietuvoje. Vienintelė konkretesnė priemonė – tai didesnis mokinio krepšelis grįžusių asmenų vaikams (papildomas finansavimas numatomas mokiniams, kuriems reikia išlyginamųjų lietuvių kalbos pamokų). Bet ir šiuo atveju teoriniai uždaviniai ir praktinis jų įgyvendinimas gali skirtis – pačioms mokykloms paliekama spręsti, kaip jos papildomai lavins tokius vaikus.
Kita vertus, ekspertai neigiamai vertintų idėjas kurti specifines paramos programas grįžusiems migrantams – tai, anot jų, greičiau tik padidintų gyventojų priešpriešą ir paskatintų diskriminaciją. „Nereikėtų bandyti kurti antros Lietuvos grįžusiems migrantams. Nors mūsų sisteminės bėdos dalį jų priverčia vėl važiuoti į užsienį, tik keičiantis visai valstybei galima realiai sukurti palankesnes sąlygas tiek lietuviams grįžti, tiek kvalifikuotiems kitų šalių piliečiams atvykti į Lietuvą“, – mano D. Jonavičienė.
Norint, kad migracijos apytaka taptų palankesnė ir vis daugiau emigrantų nesijaustų nereikalingi, valstybės politika turėtų būti nukreipta trimis pagrindinėmis kryptimis. Pirma, reikia išlaikyti simbolinį ryšį su visais piliečiais – neleisti jiems pamiršti, kad jie visada laukiami ir kad Lietuva yra jų gimtinė. Antra, palengvinti išvykusių žmonių sąsajas su šalies įstaigomis, t. y. sumažinti biurokratizmą ir pagerinti viešųjų paslaugų prieinamumą net esant užsienyje. Tam labai padeda įvairių elektroninių viešųjų paslaugų plėtra. Ir trečia – pačioje Lietuvoje kurti grįžti palankią aplinką. Labiausiai tai aktualu kalbant apie užsienio kapitalo įmonių pritraukimą ir regioninės politikos įgyvendinimą. Kaip rodo tyrimai, iš svetur parvykę lietuviai labiau laukiami ir geriau jaučiasi užsienio kapitalo bendrovėse, kurios vertina tarptautinėse įmonėse patirties įgijusius darbuotojus. Taip pat ypač svarbu plėsti ekonominę ir socialinę gerovę regionuose. Turbūt tik Vilniuje nėra tokio negatyvaus ar skeptiško požiūrio į parvykusius emigrantus, kaip provincijoje, kur dominuoja nuostatos, esą namo traukia tik nevykėliai. Spartesnė regioninė plėtra būtina, kad grįžtantys į gimtinę, ne tik sostinę, galėtų tęsti profesinę karjerą.
Kita vertus, tokios iniciatyvos kaip „Kurk Lietuvai“ leidžia privilioti jaunų specialistų, kurie jau gali rinktis iš gausybės perspektyvų globalioje aplinkoje. „Man programa „Kurk Lietuvai“ buvo labai svarbi. Radau daug bendraminčių ir su jais įgyvendinome svarbių projektų, o užsimezgusius ryšius palaikome iki šiol, – pasakojo Ž. Stumbrytė. – Ši programa buvo kertinis akmuo, siekiant vėl tvirtai įžengti į darbo rinką, užmegzti profesinius ryšius, nes jie nutrūksta ilgiau nesant Lietuvoje. Be to, buvo sudarytos sąlygos dirbti su profesionalais, toliau tobulėti, suprasti, kaip veikia viešasis sektorius, kodėl kartais sprendimai nepriimami. Įstaigose, kuriose man teko dirbti, susidūriau su labai profesionaliais žmonėmis, kurie daug dirba, tiki tuo, ką daro, jiems rūpi, kokią Lietuvą kuriame. Šis užsidegimas įkvepia ilgam ir primena, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Žinau, kad net jei ir vėl kada išvyksiu, visuomet grįšiu į Lietuvą.“
