Ukraina siekia įkurti nepriklausomą stačiatikių bažnyčią. Jei tai pavyks, pokyčiai sukels grandininę reakciją politikoje, socialiniame gyvenime ir informacinėje erdvėje.
988 m. kunigaikštis Vladimiras Didysis pakrikštijo Kijevo Rusią ir įkūrė Konstantinopolio patriarchui pavaldžią Kijevo metropoliją. Žlugus Bizantijos imperijai, dukterinė bažnyčia su centru Kijeve 1453-aisiais gavo nepriklausomos religinės institucijos statusą (autokefaliją), bet vis dar buvo artimai susijusi su bažnyčia-motina Konstantinopolyje (Stambule).
Nuo tada Dievo atstovybės Kijeve ir Moskovijoje pasuko skirtingu keliu ‒ pastaroji gavo tik metropolijos statusą, kuris nepakito iki 1589-ųjų. Laikui bėgant Konstantinopolio patriarchato įtaka sumenko, o geopolitinė situacija Rytų Europoje pasikeitė Maskvos naudai – ukrainiečių stačiatikių bažnyčia 1686 m. perėjo Maskvos patriarchatui žemesniu (metropolijos) statusu. De jure Stambulas pasirašė su maskvėnais „ilgalaikės nuomos sutartį“, o de facto atsisakė savo įtakos zonos.
1991 m. atkūrus Ukrainos valstybę buvo bandymų atgauti šalies ortodoksų bažnyčios autokefaliją, tačiau tai baigėsi skilimu į tris dalis: ukrainiečių autokefalinę bažnyčią ir Kijevo patriarchato ukrainiečių stačiatikių bažnyčią (nei viena nepripažinta pasaulyje) bei Maskvos patriarchato ukrainiečių stačiatikių bažnyčią. Pastaroji turi pripažinimą kaip Rusijos stačiatikių bažnyčios dalis, bet, išskyrus pavadinimą, joje nėra nieko ukrainietiško. Faktiškai tai ‒ Maskvos patriarchato atstovybė Ukrainos teritorijoje.
Dievas ir politika visada šalia
Ukrainoje bažnyčia visada atliko svarbų vaidmenį visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Ukrainiečiai yra religinga tauta, o dvasininkų palaikymas gali padėti laimėti rinkimus.
Rusija jai pavaldžias religines institucijas naudoja, siekdama paveikti visuomenės nuomonę svarbiais geopolitiniais klausimais. Ypač akivaizdu tai tapo po Maidano protestų 2013–2014 m. ir Krymo bei Donbaso okupacijų. Šiems įvykiams dirva buvo jau seniai ruošiama Maskvos patriarchato stačiatikių bažnyčios parapijose. Per šventes tikintiesiems būdavo dalijami atvirukai su Ukrainai priešiško turinio maldomis, per mišias nuolat aukštinta Ukrainos ir Rusijos vienybė, kaip velnio įsikūnijimas smerkiamos demokratinės vertybės.
Propagandos absurdo viršūne tapo skrajutės apie biometrinių pasų bei kelionių į ES pavojų. Maskvos patriarchato klierikai gąsdino tikinčiuosius, kad taip jie esą perduoda svarbius asmens duomenis priešiškoms jėgoms. Kas tie pavojingi asmenys, kurie netrukdomi gali naudotis ES institucijų duomenų bazėmis, dvasininkai neskelbia.
Maskvos patriarchato ukrainiečių stačiatikių bažnyčia įkūrė visuomeninę organizaciją ‒ stačiatikių sąjūdį „Radomyr“, kuri teikdavo bažnyčiai apsaugos paslaugas, bet iš tiesų yra karinis padalinys. 2018 m. pradžioje per kratas jos būstinėje Ukrainos saugumo tarnybos rado neregistruotų automatinių ginklų, didelį kiekį šaudmenų, „Rusijos patrioto“ apdovanojimų su prezidento Vladimiro Putino atvaizdu.
