Į Lietuvą nuo režimo represijų priversti trauktis baltarusiai čia reikalingi tik pagalbą teikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms.
Nors šalyje atvertas vadinamasis humanitarinis koridorius, juo patekus į Lietuvą vis dar nėra sukurtos specializuotos medicininės ir psichologinės pagalbos teikimo infrastruktūros, pabėgėlio statusą pretenduojantys gauti baltarusiai negali dirbti ir yra priversti gyventi „ištiesta ranka“.
Dėl apribotų galimybių dirbti Lietuvoje baltarusiai dažnai renkasi net nesikreipti prieglobsčio – prašo vadinamosios „Vizos D“, tai yra leidimo oficialiai gyventi ir dirbti. Tokių šiuo metu yra net 7008 asmenys. Prieglobsčio Lietuvoje dėl persekiojimo šalyje pasiprašė vos 45.
Iš šalies priverstiems trauktis baltarusiams padedančios VšĮ „Dapamoga“ vadovė Nataliya Kolegova pasakojo, kad tokiu atveju tenka susimokėti 60 eurų dydžio rinkliavą vizai gauti, taip pat savo lėšomis įsigyti sveikatos draudimą, kuris vienam žmogui per mėnesį kainuoja apie 80–100 eurų. Draudimas apima tik skubią pagalbą, tad neretai tenka papildomai mokėti medikams už konsultacijas. O kur dar būsto nuoma, maistas ir kitos išlaidos.
„Baltarusiai nebijo net juodžiausių darbų ir nenori tapti našta Lietuvai, – sakė N. Kolegova, – todėl renkasi dirbti. Tačiau išgyventi iki pirmojo atlyginimo, ypač turint vaikų, be santaupų paskubomis pasitraukus iš šalies, ganėtinai sudėtinga.“
Ne ką lengviau ir pasirinkusiems prašyti prieglobsčio: tokiems asmenims netaikoma 60 eurų rinkliava už vizą, valstybė pasirūpina ir būtinuoju sveikatos draudimu, tačiau kol svarstoma, ar asmeniui suteikti pabėgėlio statusą, šis negali dirbti – ši procedūra užtrunka 4–6 mėnesius.
N. Kolegovos teigimu, tai stumia atvykėlius į šešėlį, didina pavojų, kad su jais bus nesąžiningai pasielgta.
FotobankasĮ Lietuvą bėgo tiesiai iš ligoninės
Į Lietuvą prieš kelias savaites atvykęs Dmitrijus niekuo nesiskundžia: sako, kad lietuviai draugiški ir šiltai priima pabėgėlius iš kaimyninės šalies. Jo istorija primena veiksmo filmą: Baltarusijoje jis buvo sulaikytas net tris kartus, paskutinį kartą – žiauriai sumuštas ir nugabentas tiesiai į ligoninę. Iš jos ir spruko į Lietuvą.
„Turėjau skubiai palikti šalį, kol nepaskelbė mano paieškos. Todėl kirtau sieną, baltarusių pasieniečiams pasakiau, kad važiuoju į Lietuvą gydytis, jie nustebo, kad be vizos važiuoju, bet praleido. O tuomet jau lietuviams pasakiau, kad man gresia pavojus, ir parą laukiau, kol Lietuvos pusė man padarys vizą“, – pasakojo Dmitrijus.
Laukiantiems sprendimo dėl vizos Lietuva suteikia nakvynės vietą ir net aprūpina maistu. Tačiau toliau pasiryžta keliauti ne visi – Dmitrijus pasakojo, kad kartu su juo gyvenęs baltarusis paskutinę minutę apsisuko ir grįžo atgal.
Dmitrijus pasakojo, kad Baltarusijoje jį pirmą kartą sulaikė tiesiog stovintį Mogiliovo gatvėje dar rugpjūčio mėnesį – tą kartą jis izoliatoriuje praleido tris dienas. Sako, kad tą kartą nemušė – tik tyčiojosi.
Nujausdamas, kad tuo viskas nesibaigs, jis susisiekė su Baltarusijos žmogaus teisių gynėjais – organizacija „Viasna“ – ir jam parūpino teisininką.
Kitą kartą jį sulaikė rugpjūčio 30 d. iškvietę į apklausą dėl nuotraukos, kurioje buvo užfiksuotas proteste su istorine Baltarusijos vėliava. Atėjęs savanoriškai į policiją, vyras į namus jau nebegrįžo – buvo nugabentas į tardymo izoliatorių, o po trijų parų vyko teismas, kur jam paskirta 250 JAV dolerių (211 eurų) dydžio bauda. (Vidutinis atlyginimas šalyje siekia 486 JAV dolerius.)
Paskutinį kartą Dmitrijų sulaikė jau Minske OMON’o smogikai. Jis prisimena, kad žiauriai mušti pradėjo jau policijos automobilyje.
