Iš septynių didžiųjų ydų puikybė yra pati blogiausia
Į valdžią atėjusi su šūkiu pasipriešinti politiniam elitui ir įtvirtinti profesionalumą priimant ir įgyvendinant sprendimus, šiandien Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos dominuojama valdžia kaltinama atotrūkiu nuo visuomenės. Savo elgesiu ji esą demonstruoja nesiklausymą, buldozeriu priimamomis pertvarkomis – tikėjimą savo teisumu. Per gana trumpą laiką valstiečiai dulkėmis pavertė visuomenėje turėtą populiarumą, o aklumas ir kurtumas kritikai tik sustiprina mintis apie politikoje įsigalinčią aroganciją.
Praėjusių metų pabaigoje streiką pradėję mokytojai pripažino: pagrindinė protesto priežastis buvo ne pinigai, o arogantiškas, sunkiai panieką slepiantis bendravimo tonas.
Postas įpareigoja
Aroganciją, neretai besiliejančią iš ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio lūpų, teko patirti ne tik švietimo bendruomenei. Premjeras ne kartą užčiaupė kolegas Seime, grasino jiems slaptųjų tarnybų pažymomis, kaltino planais nuversti valdžią ar sužlugdyti valstybę, o apie tai informuojančius žurnalistus – visuomenės priešinimu.
S. Skverneliui dar būnant vidaus reikalų ministru, daug kas ranka numojo į tuometės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės priekaištus dėl atsainaus požiūrio į incidentą, kai Vilniuje nuo policijos penkias valandas slapstėsi automatu AK-47 ginkluotas pavojingas nusikaltėlis. Reagavo tik prezidentė Dalia Grybauskaitė – ji pareiškė, kad ministras demonstruoja žemą politinį lygį ir vengia prisiimti atsakomybę. Po šio įvykio prabėgus daugiau nei trejiems metams nuo S. Skvernelio demonstruojamos arogancijos jau koktu ne tik šalies vadovei.
IQ kalbinti pašnekovai pripažįsta, kad arogancija kaip asmeninė charakterio savybė politikoje yra neišvengiama ir iki tam tikro lygio reikalinga. „Apie save gerai negalvojantis žmogus vargu ar veržtųsi valdyti ir atstovauti kitiems“, – mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPM) dėstytojas Gintas Karalius.
Kita vertus, VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius pastebi, kad Vyriausybė ar atskirus postus užimantys politikai turi informacijos, kuri nepasiekiama paprastiems žmonėms: „Politikai valdo daugiau informacijos, tad ir jų veiksmų racionalizacija didesnė.“
Visos kortos susimaišo esą tik tuo metu, kai nebelieka noro skaitytis su kitų nuomonėmis ir žiniomis. Net jei jos yra ekspertinės.
„Paimkime idėją sumažinti Seimo narių skaičių iki 121. Ją pagrindžia daugių daugiausia du politologai Lietuvoje, kiti laikosi priešingos nuomonės. Tačiau pirmųjų dviejų valdantiesiems užtenka savo pozicijai pagrįsti ir užmerkti akis kitoms – nepatogioms – idėjoms. Tai, mano manymu, yra puikybė arba paprasčiausia akla meilė savo įsitikinimams“, – teigė J. Dementavičius.
Ypač glumina veidmainiškumas, tikinimas, kad kiti yra „susitepę“ ir dėl to neteisūs, patiems esant glaudžiai susaistytiems su verslo ir buvusių institucijų interesais.
Valstiečiai nei pirmi, nei paskutiniai tokie. Kaltinimų arogancija bene kiekvieną dieną sulaukia ir konservatoriai. Skaudžiausios strėlės sminga tiek į buvusio, tiek į dabartinio lyderių – Andriaus Kubiliaus ir Gabrieliaus Landsbergio – krūtines.