Ukraina ilgai nekreipė dėmesio į antivalstybines idėjas ir nesantaiką kurstančių dvasininkų veiklą, kuri tęsė šimtmečius trunkančią Kremliaus „Skaldyk ir valdyk“ taktiką. Net per Antrąjį pasaulinį karą Josifas Stalinas bažnyčią išnaudojo propagandai ir „zombinimui“.
Ukraina ilgai nekreipė dėmesio į antivalstybines idėjas ir nesantaiką kurstančių dvasininkų veiklą.
Išžudęs bei ištrėmęs dvasininkus ir į jų vietą paskyręs sau lojalius šventikus, jis sukūrė dar vieną KGB padalinį. Praėjus beveik šimtmečiui mažai kas pasikeitė – Maskvos patriarchato ukrainiečių stačiatikių bažnyčia Donbase stojo į separatistų pusę, organizuoja militarizuotas stovyklas jaunimui, maldos namai paversti teroristų slėptuvėmis ar ginklų sandėliais. Per pamokslus dvasininkai keikia Ukrainos karius.
Iš Maskvos į Stambulą
Visgi Maskvos patriarchato atstovybės Ukrainos teritorijoje uždarymas sulauktų ne tik Rusijos protesto, bet ir savų piliečių nepritarimo: 15 proc. tikinčiųjų priskiria save šiai bažnyčiai (2010 m. jų buvo 25 proc.).
Kijevas renkasi diplomatijos kelią ir prašo visuotinį Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų suteikti Kijevo patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčiai autokefaliją. Balandžio 17 d. Ukrainos prezidentas Petro Porošenko, gavęs parlamento bei dviejų nepripažintų ukrainiečių stačiatikių bažnyčių palaikymą, kreipėsi į patriarchą Baltramiejų dėl autonomijos suteikimo.
Tomosas (suteikimo dokumentas) pastumtų Maskvos stačiatikių atstovybę į antrą planą bei sumažintų jos įtaką. Be to, Rusijos patriarchatas prarastų pirmaujančią poziciją pagal stačiatikių skaičių pasaulyje ‒ jo parapijos Ukrainos teritorijoje sudaro daugiau nei pusę visų Rusijos stačiatikių bažnyčios parapijų kartu sudėjus.
Stambulo ir Maskvos konfliktas rusena daug metų, o tomoso suteikimas Ukrainai iš Rusijos atimtų vieną svarbiausių argumentų vadintis stačiatikių religijos centru vietoje Konstantinopolio ‒ mažos, bet vienos seniausių bažnyčių pasaulyje.
Stambulo ir Maskvos konfliktas rusena daug metų ir tomoso suteikimas Ukrainai iš Rusijos atimtų vieną svarbiausių argumentų vadintis stačiatikių religijos centru.
Todėl Maskvos isterija dėl ukrainiečių bažnyčios pripažinimo visai suprantama – įtaka sumenktų ne tik Ukrainoje, bet ir tarptautinėje arenoje. Rusija irgi imasi veiksmų – parapijose per mišias renkami tikinčiųjų parašai jau iš anksto paruoštam kreipimuisi į visuotinį patriarchą dėl Kijevui pavaldžios Ukrainos ortodoksų bažnyčios nepripažinimo.
Rusijos stačiatikių bažnyčia oficialiai pasmerkė tomoso suteikimą ir žadėjo nutraukti visus diplomatinius ryšius su Konstantinopolio patriarchatu, jeigu sprendimas bus palankus ukrainiečiams. Net Kremliaus atstovas žiniasklaidai Dmitrijus Peskovas įspėjo, kad toks Stambulo žingsnis tik pagilintų bažnyčios skilimą. Rusija daro spaudimą ir per savo satelitines bažnyčias (Serbijoje, Gruzijoje), ragindama nepripažinti visuotinio patriarcho tomoso suteikimo.
Ortodoksų religinė struktūra nėra taip griežtai reglamentuota kaip Romos katalikų, kur popiežiaus žodis yra galutinis, bet hierarchija egzistuoja: pačioje viršūnėje yra Konstantinopolio bažnyčia ir dar kelios seniausios pasaulyje, tačiau pagal parapijų skaičių nedidelės bažnyčios Artimuosiuose Rytuose.
