Lietuva yra viena prasčiausių šalių Europoje būti senam, o senatvės stereotipas valstybėje toks baisus, kad senjorai nenori būti su ja siejami. Kaip tai pakeisti ir kodėl prie to gali prisidėti jau per ateinančius 5–10 metų į pensiją išeisianti karta?
Paolo Sorrentino filmo „Jaunystė“ plakate du turtingi draugai senukai – režisierius ir kompozitorius – žvelgia į jauną ir visiškai nuogą maudytis atėjusią „Mis visatos“ titulo laimėtoją. Tai nėra nerealus scenarijus prabangiame Šveicarijos kurorte – ten priimta į pirties ir vandens procedūras leistis be drabužių. Į senukų žvilgsnį sudėtas jų pačių jaunystės praradimas, troškimai ir kartu, kaip paaiškėja juostoje, susitaikymas su senatve. IQ viršelyje jauni vyrai žvelgia į seną moterį. Kas jų akyse? Ką būdami jauni ir sendami turime įžvelgti, kad senatvės nebijotume ir galiausiai sulaukę garbaus amžiaus būtume laimingesni?
Pasak sociologės Gražinos Rapolienės, Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, seni žmonės gerokai dažniau nei Vakaruose teigia patiriantys priešiškumą arba nepagarbų elgesį, kurį patys sieja su savo amžiumi. Tačiau bendros visuomenės apklausos rodo atvirkščią vaizdą: vakariečiai tvirtina, kad diskriminacija dėl amžiaus pas juos didelė, o rytiečiai – kad menka.
„Atsakymai labai priklauso nuo to, ką visuomenė laiko diskriminacija. Taigi mąstymas, kuriuo matuojame, yra toks nejautrus, – teigė Vilniaus universiteto mokslininkė, kurios disertacija apie senatvės sampratą ir stigmatizavimą buvo pripažinta geriausia 2012 m. – Net kai kalbinu vyresnius žmones ir klausiu, ar jaučiate priešiškumą, jie sako, kad ne, neturi problemų, bet prieš interviu arba po jo, o kartais ir per jį pratrūksta ir pradeda pasakoti, kaip jaučiasi už borto.“
Prasti duomenys
Pernykščiame „Global AgeWatch Index“ vertinime, kuriame apžvelgiama ir lyginama pagyvenusių žmonių padėtis 96 valstybėse, Lietuva užėmė 63 vietą. Latvija, Estija ir kitos regiono šalys pasirodė daug geriau (išsamiau – straipsnyje „Čia nėra vietos senukams“). Lietuvos balą žemyn nutempė įgalinančios aplinkos segmentas – žvelgiant vien į jį, šalis atsiduria 90 vietoje ir lenkia tik šešias valstybes. Tai dėl to, kad seni žmonės Lietuvoje jaučiasi fiziškai nesaugūs, pasigenda prieinamo viešojo transporto ir galimybių naudotis pilietinėmis laisvėmis.
Anot G. Rapolienės, visuomenėje gajūs paviršutiniški senimui priešiški stereotipai, kurių gyvybingumui netrukdo ir jų prieštaringumas: pagyvenę žmonės ir užima darbo vietas, neužleidžia jų jaunimui, ir yra našta visuomenei. Prastą senatvės vardą dar sustiprina žiniasklaida, kurioje amžius dažniausiai figūruoja neigiamuose pasakojimuose. „Silpnumas ir socialinis nepajėgumas labai siejamas su amžiumi. Tų, kurie yra pakraščiuose, ypač nusikaltimų aukų, amžius kiekviename sakinyje minimas po kelis kartus, o tie, kurie yra galios pozicijose, tarsi neturi amžiaus ir jiems senatvė neateina. Proginiuose straipsniuose, kuriuose išryškinami gyvenimo nuopelnai, taip ir nesužinai, kiek tam žmogui metų. Sukauptas turtas, socialinė galia arba valdžia trukdo juos stigmatizuoti“, – teigė žiniasklaidos turinio analizę atlikusi G. Rapolienė. „Kartais vyresnieji, suprasdami visuomenės nuomonę apie save, atsitraukia. Jie mano, kur aš sena, raukšlėta eisiu ar siūlysiuos. Tai sukelia rimtą atskirties problemą“, – IQ sakė Mykolo Romerio universiteto profesorė sociologė Sarmitė Mikulionienė.
