Šiandienės valstiečių-žaliųjų valdžios pradėta antialkoholinė kampanija neregėtas dalykas atrodo gal tik Y kartai. Dar nemažai lietuvių prisimena ir ankstesnes tris.
Vilniaus miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius ką tik pasirodžiusioje knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“ kaip tik ir aptarė pirmąsias tris, sovietmečiu vykdytas, antialkoholines kampanijas. Su tam tikromis išlygomis jis išskyrė 1954–1959 m., 1970–1973 m. ir 1985–1989 m. laikotarpius.
Garsių alkoholio uždraudimų ir tylių jų atšaukimų epochą sostinės istorijoje priminęs autorius neabejoja, kad reikšmingus pokyčius alkoholio vartosenoje gali lemti tik griežti draudimai. Bet tada išlenda gausybė „šalutinių poveikių“, kuriuos suvaldyti gali tapti neįveikiamu iššūkiu. O ir apsisprendimas – spausti ar liberalizuoti – sudėtingas. Tenka lyginti, kas nusveria – valstybės biudžeto gaunamos didžiulės pajamos iš alkoholio prekybos ar jo vartojimo padaroma žala. Dažniausiai, konstatuoja D. Pocevičius, būdavo priimami ambivalentiški sprendimai: kovoti prieš girtuoklystę ir kartu didinti alkoholinių gėrimų pardavimo planus.
Dažniausiai būdavo priimami ambivalentiški sprendimai: kovoti prieš girtuoklystę ir kartu didinti alkoholinių gėrimų pardavimo planus.
Tarpukariu vilniečiams be saiko girtuokliauti neleido valstybės alkoholio monopolis su akcizų išpūstomis degtinės kainomis ir didelėmis baudomis už nelegalią prekybą bei naminės varymą. Vienas gyventojas per metus tada vidutiniškai išgerdavo vos 1 litrą gryno, 100° (absoliutaus) alkoholio. Blaivybė, anot D. Pocevičiaus, klestėjo ir to meto Lietuvoje, pavyzdiniai rodikliai išliko ir pokariu. Valstybė išskirtines savo teises sergėjo ne simbolinėmis bausmėmis – 1948-aisiais asmenys už šį nusikaltimą galėjo būti 6 metams įkalinti pataisos darbų stovykloje. Vėliau pasekmės buvo sušvelnintos – laisvės atėmimo bausmes pakeitė administracinės. Bauginant degtindarius, „Tiesoje“ kartkartėmis būdavo skelbiami ir nuosprendžiai šios rūšies bylose. Vis dėlto iki 1954 m. dėl alkoholio vartojimo niekam galvos neskaudėjo. Dar ir 1955 m. vienam Lietuvos gyventojui teko 2,3 litro, o po penkerių metų – 3 litrai absoliutaus alkoholio. Senjorai vilniečiai knygos autoriui visi kaip vienas liudijo, kad iki 1965-ųjų jaunimas buvo pametęs galvą dėl sporto (tai buvo viena populiariausių laisvalaikio formų – kaip ir šokiai) ir stiprius gėrimus vartodavo labai saikingai.
Šampanas reklamuotas tik iki Stalino mirties
Pirmas svarbus draudimas įvestas tik 1954-aisiais. Tada nurodyta tai, kas šiandien atrodo savaime suprantama: viešojo maitinimo įstaigoms uždrausta prekiauti alkoholiu be licencijų, o jų lankytojams – gerti atsineštus gėrimus. Panašios buvo ir kitos priemonės: apribota reklama, alkoholinių gėrimų įsigijimo laikas, jų prekybos ir vartojimo vietos. Stiprieji gėrimai apskritai niekada nereklamuoti. Galbūt sutapimas, svarsto D. Pocevičius, tačiau retos šampano ir alaus reklamos nutrūko mirus Stalinui.
Vilniaus vyno ir degtinės gamyklos gėrimų etiketės, 1950–1985 m.