„Ten buvo siaubinga, narvuose, kurie skirti gabenti vieną sulaikytąjį, mus sugrūdo po keturis, pradėjo siaubingai mušti – visur tiško kraujas, net nebuvo įmanoma suprasti, ar čia tavo, ar kurio kito kraujas. Žmonės alpo, nes trūko deguonies. Vienas vaikinas paprašė, kad įleistų oro, į tai atsakydami sužvėrėję omonininkai atvėrė duris ir pasipylė smūgių lazdomis kruša“, – prisiminė įvykius vyras.
„Yra nuotrauka, kurią padarė „Radio free Europe“. Joje matyti, kaip aš guliu tarp kitų sulaikytųjų. Labai gerai pamenu tą akimirką: pamatę fotografus, jėgos struktūrų darbuotojai suskubo plauti mūsų kraujo balos, kai pabandžiau pakelti galvą ir pasižiūrėti, kas vyko, į ją pasipylė smūgiai“, – pasakojo baltarusis.
Dmitrijus pasakojo, kad dėl smūgių į galvą ir nugarą ėmė nebeklausyti kojos – jis pats nebegalėjo paeiti. Dėl to į tardymo izoliatorių buvo iškviesta greitoji, kuri išsivežė jį ir dar vieną vyruką, kuris taip pat labai smarkiai nukentėjo. Iš pradžių sulaikytuosius lydėjo konvojus, tačiau, matyt, pamanę, kad paeiti negalintis vyras nepabėgs, jį paliko ligoninėje vieną.
„Iš manęs atėmė viską – telefoną, dokumentus, batraiščius. Taip ir pabėgau iš ligoninės. Net negrįžau namo, nes tai buvo nesaugu – daiktus man sukrovė artimieji. Taip ir atsisveikinome – pusiaukėlėje iki mano gimtojo miesto“, – pasakojo baltarusis.
Supratęs, kad toliau likti šalyje jam būtų pernelyg pavojinga, Dmitrijus vėl susisiekė su „Viasnos“ atstovais. Jie jam davė Lietuvoje veikiančios ir pabėgėliams padedančios organizacijos „Dapamoga“ kontaktus. Jos atstovai ir pasitiko jį vos kirtus Lietuvos sieną, padėjo susirasti išsinuomoti kambarį ir už jį sumokėti.
Pasitinka prie sienos
Baltarusijoje neramumai kilo rugpjūtį, iš karto po prezidento rinkimų. Migracijos departamento prie LR VRM duomenimis, šiuo metu prieglobsčio Lietuvoje paprašė 45 baltarusiai. Palyginti pernai analogišku laikotarpiu tokių asmenų buvo 9.
Nuo 2020 m. rugpjūčio iki lapkričio 12 d. prašymus dėl nacionalinės vizos išdavimo pateikė 7008 Baltarusijos piliečiai, tuo pačiu laikotarpiu 2019 m. – 4999 Baltarusijos piliečiai.
VšĮ „Dapamoga“ vadovė N. Kolegova daro viską, kad savo namus ir šalį priversti palikti baltarusiai Lietuvoje jaustųsi kaip namuose. Moteris pasakoja, kad organizacijos atstovai visus besikreipiančius pasitinka jau pasienyje.
„Didžiausias paradoksas, kad žmonės, kurie dažnai atvažiuoja be nieko – kaip stovi, dar būna priversti susimokėti už nacionalinę vizą. Iki šių metų birželio ji baltarusiams buvo nemokama, nežinia kodėl dar prieš kilusius neramumus rinkliavą grąžino. Mes padedame neišgalintiems ją susimokėti – 60 eurų vienam asmeniui kartais būna nepakeliama suma, nes žmonės bėga ne geresnio gyvenimo ieškoti, o neturėdami kitos išeities“, – pasakojo „Dapamoga“ vadovė.
N. Kolegova pasakoja, kad negali skųstis ir Migracijos departamentu – esą tiek, kiek priklauso nuo jo darbuotojų, stengiamasi ieškoti išeičių ir suprasti susiklosčiusią padėtį. Tačiau šalies mastu institucinių sprendimų vis dar trūksta.
„Lietuva skyrė baltarusių reabilitacijai nemažus pinigus, tačiau praktiškai jų neįmanoma gauti. Čia atvykstantys žmonės patys perka draudimą, kuris veikia tik tada, jei prireikia skubios pagalbos. Daugiau jokios kitos – nei psichologinės, nei fizinės reabilitacijos – jie negauna“, – pasakojo „Dapamoga“ vadovė.
Jos teigimu, kol kas vienintelė organizacija, neatlygintinai teikianti psichologinę pagalbą nukentėjusiems baltarusiams, – Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centras. Tačiau ši pagalba yra vienkartinė.
„Apie tai, kad reabilitacijos mechanizmas sukurtas, buvo labai skambiai pranešta, tačiau realiai jis neegzistuoja. Mes bandėme kalbėtis su Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), kreiptis į privačias ir valstybines klinikas – tokios galimybės nėra. Tai – vienas skaudžiausių iki šiol neišspręstų klausimų“, – apgailestavo „Dapamoga“ vadovė.