Savotišką priešiškumą senatvei G. Rapolienė atlikdama sociologinius interviu pastebėjo ir tarp paties senimo. Nemažai jos tyrimo dalyvių, kurių amžius buvo nuo 58 iki 96 metų, neigė esantys seni ir argumentavo tuo, kad yra aktyvūs, kuo nors užsiima. „Senatvė jiems – kai sveikata visiškai pašlyja ir atsiguli į lovą. Bet ar tokia senatvės samprata yra adekvati – ar negali būti sveiko seno žmogaus? – klausė sociologė. – Dažnai tai bėgimas nuo senatvės ir tai žalinga žmogui, nes jis neleidžia sau būti tuo, kas yra.“ Pasenti ir priimti savo senatvę būtų lengviau, jei jos netapatintume su dažniausiai pasitaikančiais niūriais socialiniais paveikslėliais – išardytume stereotipą.
Teisingai investuoti
Be graužaties, kad tapai tuo, ko bijojai visą gyvenimą, tyko ir daugiau nelengvų iššūkių. „Žmogus norėtų numirti, jei taip galima sakyti, ramiai – žinodamas, kad tai, ką darė gyvenime, buvo gerai, o ne sielvartaudamas, jog buvo per griežtas savo vaikams ir dėl to jie nusisuko“, – IQ teigė kunigas Antanas Saulaitis. Net katalikai, kurių tikėjimas ilgus dešimtmečius buvo tvirtas, anot jėzuito, abejodami savo gyvenimo sprendimais ir bijodami Paskutinio teismo dienos ima svyruoti.
Susitaikyti su senatve yra labai svarbu, tačiau nereiškia, kad reikia atsisakyti visko, nes esi „per senas“, ir ramiai laukti galo. Sėkmingo senėjimo koncepcija, pasak Vilniaus universiteto docentės psichologės Rūtos Sargautytės, yra visiškai priešinga ir susideda iš šių dalykų: nesirgti, kuo ilgiau išlaikyti fizinį ir protinį aktyvumą, įsitraukti į šeimos ar bendruomenės gyvenimą. Tačiau stengiantis išlikti aktyviam būtina sau kelti tikroviškus tikslus. „Nerealu būtų vytis jaunystę visomis įmanomomis priemonėmis arba daryti viską, ką daro kiti, nors tam nėra nei poreikio, nei kompetencijos. Svarbi atranka – imtis tokių dalykų, kurie tau yra įdomūs ir prieinami“, – tvirtino ji, remdamasi vokiečių psichologo Paulo Balteso teorija. Pavyzdžiui, žaisti futbolą mėgstantis žmogus menkstant fizinėms galimybėms turėtų ne svarstyti mesti sportą, bet pereiti į savo pajėgumą atitinkančią komandą arba, jei sveikata ir to nebeleidžia, prisidėti organizuojant varžybas ir panašiai.
Atsakymą apie laimingą bei sveiką senatvę pateikia ir vienas ilgiausių mokslinių tyrimų – nuo 1938 m. tebevykstanti Harvardo universiteto (JAV) Suaugusiųjų vystymosi studija. Joje pradėjo dalyvauti 724 vyrai – dalis prestižinės mokyklos studentų ir dalis paauglių iš skurdžiausių Bostono rajonų. Apie 60 iš jų tebėra gyvi ir dalyvauja tyrime. „Aiškiausia žinutė, kurią gauname iš šio 75 metų tyrimo, yra tokia: geri santykiai išlaiko mus laimingesnius ir sveikesnius. Taškas“, – kalbėdamas „TEDx“ konferencijoje 2015-ųjų lapkritį sakė studijos vadovas Robertas Waldingeris, jau ketvirtasis per tiek metų.
Stiprius ir kokybiškus ryšius su šeima, draugais ir bendruomene sukūrę žmonės paprastai gyvena ilgiau, sveikiau ir laimingiau nei vieniši arba nedarniuose santykiuose įstrigę asmenys. Laimė nepriklauso nuo turtų ar socialinio statuso. „Ši išmintis sena kaip kalnai. Kodėl ją taip lengvai gauname ir taip lengvai ignoruojame? – klausė Harvardo psichiatras R. Waldingeris. – Mes žmonės. Norime greito sprendimo. Kažko, ką gautume, kas padarytų mūsų gyvenimą gerą ir tokį išlaikytų. O santykiai yra keblūs, sudėtingi. Rūpintis šeima ir draugais yra sunkus darbas, kuris nei seksualus, nei žavingas ir trunka visą gyvenimą, niekada nesibaigia.“
Ar kita karta bus kitokia?
Šiemet Lietuvoje į pensiją išeis 63 metų ir 4 mėnesių vyrai ir 61 metų ir 8 mėnesių moterys. Pensinis amžius šalyje kasmet vėlinamas ir tai tęsis iki 2026-ųjų, kai jis bus užfiksuotas ties 65 metais abiejų lyčių atstovams. Sprendimas tolinti pensiją priimtas 2011 m., siekiant palengvinti spaudimą „Sodrai“ ir priartinti ribą prie vyraujančios Europoje.
