PexelsLyderiai visame pasaulyje kovai su koronaviruso sukelta pandemija apibūdinti naudoja karo metaforas: JAV prezidentas Donaldas Trumpas save apibūdino kaip „karo meto prezidentą“, Prancūzijos lyderis Emmanuelis Macronas pareiškė, kad mes kariaujame, gydytojai viešojoje erdvėje apibūdinami kaip kovotojai priešakinėse linijose.
IQ apžvalgininkė Kotryna Tamkutė kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesorė Jūrate Ruzaite apie tai, kaip diskursas, žodžiai, vaizdiniai, kurie šiuo metu yra naudojami, kalbant apie koronaviruso krizę, veikia visuomenę, politinių lyderių pozicijas ir kokių pasekmių ateityje gali turėti.
– Kodėl, jūsų manymu, yra pasirinkta karo metafora ir kokią įtaką ji daro visuomenei?
– Metaforas dažnai vartojame, nes kitaip negalime kalbėti apie nekonkrečius dalykus, sunkiai apčiuopiamus reiškinius ar pojūčius. Pavyzdžiui, kalbėdami apie emocijas sakome, kad kraujas užvirė, nes pyktis abstraktus, neapčiuopiamas, todėl ieškome raiškos, kuri padėtų apie jį kalbėti, jį įvardyti, o virimą visi pažįstame, ji lengvai įsivaizduojame su detalėmis. Tokių metaforų kasdienėje kalboje net nepastebime ir ne kalbininkas jų nevadintų metaforomis, pvz., „leisti laiką“ atrodo tiesiog įprastas žodžių junginys, kitokios raiškos tam nusakyti neturime, bet čia laikas suvokiamas metaforiškai, t. y. kaip vertingas resursas, prilygintinas pinigams.
Asmeninis archyvasTad mes esame natūraliai įpratę vartoti metaforas, jų net neapstebėdami ir nesureikšmindami. Nėra sutariama, kiek tokios kasdienės kalbinės metaforos turi įtakos mūsų mąstymo modeliams, kiek jos lemia pasaulio suvokimą, įstato mūsų pasaulėžiūrą į tam tikrus rėmus, tačiau visgi dažniausiai pripažįstama, kad metaforiniai modeliai bent iš dalies formuoja mūsų mąstymo modelius.
Sąmoningai pasirenkamos metaforos, tokios kaip koronaviruso prilyginimas karui, yra dar paveikesnės – jas kalbėtojai sąmoningai renkasi kaip retorines poveikio priemones. Čia tikrai galima rinktis ir kitokią raišką, karo metafora yra išvengiama. Tad tokie pasirinkimai neabejotinai išreiškia tam tikrą požiūrį, kuris – būdamas paveikus, lengvai įsimenamas, labai sugestyvus – puikiai sklinda viešojoje erdvėje. Kai jį skleidžia įtakingi asmenys, tokie kaip politikai, žinutė plinta centrifugos principu – ją „išsuka“, o po to įvairiausiomis medijos priemonėmis ji jau savarankiškai plinta įvairiais kanalais. Įtakingi žmonės cituojami, net jei su jų nuomone ir nėra sutinkama.
Tokios metaforos gali būti pavojingos, nes jos redukuoja, perdėtai supaprastina reiškinį, išryškina vieną jo aspektą, dažnai tik neigiamą savybę, tą, kas yra labiausiai pastebima, neįprasta.
Tokios metaforos gali būti pavojingos, nes jos redukuoja, perdėtai supaprastina reiškinį, išryškina vieną jo aspektą, dažnai tik neigiamą savybę, tą, kas yra labiausiai pastebima, neįprasta. Čia panašu į stereotipus – juose taip pat yra kažkiek tiesos, bet būdami paremti tik viena perdėtai išryškinta, hiperbolizuota savybe iškreipia vaizdą ir dažnai tampa diskriminavimo pagrindu, nes suponuoja, kad kitų savybių tam tikra žmonių grupė, pavyzdžiui, pabėgėliai, romai ar lietuvių emigrantai Londone, tiesiog neturi.
Tokių pasaulio vaizdą primityvinančių ir iškreipiančių metaforų pavyzdžių turime dabar jau kitų aktualijų užgožtoje – pabėgėlių – krizėje. Ilgai žiniasklaidai ir politikams manipuliavus neigiamą atspalvį turinčiomis metaforomis apie Sirijos pabėgėlius ėmė formuotis diskursas apie pabėgėlius kaip nepageidaujamų asmenų „antplūdį“. Metaforiškai jie buvo siejami su nekontroliuojamu plitimu, stichine nelaime ir dažnai prilyginti vabzdžiams.