Po trejų metų pasirodė pirmasis, sutrumpintas viešojo maitinimo įstaigų, galinčių prekiauti stipriaisiais gėrimais, sąrašas. Ši teisė palikta keliems reprezentaciniams restoranams – „Vilniaus“, „Palangos“, oro uosto ir geležinkelio stoties, trims kavinėms, trims užkandinėms, trims valgykloms ir Valakampių paviljonui. Metinės valgyklų tresto apyvartos planas sumažintas 4,5 mln. rb, ši našta perkelta ant gastronomų „pečių“.
1959 m. tas pats padaryta su parduotuvėmis, tik šiek tiek liberaliau. Stipriųjų gėrimų buvo galima įsigyti 45-iose Vilniaus maisto prekių parduotuvėse, o juos pardavinėti leista tik nuo 10 val. ryto. Pradėta drausti ir eksponuoti gėrimus vitrinose.
Bet visi šie draudimai rezultatų nedavė. 1965-aisiais konstatuota, kad Prekybos valdyba leidimus prekiauti alkoholiu dalijo į kairę ir į dešinę, todėl degtinės atsirado daugelyje Vilniaus parduotuvių bei kavinių, netgi plastmasinių dirbinių gamyklos valgykloje.
„Vilko pasas“ visuomenės atskalūnams
Išaugus žmonių pajamoms, alkoholio prekyba dar labiau liberalizuota, o gerti imta beveik trigubai daugiau: 1970 m. vienam gyventojui teko jau 8 litrai absoliutaus alkoholio. Knygoje D. Pocevičius pacitavo šmaikščią žurnalisto Arono Garono to dešimtmečio užstalės tradicijų apžvalgą: „Negalima sakyti, kad labai nemėgstame vyno, kad jis stovėtų parduotuvėse ir lauktų pirkėjo. Ne. 1959 m., kai vynas atpigo, kai parduotuvių lentynose atsirado daugiau sausų (vynuogių) vynų, natūralių vaisių ir uogų vynų, mes juos pradėjome gerti, ir kiekvienas respublikos gyventojas tuomet vidutiniškai išgėrė 2,34 litro vyno (čia pateiktos ne absoliutaus alkoholio, o degtinės ir vyno kiekiai). Gal atsisakėme tada degtinės? Anaiptol. Jos išgėrėme po 4,53 litro. Ilgainiui pripratome prie vynų. 1965 m. kiekvienas išgėrėme jau po 5,08 litro vyno, 1966 m. – 6,21, 1967 m. – 7,82. O degtinės? Jai likome ištikimi. Vadinasi, siekdami degtinę pakeisti vynu, vieną tikslą pasiekėme – pradėjome gerti daugiau vyno, tačiau antro tikslo nepasiekėme – degtinės vartojame ne mažiau.“
Pradėta ieškoti kaltų. Kaltintos ir tuometės laisvalaikio mados. „Išleistuvės ir „žiburėliai“ prasideda jau nuo aštuonių klasių. Toliau „šimtadienis“, abiturientų išleistuvės, „fuksų“ krikštynos, mediumas, paskutinis skambutis, diplomo „laistymas“, pirmasis atlyginimas ir pan. Girtavimai švenčių metu, per „vyrų“ ir „moterų“ dieną, tapo įteisinta oficialios programos dalimi“, – 1970-aisiais skundėsi vienas instituto docentas.
Tų pačių metų rudenį spaudoje kilo šiais laikais, D. Pocevičiaus nuomone, sunkiai įsivaizduojama diskusija. „Komjaunimo tiesos“ skaitytojų klubo rubrikoje publikuotas vilniečio laiškas „Girtuokliui – „vilko pasą“. Autorius siūlė alkoholinius gėrimus pardavinėti tik pagal korteles, girtuokliaujančius atleisti iš darbo ir apie tai palikti atitinkamą įrašą ne tik darbo knygelėje, bet ir pase. Karštai diskutuota pusmetį, kol įsikišo komjaunimo lyderiai (!), nusprendę, kad antspaudas pase vis dėlto yra žmogaus pažeminimas, o kovoje prieš girtuokliavimą reikalinga ne radikali, o lanksti taktika.
