NATOBūsimo NATO viršūnių susitikimo Hagoje laukiama su nerimu tiek dėl naujosios JAV administracijos planų, tiek dėl sunkaus sutarimo dėl gynybos finansavimo. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Giedrimas Jeglinskas interviu IQ svarstė, kad gal reiktų neskubėti ir atidėti susitikimą, kad neįvyktų skilimas.
– Kokios pagrindinės temos turėtų būti birželio 24–25 d. NATO viršūnių susitikimo Hagoje darbotvarkėje? Kokie iššūkiai laukia jame?
– NATO, kaip Aljansas, žengia į vieną labiausiai neužtikrintų lyderių susitikimų istorijoje. Deja, tokia yra nepasitikėjimo ir abejonių kupina retorika, sklindanti iš Europos šalių.
Iš vienos pusės, Aljansas turi daugybę taktinių ir operacinių iššūkių, kurie yra sprendžiami kasdienėse ir ministrų lygmens diskusijose. Tai ir gynybos planų tolesnis integravimas ir aktualizavimas, ir vadovavimo ir kontrolės konsolidavimas, ir kiti, pvz., su inovacijomis susiję klausimai. Visai tai yra svarbu, bet nereikalauja valstybės vadovų lygmens diskusijų.
Kita vertus, kalbant apie išties rimtus klausimus, tai yra tik du, iš kurių vieno tikrai nebus darbotvarkėje – gynybos išlaidų didinimas ir Ukrainos narystė NATO.
Andrius Ufartas/ELTADėl Ukrainos narystės politinės valios kol kas nėra, todėl svarbiausia užduotis, ypač rytinio bloko šalims, užtikrinti, kad klausimas nedingtų iš ateities diskusijų.
Todėl lieka vienas galbūt strateginis Hagos lyderių susitikimo uždavinys – sutarti dėl padidintų gynybos asignavimų. Mes labai gerai matome ir jaučiame, kad, nors Rytų Europa aiškiai pasisako už stiprų gynybos išlaidų didinimą iki 5 proc. (3,5 proc. tradicinėms karinėms išlaidoms, plius dar pusantro procento susijusioms sritims), rasti tvarų ir užtikrintą sprendimą bus nepaprastai sudėtinga. Daugybė sąjungininkų vis dar yra toli nuo reikiamų skaičių, o politiškai rasti pritarimą, tarkime, Pietų Europoje, reikštų kitų (socialinių, švietimo ir t. t.) valstybės išlaidų mažinimą, ir tai vidaus politinės batalijose gali būti destruktyvu.
Donaldo Trumpo efektas bus labai svarbus ir turėtume iš tiesų teigiamai įvertinti, kad JAV prezidento D. Trumpo administracija savo retorika ir veiksmais jau smarkiai prisidėjo prie Europos prabudimo gynybos srityje.
– Taip pat netyla kalbos, kad JAV mažins savo pajėgas Europoje. Kiek įtakos NATO gynybos planams daro galimas amerikiečių perdislokavimas Europoje?
– Pirmiausia, reikia pabrėžti, kad JAV karinių dalinių pozicionavimo strategija yra gyvas dokumentas, kurį nuolat peržiūri tiek kariškiai, tiek politikai. Tai, ką dabar daro Pentagonas, peržiūrėdamas prioritetus ir pozicijas, yra nuoseklu ir neturėtų baiminti sąjungininkų.
Antra, jau dabar yra matymas, kad siekiant efektyviau panaudoti išteklius sausumos pajėgos gali trauktis iki 20 proc. Natūraliai, jei ketvirtis visų JAV sausumos pajėgumų yra Europoje, tai mažinimas paliestų ir Europoje dislokuotus sausumos pajėgų dalinius.
Vis dėlto, kalbant apie gynybos planų aktualizavimą, didžiausia vertė, kurią atneša JAV, yra strateginiai ištekliai: logistika, žvalgyba, oro gynyba, didelio nuotolio raketos ir t. t. JAV gynybos departamente, manau, vyrauja supratimas, kad Amerikos karinė infrastruktūra Europoje įgalina JAV projektuoti galią globaliai. Todėl mažai tikėtina, kad matysime kardinalius JAV karinės galios pokyčius Europoje.
– Koks blogiausias scenarijus šių metų NATO viršūnių susitikimui?
– Jei atvirai, kadangi pagrindinis darbotvarkės klausimas, tikėtina, bus gynybos išlaidų augimas (dėl kurio dar reikia susitarti), manau, kad nebūtų bloga mintis nukelti Hagos NATO lyderių susitikimą į metų galą. Kol vyksta stumdymasis dėl neįmanomos greitos taikos Ukrainoje bei Artimųjų Rytų iššūkiai (hučiai, Gaza, Sirija, Iranas…) guli kaip ant parako statinės, ar tikrai NATO lyderiai gali susitarti?
NATO lyderių pagrindinė žinia turi būti išsiderėtas, bet absoliutus sutarimas dėl vieningo kelio pirmyn. Jei kol kas to negalima pasiekti, gal nukelkime šį susitikimą.