Be to, ir pabėgėlius rėmusieji balsai, ir jiems priešiški balsai juos labai akivaizdžiai buvo linkę viktimizuoti, pristatyti kaip aukas, kol imta kalbėti, jog toks diskursas jų neįgalina ir yra grėsmingas, nes priskiria visai grupei bejėgio rolę taip sukurdamas užburtą ratą. Todėl kviesta ieškoti kitų formų kalbant apie trauminę patirtį išgyvenusias grupes. Tai, beje, taikytina ir rytų europiečiams, dažnai save įvardijantiems kaip istorinių įvykių aukas ir taip neišsivaduojantiems iš dalinai pačių sau susikurtos silpnesniųjų, nuskriaustųjų rolės.
PixabayTad nenuostabu, jog atsiranda vis daugiau balsų ir šiuo metu, pabrėžiančių, jog svarbu kalbėti apie laikymąsi ne socialinio, o fizinio atstumo, pastebinčių, kad karo metafora per daug sutirština spalvas ir nėra adekvati. Taip, ji pagavi – ko gero, visi, net nepatyrusieji karo, iš bendrųjų foninių žinių turime aiškias karo asociacijas: pavojus, kraujas, įtampa, aukos, priešas, poreikis mobilizuoti jėgas ir pan. Tačiau tai ir trukdo matyti reiškinį iš kitų žiūros kampų, matyti kitas reiškinio puses.
Kaip skirtingai mes šiame pasaulyje gyventume, jei diskusiją suvoktume kaip valsą.
Aš mėgstu cituoti vieną amerikiečių kalbininkę, kuri pastebi, kad kalbėdami apie ginčą, diskusiją vartojame karo metaforas („atremti argumentus“, „užsipulti pašnekovą“, „žodžių mūšis“) ir į tai reaguodama yra sakiusi „Kaip skirtingai mes šiame pasaulyje gyventume, jei diskusiją suvoktume kaip valsą“.
Dažnai kartojami įvaizdžiai, kurie turi labai konkrečias asociacijas, paremtas baziniais pojūčiais, neišvengiamai kuria mūsų mintyse raiškius paveikslus. Viena metafora paremti nuosekliai skleidžiami įvaizdžiai kuria primityvesnį paveikslą, kuris atspindi tik dalį realybės. Tam paveikslui interpretuoti irgi turime gatavą modelį, tam tikrą rėmą, paremtą ilgamete žmonijos patirtimi: „karo vadas“ turi visas galias vadovauti kritinėje situacijoje, jis yra tas, kuriuo galime ir turime pasikliauti, jam paklusti, nekvestionuoti, suvokiame, kad dabar svarbu išgyventi, o visa kita – vėliau, „geresniais laikais“. Viruso kare nusipelniusiems medikams – ir paties „karo vado“ sukurti medaliai, apdovanojimai už drąsą.
Jokiais būdais neginčiju, kad pasiaukojantis medikų darbas nusipelno būti įvertintas, bet įdomu, kaip karo modelis visapusiškai plėtojamas ne tik per žodinę retoriką. Pasitelkiamos ir kitos priemonės, kurias vėlgi atpažįstame kaip karo laikmečiui būdingus atributus.
O iš armijos eilinio kare tikimasi tik paklusnumo. Karo situacijos (įsi)vaizdavimas mobilizuoja grėsmės akivaizdoje, kas viruso atveju yra svarbu, bet tuo pačiu tai ir primeta paklusnumą kaip tipinį elgsenos modelį. Karo modeliavimas implikuoja, kad čia ne vieta žaidimams, t. y. diskusijoms, alternatyviems požiūriams ir pan. Gal todėl priimami sprendimai ne visada argumentuojami, pagrįsti. Visuomenė laukia „vado“ nurodymų ir klusniai juos vykdo, nes to reikalauja sumodeliuotas karo kontekstas.
– Kokie subjektai, naudojant karo naratyvą, šios krizės kontekste atsiduria gėriečių, kokie – blogiečių pozicijose? Ar galima kalbėti apie tam tikras besiformuojančias skirtis (sergantys ir nesergantys; jaunesni nei 60 metų asmenys ir vyresni; žiniasklaida ir valstybės institucijos; mokslininkai ir nemokslininkai). Ar jos yra svarbios, kodėl jos viena kitai priešinamos? Kaip tai veikia visuomenę?