Neretai senus žmones įsivaizduojame kaip kaupikus, taupančius juodai dienai, kuri kartais būna ta, kai paskambina telefoninis sukčius.
Dabartiniai pensininkai Lietuvai atgaunant nepriklausomybę jau buvo vyresni nei 40 metų – tokio amžiaus, kai reikia auginti arba vis dar išlaikyti vaikus, o keisti gyvenimą ir rizikuoti tampa sudėtingiau. Jie gavo sovietinius butus ar sodus, tačiau naujos epochos galimybėmis daugelis jų nesugebėjo arba nespėjo pasinaudoti, o kai kurie ir iki senatvės nepajėgė prisitaikyti. „Jie užaugo sovietinėje paternalistinėje valstybėje ir daugelis buvo išauklėti, kad valstybė viską duoda ir viskuo pasirūpina, – IQ komentavo Mykolo Romerio universiteto profesorė sociologė S. Mikulionienė. – Dabartinis senimas yra viena pirmųjų masinių senųjų kartų. Žmonės dar neatrado savęs tame amžiaus tarpsnyje – nėra pavyzdžių, kaip gražiai arba aktyviai senti, jie tik formuojasi.“
Lietuvių gyvenimas išties pamažu ilgėja. Statistikos departamento duomenimis, 60 metų sulaukusių moterų tikėtina gyvenimo trukmė nuo nepriklausomybės pradžios išaugo beveik trejais metais, vyrų – pusantrų. Skaičiuojant vidurkį, šešiasdešimtmečiai Lietuvoje gali tikėtis nugyventi dar 21 metus.
Neretai senus žmones įsivaizduojame kaip kaupikus, kurie taupo net atsisakydami mažų džiaugsmų, kad galėtų padėti savo vaikams arba atsidėti juodai dienai, kuri kartais būna ta, kai paskambina telefoninis sukčius.
S. Mikulionienė ir G. Rapolienė atliko senų žmonių vartojimo nuostatų analizę, paremtą rinkos tyrimų bendrovės TNS LT 2012 m. duomenimis. 60–75 metų gyventojų atsakymai nuo visų jaunesnių grupių reikšmingai skiriasi penktadaliu klausimų, pavyzdžiui, jų susidomėjimas kelionėmis gerokai menkesnis, jie daugiau dėmesio skiria sveikam maistui ir labiau pasitiki savo sugebėjimais tvarkyti pinigus.
Jau nuo 45 metų žmonės mažiau sportuoja ir rūpinasi savo išvaizda, atsakingiau nei jaunesni leidžia pinigus ir nemėgsta būti skolingi. Šiais ir dar kai kuriais klausimais 45–59 metų ir 60–75 metų asmenys vieni nuo kitų nesiskiria. Tačiau prielaidų, kad netrukus atsiras kitokia senų žmonių karta, vis dėlto yra. Į pensiją po 5–10 metų pradės keliauti tie, kuriems dabar 55–60 metų, – tie, kurie dar turėjo galimybę pasinaudoti sovietmečio privilegijomis, bet buvo gana jauni, kad spėtų pasisemti iš naujos tikrovės: išmoktų anglų kalbą, prisijaukintų kompiuterius, pradėtų verslą, vyktų į komandiruotes arba patys keliautų, daugiau sukauptų pensijai. „Jaunesnė karta ragavo nemažai laisvės savo darbo srityje, turėjo komandiruočių į užsienį. Aniems vyresniems teko po dvi tris keliones per visą gyvenimą, o čia – tiek pat per mėnesį. Tai visiškai skirtingos socialinės patirtys ir jos pastebimos skaičiuojant vos dešimtmečių tarpais, o ne lyginant dvidešimtmečius ir aštuoniasdešimtmečius“, – sakė G. Rapolienė. O S. Mikulionienė pabrėžė, kad kiekviena paskesnė karta vis labiau išsilavinusi.
Tačiau daugiau laimės platesnis būsimų senjorų akiratis ir galimybės nebūtinai atneš. Net jei ateinantį dešimtmetį daugės modernaus senimo, tuo metu gali augti ir vienišių gretos, nes pasens daugybė žmonių, kurių vaikai emigravo.
Daug laisvalaikio
JAV ilgą laiką gyvenęs kunigas A. Saulaitis pasakojo, kad Vakaruose žmonės pripratę iš anksto pasirūpinti, ką veiks pasenę. Dažniausiai jie tęsia visą gyvenimą turėtą pomėgį ar savanorišką veiklą ir išėję į pensiją ją tik praplečia. R. Sargautytė taip pat mano, kad geriausia senatvėje išlaikyti ankstesnius pomėgius. „Žmogui negali staiga primesti: eik dainuoti, šokti, fotografuoti. Vienam patiks, jie užsikabins, o kiti ne“, – teigė psichologė. Anot jos, tyrimuose 30–40 proc. senų žmonių tvirtina, kad norėtų tęsti darbinę veiklą ir būdami pensinio amžiaus, o statistiškai dirba tik 5–6 proc. senjorų. Tai byloja ne tik apie kompetencijos ir noro dirbti išmetimą į šiukšlių dėžę, bet ir tai, kad pensininkai turi daugybę laisvo laiko ir energijos.
