Elvis ŽaldarisAntradienio rytą Rytų Europos studijų centre (RESC) prasidėjo diskusijų su kandidatais į prezidentus ciklas, kuriame kandidatai turės galimybę pristatyti svarbiausias nuostatas užsienio politikos ir nacionalinio saugumo klausimais. Pirmasis pašnekovas – prezidentas Gitanas Nausėda.
„Gal kas nors žino, ar šiais metais pagaliau bus rinkimai?“ – pasigirdo vieno diskusijos klausytojų balsas, o jam įkandin kiti ėmė juoktis. Pokšto slėpinys visiems tapo aiškus – rinkimų metų fone prezidento rinkimų kampanija neskuba įsibėgėti. Tačiau šurmulys kaipmat nutilo, kai į nedidelę salę įžengė G. Nausėda – pirmasis diskusijų ciklo pašnekovas, turėjęs pralaužti ledus.
„Šiandien turime daug strateginių dilemų, strateginių staigmenų, – teigė valstybės vadovas, pradėdamas kalbą apie pagrindines nacionalinio saugumo problemas ir užsienio politiką. – Padėtis darosi tokia, kai kėsinamasi jau ne į atskiros valstybės, o į demokratinio pasaulio saugumą. <...> Tai daroma sąmoningai, nes manau, kad Rusijos imperializmas pereina į tokią stadiją, kai nori išbandyti savo jėgas, laiko save pakankamai stipria, kad nugalėtų ne konkretų priešą, esantį kaimynystėje, o nugalėtų apskritai jai priešingą pasaulio santvarką.“
Diskusijos metu tapo aišku, kad G. Nausėdos rinkimų kampanijoje naujų pažadų tikėtis neverta.
Būtų galima ginčytis dėl to, kiek palanki per rinkimų kampaniją bus prezidento pozicija. Geopolitinės įtampos fone G. Nausėda neabejotinai turės pranašumą naudodamas vykdomos užsienio politikos kortą, bet visa aibė jo kadencijoje padarytų klaidų vidaus politikoje smaugs gerklę kaskart prieš stojant į viešumą.
Tačiau diskusijos metu tapo aišku, kad G. Nausėdos rinkimų kampanijoje naujų pažadų tikėtis neverta. Kalbėdamas apie savo pasiekimus, prezidentas pabrėžė Lietuvos lyderystę sklaidant Vakarų iliuzijas, kai Vakarai dar tikėjo, kad konfliktų galima išvengti palaikant dialogą su Vladimiru Putinu arba, kitaip tariant, pasinaudoti „telefonine teise“. Taip pat G. Nausėda pabrėžė tarptautinį šalies matomumą – NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, dvišalius ryšius su Lenkija, kurie, anot prezidento, tokie glaudūs buvo tik Valdo Adamkaus kadencijos metu. „Lietuva yra aktyvus tarptautinis politikos dalyvis <...> ir aš ketinu siekti, jeigu rinkėjai suteiks mandatą, tokią politiką išlaikyti ir antrąją kadenciją“, – teigė G. Nausėda baigdamas savo kalbą apie Lietuvos padėtį tarptautinėje arenoje.
Tačiau ar tokia prezidento rinkimų kampanija nebus per daug jautri kritikai, kuri bandys išjudinti jo poziciją vidaus politikos ir diplomatijos problemomis? Visų pirma, Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu visada buvo žingsniu priekyje, palyginti su Vakarais. Todėl susieti savo kadenciją su Vakarų auklėjimu yra paprasčiausias nuoseklios politikos laikymasis. Antra, per visą savo kadenciją G. Nausėda demonstravo „vieno žmogaus“ užsienio politiką, aršiai konkuravo su Užsienio reikalų ministerija, tad kilo papildomų įtampų tarp prezidentūros ir vyriausybės. O kur dar prezidentinis diplomatijos depolitizavimo siekis, užkertant kelią kadenciją baigusiems ministrams Linui Linkevičiui ir Raimundui Karobliui eiti diplomatines pareigas, interesų konfliktas su Eitvydu Bajarūnu ar besitęsianti kova dėl Lenkijos ambasadoriaus? Nors ir norėtųsi, kad pastarosios kadencijos užsienio politika švytėtų, G. Nausėdos veiksmai labiau prisidėjo prie vidinio skaldymo.