– Skirtys yra ilga tradicija, tokia ilga, kad atrodo neišvengiama. Mes esame linkę viską skirstyti į kategorijas, dėlioti į lentynėles, nes aiškumas mums kuria saugumą, o kas nestabilu, neaišku, nesukategorizuota, atrodo grėsminga, neaišku, reikalauja mūsų pačių aktyvaus dalyvavimo, sprendimų priėmimo. Polinkis į tikslumą ir griežtų kategorijų skyrimą ypač būdingas Vakarų visuomenėms. Rytuose, pavyzdžiui, taip vadinamoji neapibrėžtumo logika (angl. „fuzzy logic“) daug lengviau prigijo nei Vakaruose.
Daug diskriminuojančių, ideologizuotų diskursų viešojoje erdvėje yra paremta būtent gan primityvia dvinare logika.
Mes mėgstame dvinarį skirstymą: teisingas – neteisingas, juodas – baltas, geras – blogas, jie – mes. Taip paprasčiau nei galvoti apie reiškinius kaip apie platų spalvų spektrą, kontinuumą su plačia interpretavimo amplitude. Todėl tiek daug diskriminuojančių, ideologizuotų diskursų viešojoje erdvėje yra paremta būtent gan primityvia dvinare logika.
Sakoma, kad krizės metu žmonėms apskritai būdingas primityvesnis mąstymas. Krizės metu svarbiausia – išgyventi. O čia juk dar ir pažodžiui įvardijama, kad vyksta „karas“, vadinasi, turi būti „geriečiai“ ir „blogiečiai“. Blogiečiais paprastai tampa kitokie nei dauguma ar tie, kurie neturi galios persvaros: valdžią kritikuojantys ar matantys kitas alternatyvas nei valdantieji, sergantieji / sirgusieji, grįžtantieji iš užsienio, rizikos grupės asmenys (jau vien pavadinimas suponuoja, kad jie tikrai kitokie). Konkuruoja ir mokslininkų bei ne mokslininkų teorijos: melagingos naujienos šiuo laikotarpiu išaugo net keliskart.
Kai yra dvi pusės, viskas supaprastėja – tereikia pasirinkti sau priimtinesnę pusę. Jei yra skalė, daug sunkiau tapatintis, daug daugiau įvairovės, žmogui vėlgi tokiu atveju reikia tapti daug aktyvesniu ir viską kritiškai vertinti.
PexelsYpač įdomi priešprieša tarp mokslininkų ir ne mokslininkų. Gan paradoksalu ir netikėta, bet viešojoje erdvėje aktyviai pasisakantys mokslininkai, medikai tapo agresyvaus komentatorių puolimo objektu. Dažnai specialistų pasisakymai komentaruose vertinami kaip perdėtas grasinimas, o jie patys – kaip priešai, vyksta aršus išsakomų rekomendacijų neigimas, komentaruose gausu neapykantos ir įžeidžios kalbos. Mokslininkų pristatoma realybė svetima, griauna nusistovėjusią tvarką, reikalauja sąmoningumo ir aktyvaus veikimo, kas vėlgi yra sudėtingiau nei plaukimas pasroviui. Viešasis diskursas sako, kad vyksta karas, o apčiuopiamo priešo nėra. Virusas nėra realus, matomas, apčiuopiamas priešas, tad priešo tarsi ieškoma viešojoje erdvėje realaus žmogaus asmenyje.
Skirtys yra diskriminuojančių diskursų pagrindas – jos kuria atstumą, kuris taip pat yra vienas iš kertinių diskriminavimo bruožų. Skirtys paremtos stereotipiniais apibendrinimais, tad jos nužmogina tam tikrą grupę, apie kurią nebegalvojame kaip apie unikalius individus. Kaip pastebi filosofas Gintautas Mažeikis, formuojasi atstūmimo kalba, kai iš asmens lieka tik menkavertis rizikos grupės atstovas. Vytauto Didžiojo universitetas drauge su „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ pradėjo tarptautinį projektą „Kartu per atstumą“ (angl. Mind the Gap), siekiantį atkreipti dėmesį į bendravimo svarbą, vartojamų žodžių reikšmę. Pasaulio sveikatos organizacija pripažino, kad pandemijos metu plačiai paplitęs terminas „socialinis atstumas“ yra ne tik klaidinantis, bet ir žeidžiantis.
Virusas nėra realus, matomas, apčiuopiamas priešas, tad priešo tarsi ieškoma viešojoje erdvėje realaus žmogaus asmenyje.
– Kaip būtų galima apibūdinti komunikaciją, susijusią su koronavirusu, Lietuvoje? Kiek ji yra priešinanti, kviečianti kilti į kovą, kiek – vienytis ir solidarizuotis? Ar tai taip pat gali turėti (jau turi) kažkokių konkrečių pasekmių visuomenei?