Yra buvę atvejų, kai autokefalijos pripažinimas dėl Rusijos patriarchato užtrukdavo kelerius metus (Estijos ortodoksų bažnyčiai tai pavyko 1996-aisiais). Bet, kaip rodo istorinė praktika, Stambului pakanka įgaliojimų vienašališkai priimti sprendimą tokiais klausimais, o kitų bažnyčių sutikimas nereikalingas: tomosas buvo suteiktas ortodoksų bažnyčioms Bulgarijoje 1998 m., Slovakijoje ir Čekijoje – 2014-aisiais, o Lenkijoje ‒ dar tarpukariu.
P. Porošenkos interesas
Ukraniečių ortodoksų bažnyčios autokefalija taptų dovana šiemet minimų Kijevo Rusios krikšto 1030-ųjų metinių proga. Tai paskatintų inicijuoti bažnyčios turto, kurį perėmė Maskvos patriarchatas, reviziją bei gražinimą (tarp pagrindinių objektų yra Kijevo Pečorų laura, vienas pirmųjų stačiatikių vienuolynų).
Be to, tai sumažintų Kremliaus įtaką tikintiesiems Ukrainoje ir sustiprintų Petro Porošenkos pozicijas prieš prezidento rinkimus 2019-aisiais. Netgi pralaimėjęs rinkimus, į istoriją jis būtų įrašytas kaip valstybės vadovas, smarkiai prisidėjęs prie ukrainiečių stačiatikių bažnyčios atkūrimo.
--
Galios trikampis
Svarbiausi Rusijos ir Ukrainos religinio ginčo veikėjai
Visuotinis patriarchas Baltramiejus, Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas
(Scanpix nuotr.)
Dimitrijas Archontonis gimė 1940 m. Imvros saloje (dabar Turkija). Halki teologijos mokyklos (Stambulas) bakalauras, studijavo Rytų studijų institute Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, Bossey ekumeniniame institute Šveicarijoje bei Miuncheno universitete. Kanonų teisės daktaras. Į kunigus įšventintas 1969 m., 1973-iaisiais paskirtas Filadelfijos (JAV) metropolitu. Nuo 1991 m. yra Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas bei visuotinis patriarchas. Laisvai kalba graikų, lotynų, turkų, italų, vokiečių, prancūzų bei anglų kalbomis.
Švenčiausiasis Kijevo ir Ukrainos patriarchas Filaretas
(Scanpix nuotr.)
Mychaila Denysenka gimė 1929 m. Donecko apskrityje (Ukraina). 1946 m. įstojo į Odesos dvasininkų seminariją, vėliau – į Maskvos dvasininkų seminariją. 1950 m. įšventintas į kunigus. 1952 m. baigė Maskvos dvasininkų akademiją. Nuo 1966 m. – Kijevo ir Haličo arkivyskupas. 1968 m. tapo metropolitu.
1990 m. kartu su Ukrainos ortodoksų bažnyčios vyskupija kreipėsi į Maskvos patriarchą Aleksijų II su prašymu suteikti ukrainiečių bažnyčiai nepriklausomybę valdyboje. Prašymas buvo patenkintas, o Filaretui suteiktas Kijevo ir visos Ukrainos metropolito titulas.
Po Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo 1991 m., visuotinis ukrainiečių bažnytinis susirinkimas vienbalsiai priėmė sprendimą dėl visiškos kanoninės nepriklausomybės nuo Maskvos, t. y. Ukrainos stačiatikių bažnyčios autokefalijos, ir šiuo klausimu kreipėsi į Rusijos patriarchą Aleksijų II. Šis prašymą atmetė, ekskomunikavo Filaretą ir vietoj jo paskyrė metropolitu Volodymyrą Sabodaną.
Po metų antrasis visuotinis ukrainiečių bažnytinis susirinkimas paskelbė, kad ukrainiečių autokefalinė ir ukrainiečių stačiatikių bažnyčia sujungiamos į vieną Kijevo patriarchato ukrainiečių ortodoksų bažnyčią, ir patriarchu išrinko Mstislavą. Filaretas tapo jo pavaduotoju. 1995 m. Filaretas perrinktas Kijevo ir Ukrainos patriarchu.