1972-aisiais iš Maskvos atkeliavusi kita kovos su girtavimu ir alkoholizmu programa ragino ugdyti vaišinimosi kultūrą, mažinti stipriųjų gėrimų, plėsti vyno, alaus ir nealkoholinių gėrimų gamybą. Liepta sumažinti alkoholinių gėrimų parduotuvių skaičių, uždrausti jais prekiauti visose valgyklose, bufetuose ir greta gamyklų, mokyklų, ligoninių, kino teatrų bei kitų žmonių susibūrimo vietų. Nustatyta, kad degtinę galima pardavinėti tik nuo 11 iki 19 val., o tai sukėlė spekuliacijos „taškuose“ bangą.
Nustatytos gana griežtos bausmės: už pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje – bauda iki 10 rb, už degtinės pardavimą nepilnamečiui – iki 30 rb, už degtinės perpardavimą – iki 50 rb, už naminės varymą ir pardavimą – iki 300 rb arba pataisos darbai iki 1 metų, už vairavimą neblaiviam – iki 30 rb ir atimtas vairavimo pažymėjimas iki 2 metų. Vis dėlto, turint omenyje, kad vidutinė alga tada buvo 100–120 rb, baudos, palyginus jas su dabartinėmis, atrodo net juokingos.
1985-ųjų blaivybės vajus
Didžiausia žyma – 11 litrų absoliutaus alkoholio vienam žmogui per metus – pasiekta 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Valdžia nusprendė, kad Rubikonas peržengtas, ir ėmėsi drakoniškų priemonių. SSKP CK generalinio sekretoriaus postą užėmęs Michailas Gorbačiovas pasirūpino, kad sąjunginė Ministrų taryba 1985-ųjų gegužę priimtų specialų nutarimą. Jame numatyta daug priemonių, tačiau pati efektyviausia pasirodė ta, kuri smarkiai apribojo galimybę įsigyti alkoholio.
Barmenai profesinio meistriškumo konkursuose demonstruodavo sugebėjimus paruošti nealkoholinius aperityvus, o daugelyje pokylių atsisakyta alkoholio.
1985 m. vasarą Vilniuje iš 135 parduotuvių, kuriose buvo galima įsigyti svaigalų, beliko 85. Barmenai profesinio meistriškumo konkursuose demonstruodavo sugebėjimus paruošti nealkoholinius aperityvus, o daugelyje pokylių atsisakyta alkoholio. „Žemaitės gimimo 140 metų metinių minėjimas Menininkų rūmuose buvo gana iškilmingas. Po visko nukakome į Rašytojų sąjungos būstinę, į valgyklėlę. Stalas buvo stipriai padengtas... užkandžiais. Gėrėm girą ir kažkokį pienišką raugaliuką, atvežtą iš Žemaitės kolūkio. Gorbačiovo patvarkymai veikia. Tai gerai. Sugrįžau namo judrus, sveikutėlis. Ačiū Gorbačiovui. Tegu kovoja toliau, o mes visi padėsim“, – J. Baltušio dienoraštį knygoje pacitavo D. Pocevičius.
Kitais metais mieste liko vos 37-ios degtine prekiavusios parduotuvės. Prie jų nusidriekė milžiniškos eilės. Dar labiau sumažėjo stipriaisiais gėrimais vaišinusių viešojo maitinimo įmonių – iš 204-ių beliko 24-ios. Propaguojant sveiką gyvenimo būdą priimta tragikomiškų sprendimų, kartais bandomų pakartoti ir šiandien. Štai „Vagos“ leidykloje iš liaudies dainų rinktinės buvo išmesta daina „Gėriau alutį, saldų midutį“.
„Taškai“, „gėdos eilės“ ir svaiginamieji pakaitalai
1989 m. buvo galima konstatuoti, kad girtavimo lavina gerokai pristabdyta. Pirmą kartą per 20 metų nuo 1965-ųjų didėjęs Lietuvos gyventojų mirtingumas sumažėjo 10 proc. Jau 1986 m. būta 52 proc. mažiau mirčių, kurių tiesioginė priežastis – alkoholis. Palyginti su 1984 m., keturis kartus sumažėjo alkoholinių psichozių skaičius ir pan.