– Viešoji su koronavirusu susijusi komunikacija nėra vienalytė ir stabili, nekintanti. Ji laikui bėgant keičiasi, joje yra daug balsų ir dinamikos. Keičiasi naratyvai; viešojoje erdvėje pasisakantys asmenys tai įgyja, tai praranda autoritetą. Pavyzdžiui, jau neberekomenduojama kabinti viešųjų užrašų, raginančių rizikos grupei priklausančius asmenis nesilankyti tam tikrose vietose. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga tiesiogiai įvardija, jog šis pokytis nulemtas viešojoje erdvėje kilusios diskusijos dėl tokių užrašų diskriminacinio pobūdžio. Pilietinis aktyvumas yra svarbus, iniciatyvos „iš apačios į viršų“ veikia „iš viršaus į apačią“ daromus sprendimus ir cirkuliuojančius naratyvus.
Šiuo metu retorika lyg ir švelnėja, aliuzijų į karą mažėja, galbūt jaučiama, kad auditorijoje atsiranda nuovargis nuo nuolatinio dirginimo. Įtampą ir „kovinį pasirengimą“ padeda palaikyti stabili, nors ir švelninama, karantino būsena, tačiau jau pabrėžiamas ne tik susirgusiųjų, bet ir pasveikusiųjų skaičius, asmeninė atsakomybė laikantis saugumo priemonių, poreikis išmokti gyventi su virusu, priimti jį kaip naująją duotybę.
Gąsdinimo retorikai, kuri yra tipinė ideologizuoto diskurso ypatybė, būdingas dėmesio nukreipimas nuo svarbių vidinių šalies ar kitų problemų į vieną bendrą grėsmę.
Galima išskirti kelis pagrindinius viešųjų naratyvų etapus ar tipus: kol virusas buvo už Lietuvos ribų, buvo daug abejingumo. Po protrūkio Italijoje, tapus akivaizdu, kad neišvengsime jo Lietuvoje, atsirado įtampa, pradeda rastis karo retorika, kuri ypač sustiprėja atsiradus pirmiesiems ligos atvejams, kai kyla ypatingas ažiotažas, narstomi susirgusiųjų maršrutai, smerkiami ir stigmatizuojami grįžtantieji ir sergantieji. Ilgokai dominavo karo retorika, tačiau dabar ji jau švelnėja, nors visiškai jos neatsisakoma. Itin svarbus kai kurių organizacijų ir institucijų diskursas, kvietęs remti medikus, suvokus medicinos sistemos trapumą ir per menką aprūpinimą apsaugos priemonėmis. Čia atsiranda aštri sankirta tarp viešai politikų deklaruojamos situacijos ir realios padėties gydymo ir slaugos įstaigose.
Priešinanti retorika yra itin pagavi, jai plisti lengviau. Solidarizuojantis, vienijantis diskursas galbūt būdingesnis visuomeninėms grupėms, iniciatyvos, einančioms iš apačios. Matėme puikių telkiančių iniciatyvų aukoti medikams, juos palaikyti, remti vietinį verslą, rengti koncertus kaimynystėje, leisti viešbučius, sanatorijas panaudoti bendriems tikslams ir pan. Tad viešosios erdvės kraštovaizdis gan margas ir daugiabalsis.
Gąsdinimo retorikai, kuri yra tipinė ideologizuoto diskurso ypatybė, būdingas dėmesio nukreipimas nuo svarbių vidinių šalies ar kitų problemų į vieną bendrą grėsmę. Tuo pasižymi kraštutinių dešiniųjų diskursai ir viešoji komunikacija. Baimė apskritai yra stipri varomoji jėga, tad gąsdinimo taktika dažnai pasitelkiama diskriminuojančioje retorikoje ir labai dažnai turi stiprų poveikį. Todėl tokie gajūs gąsdinimai, paremti sąmokslo teorijomis.
PixabayKalbant apie poveikį visuomenei, feisbuke jau galima matyti žmonių įrašų, kur pajuokiančiai pasakojami gyvenimiški nutikimai apie „rizikos grupei priklausančius asmenis“, bet iš konteksto galima numanyti, jog kalbama apie vyresnio amžiaus žmones, pensininkus. Terminas tampa etikete, visuotinai priimtu terminu, kuris redukuojamas iki siauresnės grupės (nors ši grupė iš tiesų apima ne tik vyresnio amžiaus žmones, bet ir sergančiuosius tam tikromis ligomis: išskiriama apie dešimt lėtinių ligų), imama stigmatizuoti ir tai tampa norma. Diskriminacijos atveju būtent tai ir svarbu – ribotos, neigiamos, žeminančios nuostatos tampa norma.