Šiek tiek lengviau galbūt tik socialdemokratams. Įsivaizduodami, kad yra arčiau žmogaus, tai jie sugebėjo perduoti ir rinkėjams, tad bausmės už aroganciją sulaukia vienetai partijos lyderių. Visgi tikėjimas savo teisumu būdingas ir jiems – žąsų plunksnomis nuo kritikos dėl nuolatinės nuomonių kaitos, komisijų inicijavimo ir politinių žaidimų apsikaišę senieji ir naujieji socialdemokratai nevengia parodyti žinantys geriau.
Nuo garbėtroškų iki politinių „garsiakalbių“
Nuo antikos laikų dalyvavimas politikoje buvo siejamas su garbės – prestižo, aplodismentų, pagyrimo – siekiu. Tai, G. Karaliaus teigimu, galėjo būti laikoma lyderio požymiais, kol nebūdavo peržengiamos ribos ir kol savo nuostatų ir idėjų buvo nuosekliai laikomasi. Puikybė yda virto krikščioniškoje etikoje. Ji esą galėjo vesti į visas kitas didžiąsias nuodėmes: gobšumą, pavydą, rūstumą, gašlumą, rajumą ir tingumą.
„Demokratiniais laikais politikams išvis tapo sudėtinga rodyti asmenines ambicijas, nes valdžia čia priklauso nebe asmenybėms, o kolektyvinei valiai – liaudžiai. Politikai nevaldo savo vardu taip, kaip tai buvo įprasta, pavyzdžiui, monarchinėje santvarkoje. Prisiminkime Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV frazę „valstybė – tai aš“, – aiškino G. Karalius. – Dabartiniai politikai valdžią gauna iš tautos ir valdo žmonių mandatu.“
Politikai tėra demokratinės liaudies valios „garsiakalbiai“. Todėl bet koks politiko mėginimas neatsargiai rodyti asmenines ambicijas modernioje demokratijoje sutinkamas priešiškai – toks politikas tampa „arogantiškas“, „atitrūkęs nuo tikrovės“, „nejautrus“. Kita vertus, jie verčiami it spektaklyje vaidinti nuolankius liaudies tarnus, o asmenines ambicijas slėpti.
„Paradoksalu, kad, reikalaudami iš politikų slėpti savo ambicijas ir būti kukliais visuomenės tarnais, tie patys žmonės vėliau piktinasi tikrų lyderių, vizionierių trūkumu. Norima turėti politikus be lyderiams būdingos ambicijos būti geresniems už kitus, – kalbėjo G. Karalius. – Šie du norai nesuderinami, todėl politikoje dažnai būna vidutiniškų lyderių ir blogų liaudies tarnų perteklius.“
Jis pripažino, kad valdančiosios valstiečių daugumos veikėjų problemos derinant savo arogantiškus charakterius su politine lyderyste yra tokio nesuderinamumo pavyzdys. Kadencijos pradžioje šią problemą jie buvo nusiteikę apeiti, atliepdami žmonių lūkestį politiką turėti kaip „kompetentingą problemų sprendėją“. Tokia laikysena atspindi technokratinio, ekspertinio žinojimo aukštinimą, gali būti išreikšta ekonomikos, užsienio politikos, teisės ar kitų sričių ekspertinio išmanymo deklaravimu, mano G. Karalius.
„Pretenzinga stovėsena, demonstratyvi panieka politiniam dialogui ir kompromisams, pabrėžtinas turimų kompetencijų kartojimas gali būti suvokiamas kaip arogancijos šaltinis“, – sakė pašnekovas.
Visgi tokios formos arogancija gali tapti pavojinga ir sukelti atmetimo reakciją: demokratinių visuomenių persisotinimas technokratine arogancija naudojamas populistinių judėjimų pasaulyje plėtrai aiškinti.