Kijevo ir visos Ukrainos metropolitas Makarijus, ukrainiečių autokefalinė stačiatikių bažnyčia
(Scanpix nuotr.)
Mykola Maletyčius gimė 1944 m. Lvovo apskrityje. 1975 m. įstojo į Odesos dvasininkų seminariją. Nuo 1996 m. įšventintas į vyskupus ir pradėjo vadovauti Lvovo eparchijai. 2015 m. išrinktas Kijevo ir visos Ukrainos metropolitu. Našlys, turi du vaikus.
Švenčiausiasis Kijevo ir visos Ukrainos metropolitas Onufrijus (Maskvos patriarchatas)
(Scanpix nuotr.)
Orestas Berezovskis gimė 1944 m. Černivcų apskrityje (Vakarų Ukraina). 1969 m. po trečio kurso Černivcų universiteto Technikos fakultete įstojo į Maskvos dvasininkų seminariją, kurią baigė 1972-aisiais. Įšventintas į kunigus metais anksčiau. 1988 m. baigė Maskvos dvasininkų akademiją, tapo Počajivo lavros valdytoju. Nuo 2000 m. – metropolitas. 2014 metais išrinktas švenčiausiu Kijevo ir visos Ukrainos metropolitu.
Švenčiausiasis Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas
(Scanpix nuotr.)
Vladimiras Gundiajevas gimė 1946 m. Leningrade. 1970 m. baigė Leningrado dvasininkų akademiją. 1977 m. tapo arkivyskupu. Nuo 1978 iki 1984 m. ‒ patriarcho parapijų vadovas Suomijoje bei Užsienio bažnytinių reikalų departamento pavaduotojas Leningrade. Įtariamas bendradarbiavęs su KGB, turėjęs „Michailovo“ slapyvardį. 1991 m. įšventintas metropolitu, 2009 m. išrinktas Maskvos ir visos Rusijos patriarchu.
Rytų apeigų bažnyčios Lietuvoje
(E. Blaževič nuotr.)
Graikų (Rytų) apeigų katalikų veikla Lietuvoje atkurta 1991 m. Kadaise gausią bendruomenę šiandien sudaro 150 aktyvių parapijiečių, jiems grąžinta Švč. Trejybės bažnyčia ir keletas kitų pastatų. Didžioji dalis bendruomenės narių yra ukrainiečių kilmės, pamaldos vyksta jų kalba.
Lietuvos stačiatikių bažnyčia visiškai priklausoma nuo Maskvos patriarchato. Ortodoksų tikėjimą išpažįsta apie 4 proc. šalies gyventojų, metropolitais dažniausiai renkami Rusijos piliečiai. Dabartinis Vilniaus metropolitas Inokentijus gimė Novgorodo srityje (Rusija), yra baigęs Maskvos tarptautinių santykių institutą, dirbo įmonėje „Sojuzzarubežtransgaz“, užsienyje eksploatavusioje dujų pramonės objektus.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo kuravo ortodoksų bažnyčias Vakarų Europoje. Taigi Vilniaus ir Lietuvos metropolitas yra gerai paruoštas ir turintis patirtį „diplomatas“.
Dabartinėje geopolitinėje padėtyje toks pasirinkimas neatrodo atsitiktinis. Jeigu Lietuvos stačiatikių bažnyčią valdytų daugiau nepriklausomybės siekiantis asmuo, ši religinė institucija galėtų sekti Lenkijos bei Estijos ortodoksų bažnyčių pėdomis ir prašytų autokefalijos arba bent kažkokios autonomijos nuo Maskvos, o tuo pačiu didintų Konstantinopolio įtaką.
Kadaise stipri Lietuvos stačiatikių bažnyčia šiandien valdo du vienuolynus ir 57 parapijas, tačiau neturi jokios religinės švietimo įstaigos.
Stačiatikių dvasininkai yra ruošiami užsienyje. Bažnyčia orientuota į rusakalbius, tik Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės bažnyčioje pamaldos vyksta lietuviškai. Su kitomis Rytų apeigų bažnyčiomis santykiai neplėtojami.