Terminas tampa etikete, visuotinai priimtu terminu, kuris redukuojamas iki siauresnės grupės, imama stigmatizuoti ir tai tampa norma.
Apskritai socialiai jautrių grupių pavadinimai yra linkę greitai apaugti neigiamomis asociacijomis dėl mūsų neigiamų nuostatų tų grupių atžvilgiu. Todėl dažnai suabejojama politinio korektiškumo sėkmingumu ir poreikiu, nes terminų kaita atrodo begalinė. Tačiau terminas atkreipia dėmesį į socialinį reiškinį ir formatuoja tam tikrą jo supratimą, braižo jo žemėlapį išryškindamas vienas ir paslėpdamas kitas jo detales. Žodžiai kuria tam tikrus žemėlapius mūsų gyvenimui, tad svarbu juos rinktis atsakingai.
Bendrosios pasaulio tendencijos rodo, kad su virusu susijusi krizė, ją lydinti karo retorika skatina agresiją, priešiškumą, diskriminavimą, ypač daug pastebima neapykantos kalbos ir veiksmų prieš kinus (nemažai tokių pranešimų pastebima JAV, kur ir prezidento retorika yra nukreipta prieš kinus), atsiranda palanki terpė kraštutinių dešiniųjų nuostatoms plisti ir stiprėti. Nestabilumas lemia nesaugumo jausmą, o tuo pačiu ir labiau baziniais išgyvenimo instinktais paremtą visuomenės elgseną.
– Kokio pobūdžio lyderystę yra prisiėmę pagrindiniai, viešumoje dažniausiai matomi politiniai lyderiai – ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, ir kokius naratyvus, kokį diskursą jie formuoja?
– Viešumoje girdimi ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio ir sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos naratyvai aiškiai dominuoja ir neabejotinai užgožia kitus politinio lauko balsus. Taip, kaip jų naratyvai konstruojami, kuria įspūdį, kad gyvenime kitų aktualių klausimų be viruso nebėra likę. Bet taip, kaip atsiradus COVID- 19 nedingo kitos ligos, taip ir kitos valstybės problemos niekur nedingo. Visos jėgos ir kalbos šiuo metu nukreiptos į virusą, kas iš dalies yra suprantama.
Švelnėjant karantinui ir suvaldžius viruso plitimą A. Verygos retorika vis dar formuluojama skelbiamų nutarimų pagrindu, dominuoja kontrolei ir direktyvams būdinga raiška.
Tačiau su juo susiję sprendimai reikalauja globalesnio požiūrio į valstybės gyvenimą, strategijų, susijusių su švietimo, sveikatos apsaugos sistema, ekonomika ir pan. Čia galime matyti jau anksčiau minėtą dėmesio nukreipimo strategiją, kai vienos problemos naudojamos dėmesiui nuo kitų problemų nukreipti.
Švelnėjant karantinui ir suvaldžius viruso plitimą A. Verygos retorika vis dar formuluojama skelbiamų nutarimų pagrindu, dominuoja kontrolei ir direktyvams būdinga raiška: „būtina“, „nebūtina“, „privaloma“, „rekomenduojama“, „būtų gerai, jei...“. Kai situacija giriama, visgi daromos išlygos: „situacija yra suvaldyta, bet ji gali blogėti, jei, kaip visuomenė, nesielgsime atsakingai“. Savo naratyvuose ministras mini pasiekimus, bet pasirinktos strategijos trūkumus vertinti vengia.
FotobankasVis grįžtama prie karo retorikos; pavyzdžiui, neseniai paskelbta apie padėkos visuomenei koncertą gan sėkmingai įveikus pirmąjį viruso etapą. Premjero patarėjas primygtinai teigia, jog renginys nėra skirtas švęsti, bet sunku jo neasocijuoti su fronto kariams skirtais koncertais, kai pralaužiama fronto linija, laimimas mūšis ar karas. Iš vienos pusės, galėtume sakyti, jog tai renginys, skirtas visuomenės telkimui, bet ir vėl telkiama karo idėjos (tad ir priešinimo) pagrindu.
Ką girdi visuomenė yra politikų priimami sprendimai, kontrolės idėja, veiksmai ir rezultatai. Pastarieji nebūtinai yra (tik) politikų sprendimų ir veiksmų rezultatas, tačiau viešasis jų diskursas tų sąsajų nei neigia, nei patvirtina. Kuriamas padėtį valdančių vadovų įvaizdis. Tai ne idėjomis, kūrybingumu ar moraliniu autoritetu grįsta lyderystė, bet kontrolės, tvirtos valdžios pozicija.