Politika pirmiausia yra apie žmones
Komunikacijos ir viešojo kalbėjimo ekspertė, „WOW. world of words“ įkūrėja Neringa Bliudžiūtė pasakojo, kad mokymuose žmonės, paklausti apie emocijas, dažniausiai įsivaizduoja pyktį arba beribį džiaugsmą. Tačiau tai, pašnekovės teigimu, tik kraštutinės emocijos, sunkiai atspindinčios mūsų būseną. „Psichologai skaičiuoja, kad turime apie 40 skirtingų emocijų, – sakė N. Bliudžiūtė. – Politikų elgesyje nematome, kad jie klysta, abejoja, pyksta, dvejoja, nusimena, tai yra jaučia visus žmogiškus jausmus.“ Lietuvoje esą tai ypač aktualu – ilgą laiką gyvenimas virė erdvėje, iš kurios bet kokios emocijos buvo sąmoningai šalinamos.
Užuot ieškoję vidurio, nuo vieno kraštutinumo – sterilios, politiškai korektiškos retorikos ir racionalaus išskaičiavimo politikoje – perėjome prie ekstremumo. „Politikai užmiršo, kad žmonės turi jausmus ir emocijas, kad jiems neužtenka vien patenkinti būtinus poreikius“, – sakė N. Bliudžiūtė. Tad, vildamiesi sulaukti daugiau žmoniškumo, rinkėjai ieško lyderių, kurie nebūtinai žino sprendimus, tačiau supranta, kaip elgtis su visuomenės emocijomis – dažniausiai, kaip jomis manipuliuoti. Šiuo kraštutinumu ir pasinaudoja populistai: jie parodo, kad irgi yra žmonės, kad nesitvardo, kad nekenčia. Jie leidžia sau sprogti iš pykčio ir taškyti sienas.
Vienas akivaizdžiausių populistinių judėjimų bruožų yra „paprastų žmonių ir liaudies“ priešinimas „arogantiškam elitui“. „Nors iki galo nėra sutarta dėl „populizmo“ sąvokos reikšmės, šiandienių politikos teoretikų gana vieningai nurodomas populizmo bruožas būtų negatyvus kolektyvinio tapatumo konstravimas. Tai reiškia, kad populistiniam judėjimui suburti nebūtinos jokios idėjos ar projektai, bet pakanka sudaryti „priešų sąrašą“, – teigė G. Karalius. Į jį gali patekti ne tik tikri ir visuotinai suvokiami priešai, bet ir politiniai oponentai, žiniasklaida, verslininkai ar visuomenės veikėjai, atskiros jos grupės.
Tokiomis strategijomis naudojasi „Nacionalinis susivienijimas“ Prancūzijoje, „Šiaurės lyga“ Italijoje, sėkmingai taiko ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Jų retorikoje arogancija reiškia nebe konkretaus politiko asmeninę savybę ar įvaizdį, bet mobilizacinę priemonę, padedančią nusivylusius žmones suburti į politinį judėjimą. Perimtas žmonių baimes jie dar labiau padidina.
Vertinant buvusį konservatorių premjerą ir dabartinį valstiečių ministrą pirmininką, A. Kubiliui, G. Karaliaus teigimu, labiausiai tiktų arogancijos kaip asmeninės politiko ambicijos būti geresniam už kitus ir tikslingos technokratinio įvaizdžio strategijos sampratos. „Jo įvaizdis neatskiriamas nuo kartais neproporcingo ekspertinio žinojimo iškėlimo aukščiau visų kitų demokratinio politinio gyvenimo pusių, – sakė pašnekovas. – S. Skverneliui aktualiausi arogancijos kaip asmeninės ambicijos ir kaip populizmui būdingos priešų konstravimo ir mobilizacijos strategijos aiškinimai. Šiai personai nepasisekė įtvirtinti profesionalo įvaizdžio, tačiau pavyko mobilizuoti rėmėjus konstruojant „arogantiškus“ priešus: žiniasklaidą, opozicines partijas, kitas valstybės institucijas.“
Pastarosios sampratos politiniai padariniai yra nevienareikšmiški. Tai veiksmingai padeda burti protesto judėjimus, kurie yra sudedamoji demokratijos dalis. Tačiau toks mobilizacijos būdas užveria kelius racionaliai svarstyti problemas ir ieškoti sprendimų. „Negi įmanoma racionali diskusija su „arogantišku priešu“?..“ – retoriškai klausė G. Karalius.