Vartojimo kreivė smigo žemyn – 1989-aisiais buvo suvartojama tik 6,6 litro. „Žinoma, šis skaičius yra oficialus ir toli gražu neatspindi girtuoklystės lygio, nes degtinės stoka tuo metu būdavo kompensuojama įvairiais alkoholio turinčiais kvapiais ir degiais skysčiais. Reikėtų abejoti ir vėlesniais duomenimis, liudijančiais mažą degtinės suvartojimą 1990–1994 m., nes tada Vilnius ir visa Lietuva maukė oficialiai neapskaitytą kontrabandinį „Royal“ spiritą“, – pažymėjo D. Pocevičius.
Antroji ir trečioji antialkoholinės kampanijos sukėlė virtinę nepageidaujamų šalutinių poveikių. 1972-aisiais, kai degtinės buvo galima įsigyti tik 11–19 val., o restoranuose ji kainavo mažiausiai 6,50 rb, pradėjo kurtis „taškai“ – žmonės ėmė perpardavinėti alkoholį butuose arba tiesiog gatvėse. Suprantama, brangiau nei parduotuvėje: puslitris jos čia kainuodavo nuo 3,62 iki 4,12 rb, o spekuliantai ėmė penkrublį.
Karikatūrų ciklas „Išsimaudė...“, 1957 m. I. Laurušo pieš., Vilniaus vykdomojo komiteto potvarkis dėl blaivyklos įkainio, 1961 m., blaivyklos pastatas, T. Kosčiuškos g. 8, 2017 m.
„Taškus“ žinojo visi: ir nuolatiniai klientai, ir atklydėliai, ir draugovininkai, ir žurnalistai. Verslas ėjosi sėkmingai, tad baudos ir bausmės nebuvo efektyvios. Visame rajone sukūrę padidėjusio nusikalstamumo foną, tikru išsigelbėjimu norintiems išgerti „taškai“ tapo griežtos prohibicijos laikais.
Trečiosios kampanijos metu alkoholinių gėrimų parduotuves buvo lengva atpažinti iš milžiniškų eilių, pramintų „gėdos eilėmis“.
Trečiosios kampanijos metu gėrimų parduotuves buvo lengva atpažinti iš milžiniškų eilių, pramintų „gėdos eilėmis“, nors vėliau, ekonominės krizės metais, jas siūlyta vadinti ir kitaip. „Teisingiau būtų gėdos eilėmis vadinti eiles prie muilo, dantų pastos, prie tualetinio popieriaus ir pan. Tokios eilės tikrai daro gėdą mūsų tvarkai, mūsų gamybininkams, mūsų valstybei ir visai visuomenei, nesugebančiai pasigaminti būtiniausių reikmenų. Gyventi nesipraususiems tikrai gėda. O stovėti eilėse, dažnai po kelias valandas net darbo laiku, prie alkoholinių gėrimų, griaunančių žmonių sveikatą, smukdančių jų moralę, gali tik gėdos jausmo neturintys asmenys, t. y. begėdžiai. Todėl tokias eiles teisingiau būtų vadinti „begėdžių eilėmis“, – 1989 m. siūlė vienas vilnietis.
Kokybiško valstybinio alkoholio stoka sukėlė jo surogatų bumą, toksikomaniją ir narkomaniją. Jaunuoliai ėmė svaigintis pačiais keisčiausiais būdais – uostė klijus ir duso nuo musių nuodų, o vyresnieji pamėgo odekoloną „Troinoj“ ir spausdavo „velnio lašus“ net iš batų tepalo. Su narkotikais susijusių nusikaltimų 1985–1986 m. padaugėjo 4 kartus. Daugiau kaip 66 proc. vartojusiųjų narkotines medžiagas buvo asmenys iki 29 metų. Be to, antialkoholinė kampanija smarkiai padidino naminės degtinės varymą. 1989-ųjų kovą Vilniaus miesto vykdomasis komitetas pripažino, kad trečioji antialkoholinė kampanija neatnešė norimo rezultato.