Anot N. Kolegovos, pagalbos baltarusiai negauna, nes nenorėdami būti našta valstybei, renkasi nesikreipti prieglobsčio, o prašo išduoti nacionalinę vizą. Taip jie daro dėl to, kad galėtų čia dirbti ir patys išsilaikyti.
„Lietuvai tai visai neblogas dalykas – atvažiuoja daugybė žmonių, kurie nuomojasi būstus, oficialiai, rinkos kainomis. Jie pasirengę iškeisti savo ekonomistų diplomus į kiemsargio darbą. Tačiau mūsų organizacija yra per maža ir neturi pakankamai lėšų, kad galėtų padėti jiems išsilaikyti bent pirmus du mėnesius.
Pagalvokite: dvi savaites užtrunka, kol jie gauna vadinamąją „Vizą D“, be to, karantinas, tuomet jie iš karto pradeda dirbti. Baltarusiai – labai darbštūs ir visi noriai imasi bet kokių pasiūlymų, tačiau išsilaikyti iki pirmo atlyginimo jiems išties sudėtinga“, – pasakojo organizacijos vadovė.
FotobankasIšmokos – 45 baltarusiams
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, šiuo metu prieglobsčio prašantys 45 Baltarusijos piliečiai gali pretenduoti į išmokas, kurių negauna nacionalinę vizą gavę 7008 baltarusiai.
Jų dydis priklauso nuo to, kur prieglobsčio prašytojas gyvena – Užsieniečių registracijos centre Pabradėje ar Ruklos pabėgėlių priėmimo centre. Gyvenamąją vietą paskiria Migracijos departamentas. Užsieniečių registracijos centre yra organizuojamos maitinimo paslaugos, todėl išmoka yra 12,50 euro. Pabėgėlių priėmimo centre maitinimo paslaugų neorganizuoja, todėl išmoka yra kiek didesnė – 87,50 euro.
Po to, kai asmeniui suteikiamas prieglobstis, pašalpų sumos didėja, tačiau jos yra mokamos tik pirmus 7 mėnesius. Vienam asmeniui skiriama 250 eurų pašalpa, 2 asmenų šeimai – 375 eurai, 3 asmenų šeimai – 500 eurų. Jei šeimoje yra daugiau nei 3 asmenys, 4-am ir kiekvienam kitam asmeniui papildomai – 62,5 euro.
Pradėjus integraciją įvertinamas prieglobsčio gavėjo pažeidžiamumo lygis, jo individualūs poreikiai ir sudaromas individualus integracijos planas, tada atsižvelgiant į jo daromą pažangą, pavyzdžiui, mokantis lietuvių kalbos ar ieškant darbo, taip pat motyvaciją bei pažeidžiamumo lygį pašalpos išmokos nuo 8 mėnesio yra diferencijuojamos. Paprastai yra skiriama nuo 50 iki 100 proc. iki 7 mėn. teiktos paramos dydžio pašalpa.
Be mėnesinių išmokų, dar mokama vienkartinė įsikūrimo pašalpa: vienam asmeniui / 2 asmenų šeimai – 500 eurų, 3–4 asmenų šeimai – 750 eurų; 5–6 asmenų šeimai – 875 eurai; 7 ir daugiau asmenų šeimai – 1000 eurų.
Mokyklinio amžiaus vaikams išmokama pašalpa būtiniausiems mokinio reikmenims įsigyti – 58,5 euro.
Kas mėnesį mokama kompensacija vaikų ugdymo pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas išlaidoms apmokėti (62,4 euro).
Be to, prieglobstį gavę užsieniečiai turi teisę į visas socialines garantijas, pavyzdžiui, vaiko pinigus, laidojimo pašalpą, kaip ir Lietuvos piliečiai.
Bėgti į Lietuvą – brangu
N. Kolegova pasakoja, kad su išlaidomis baltarusiai susiduria vos pasukę Lietuvos pusėn – be 60 eurų rinkliavos už vizą, tenka pirkti sveikatos draudimą. Pastarasis irgi ne iš pigiųjų – 80–100 eurų.
Moteris prisimena atvejį, kai už sveikatos draudimą ir vizą sumokėjusi mergina pasijuto blogai ir buvo nugabenta į ligoninę. Už atliktus tyrimus papildomai teko sumokėti 30 eurų.
Baltarusiams padedančios organizacijos vadovė sako, kad 30 eurų už gydymą galbūt kitam ir nėra didelė suma, tačiau pirmais mėnesiais Lietuvoje pasitraukti iš savo šalies priversti žmonės skaičiuoja kiekvieną centą.
„Finansiškai – taip, labiau apsimoka prašyti pabėgėlio statuso, tuomet nekainuoja viza ir sveikatos draudimas nemokamas, tačiau tai reiškia, kad žmogus, kol bus sprendžiama dėl prieglobsčio, negalės dirbti ir bus priverstas gyventi „ištiesta ranka“, – sako „Dapamoga“ vadovė.
Maksimalus terminas, nustatytas prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, yra 6 mėnesiai. Šiuo metu vidutiniška prašymo nagrinėjimo trukmė yra 4 mėnesiai.