Sausi neišlipa
Nėra politinės arogancijos ar politinės puikybės, įsitikinę IQ kalbinti pašnekovai, tik arogancija ar puikybė politikoje. Dėl šios priežasties jas reikėtų vertinti kaip bendražmogiškas emocijas.
„Matydama aroganciją pirmiausia galvoju apie kalbėtojo baimę, netvirtumą dėl savo argumentų arba dėl savo politikos, – tikino N. Bliudžiūtė. – Iš to kyla jo noras gintis, nesiklausymas ir kitos pusės negirdėjimas. Savo poziciją jis siekia įtvirtinti ir apsaugoti kaip tvirtovę.“ Visa tai atspindi jo žodžiai, laikysena, sprendimų priėmimo būdai. „Toks kalbėtojas nerodo jokio noro diskutuoti, jis nesuvokia, kad pozicija gali būti kitokia arba kisti, jis nėra atviras nuomonių įvairovei, jam svetima dialogo bendradarbiavimo forma“, – vardijo pašnekovė.
Tačiau tai nereiškia, kad arogancija nepalieka politinių padarinių. J. Dementavičius įsitikinęs, kad jos įsigalėjimas veda į susiskaldymą, nepasitikėjimą aroganciją demonstruojančia valdžia, atotrūkį, taip pat blogesnius sprendimus, nes atmetami bet kokie argumentai. O ir būdų arogancijai užkardyti stokoja net stipri pilietinė visuomenė. „Kai žmogus išpuikęs, tiek žiniasklaida, tiek kiti visuomeniniai veikėjai veikia kaip veidrodis. Šiame jis mato pasikėlimą ir pavydą“, – mano J. Dementavičius. Ypač jei jie patenka į politiko „priešų sąrašą“.
Teiginiui, kad aroganciją padeda sumažinti atstumo iki žmonių trumpinimas, IQ kalbinti pašnekovai nelinkę pritarti. Dešiniesiems skirti kaltinimai arogancija gali būti laikomi tipiniu santykiu su rinkėjais. Jie esą dažniausiai užtikrinti savo idėjomis, neretai diktuoja tam tikrą elgesio kultūrą, tad iš Skuodo kilusiam žmogui pasakyti, kad G. Landsbergis yra arogantiškas, išsipustęs ponaitis Seime, nėra sudėtinga.
Tačiau S. Skvernelis tokios galimybės neatmeta. Žemiausioje Lietuvos vietoje apie savo sprendimą siekti prezidento posto paskelbęs ministras pirmininkas tikisi tapti „apačių“ prezidentu. J. Dementavičius mano, kad jei tai ir padės lengviau atmesti kaltinimus arogancija, įvaizdžio jokiu būdu nepakeis.
Trumpuoju laikotarpiu, jei naudojama kaip viena iš strategijų sustiprinti politinę konkurenciją, arogancija gal ir gali atnešti naudą – didesnį rinkėjų palaikymą. Tačiau retas žmogus ilgai kenčia nesiklausymą, abejingumą ir menkinimą. Tad ilguoju laikotarpiu palankumas iš pažiūros arogantiškam politikui turėtų mažėti.
„Reikėtų svarstyti ne tik apie priimtų sprendimų rezultatus, bet ir būdus, kaip jie buvo padaryti. Juk laimėjęs mūšį, nebūtinai laimi karą, – mano N. Bliudžiūtė. – Suvokę tam naudojamas technikas ir technologijas, žmonės gali nuo tokio lyderio nusisukti, o šis – prarasti pasitikėjimą.“