Išblaivinimo ir gydymo bastionai
Antialkoholinių kampanijų istorija atsispindėjo ir specialių medicinos įstaigų veikloje. T. Kosciuškos g. nedideliame name įrengta blaivykla, vėliau pervadinta nakvynės namais, be pertraukos veikia nuo 1958-ųjų. Po trejų metų nustatyta oficiali nakvynės čia kaina – 8 rb. Nakvynė „Vilniaus“ viešbutyje tuo metu kainavo 4–5 rb. Tuo metu blaivykla buvo priskirta ūkiskaitinėms organizacijoms, taigi turėjo išsilaikyti pati, dėl to milicininkai, blaivyklos darbuotojų patarti, neskubėdavo „surinkti“ visų gatvėse gulinčių, ypač vargingai atrodančių nelaimėlių, nes šie dažnai neturėdavo, kuo užsimokėti.
Alkoholinių gėrimų reklamos: „Švyturio“ žurnale ir „Tiesos“ laikraštyje, 1953 m.
Įdomu, kad 1969 m. tik 9 proc. blaivyklos klientų būdavo atgabenami iš restoranų ir kavinių – likusieji buvo atvežami po skandalų namuose. Tad nuspręsta, kad reikia gyventojams sudaryti galimybes išgerti restorane ar bare vietoje – esą viešai daug neišgers. Bet po dešimties metų, kai Vilniuje kavinių ir aludžių buvo jau apstu, blaivykloje darbo tik padaugėjo. „Tiktai per pirmą pusmetį ir tiktai iš sostinės valgyklų blaivykloje atsidūrė 114, iš restoranų ir kavinių – 650, o iš alinių – net 769 žmonės. Dar 444 piliečiai „tranzitu“ pateko stačiai iš parduotuvių“, – stebėjosi žurnalistas, būsimas „Blaiviosios Lietuvos“ redaktorius Juozas Jurevičius. 1983–1984 m., per patį alkoholio vartojimo piką, blaivyklos klientais per metus tapdavo 11–12 tūkst. vilniečių. Jų ėmė mažėti tik sausojo įstatymo metais – nuo 1985-ųjų.
Tuo metu „Vakarinės naujienos“ įvedė tradiciją viešai skelbti blaivykloje apsistojusių vilniečių pavardes. Šalia rubrikos „Blaivykla praneša“ netrukus atsirado ir „Blaivyklos pranešimų pėdsakais“, kurioje būdavo pateikiamos išblaivintųjų charakteristikos, gautos iš darboviečių – vadovai, anot D. Pocevičiaus, turėjo aprašyti, kaip žmogus „pasitaisė“.
7-ojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje atsirado gydymo ir darbo profilaktoriumų (GDP). Vilniuje tokia įstaiga įkurta Rasų g., šalia pataisos darbų kolonijos Nr. 1. Jos kaliniai tvora nuo jų atskirtą profilaktoriumą dėl lengvo režimo pašaipiai vadino „Arteku“ (lygindami su anuomet garsia pionierių stovykla Kryme), o patys GDP gyventojai – girtuoklių kalėjimu. Į jį patekdavo piktybiniai stikliuko mėgėjai, kurie „sistemingai piktnaudžiaudavo svaiginamaisiais gėrimais, pažeidinėdavo darbo drausmę, viešąją tvarką ir socialistinio bendro gyvenimo taisykles“.
Vilniuje darbu ir visokiomis, anot D. Pocevičiaus, keistomis medicininėmis procedūromis gydėsi 400–500 nelaimėlių, dažniausiai menko išsilavinimo, ne pirmus metus geriančių asocialių asmenų, čionai patekusių artimiausių žmonių pastangomis. Čia jie praleisdavo nuo šešių mėnesių iki dvejų metų, tačiau gydymo rezultatai buvo abejotini.
„Šiandien GDP nebėra, o štai blaivykla, kad ir pervadinta, vis dar veikia. Nieko geriau už ją žmonija iki šiol nesugalvojo“, – pasišaipė D. Pocevičius.