Organizacijų plėtrą stabdo įgūdžių stoka, pavyzdžiui, kaip parašyti veiklos projektą, kuris galėtų dėl finansavimo lygiavertiškai konkuruoti su rengiamais jaunimo organizacijų.
Galimybė senimui bendrauti, užsiimti savišvieta, kultūrine veikla, savanoryste ir net verslu Lietuvoje yra. Jie bando rūpintis gatvės vaikais, kartu renka, džiovina vaistažoles ir jomis prekiauja, įkurta trečiojo amžiaus universitetų, kuriuose senjorai struktūruotai dalijasi sukaupta akademine ir profesine patirtimi, kai kada net nepajėgia priimti visų norinčių.
Tačiau organizacijų plėtrą stabdo įgūdžių stoka, pavyzdžiui, kaip parašyti veiklos projektą, kuris galėtų dėl finansavimo lygiavertiškai konkuruoti su rengiamais jaunimo organizacijų. Kita vertus, daugybė žmonių nelabai žino, ką galėtų kartu nuveikti arba kur galėtų būti naudingi. O pavyzdžių, kuriuos galima tiesiog perimti ir diegti, yra daugiau, nei čia įmanoma aprašyti.
Vilniaus universiteto psichologė R. Sargautytė ilgą laiką dirbo su artritu sergančių žmonių organizacija ir įgyvendino programą, skirtą padėti ligoniams išmokti rūpintis savimi. „Per tai prasidėjo ir meninė, ir kultūrinė veikla, ir emocinis palaikymas, ir ekskursijos, ir kelionės po renginius apie artritą. Pamatytumėte – nepatikėtumėte, kad tie žmonės apskritai kuo nors serga. Sudilę sąnariai, silpsta rega ir klausa, bet žmonės psichologiškai gali jaustis puikiai“, – tvirtino pašnekovė.
Dalį sergančių osteoartritu – negalavimu, kai dėl sudilusių sąnarių imama šlubuoti, – ji padėjo paversti šios ligos ekspertais. „Mes Leonardo da Vinci profesinio mokymo programai įrodėme, kad buvimas ligoniu gali būti prilygintas profesijos turėjimui: tu esi šios ligos ekspertas, nes įdėjai daug pastangų ir išbandei gausybę priemonių. Sergantys žmonės buvo paruošti labai konstruktyviai papasakoti apie ligą, savo patirtį ir duoti patarimų gydytojams, pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į tai, ko jie paprastai nepaklausia. Šie žmonės ėjo į auditorijas ir kalbėjo su studentais kineziterapeutais, medikais. Efektas šokiravo, nes studentai pripratę prie horizontalaus ligonio, o čia jis pats ateina, pamoko, paprotina, atsako į klausimus, kartu padaro labiausiai padedančių pratimų. Jie buvo sužavėti ir jų požiūris pasikeitė – pacientas imtas vertinti kaip galintis ką nors duoti“, – pasakojo R. Sargautytė.
Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje visiškai neišplėtota senjorų savanorystė. „Anglijoje įeini į muziejų, stovi senukas, atsakingas už vieną kambarį. Dirba dvi dienas per savaitę. Jis išmokęs papasakoti viską apie rūmų istoriją, kas juose gyveno. Puikus gidas. Jam džiugu, akys švyti ir visiems įdomu – matai vos ne tų rūmų šeimininką jo asmenyje“, – prisiminė psichologė.
Nors pensininkai nemažai gali patys, vien entuziastai saviveiklininkai daugybės problemų neišspręs. Kyla klausimas apie socialinę valstybės, savivaldybių ir tokių organizacijų kaip Bažnyčia funkciją. Senjorams reikia dienos centrų, priežasties neišsiskirstyti po namus iškart po pamaldų, galimybių mokytis, patikimų psichologinių, finansinių konsultacijų, pavyzdžiui, kaip pasielgti su dideliu butu ar namu, kuriame jis liko vienas. Gyvenimas tęsiasi ir senatvėje, kuri, kaip pabrėžia popiežius Pranciškus, kartu su vaikyste yra pažeidžiamiausias laikotarpis. Akcijos, per kurias nemokamai dalijama kava senjorams, tikrai toli gražu ne viskas, ką galėtume padaryti.
