Miestų planavimas neapsiriboja vien parkais, keliais ir prekybos centrais. Didelės investicijos keičia ne tik miesto panoramą – jos gali paskatinti reikšmingus socialinius pokyčius. Urbanistikos specialistas Alessandro Busà už plėtrą atsakingiems savivaldos atstovams pataria visuomet galvoti apie vietos gyventojus. Su juo kalbėjosi IQ apžvalgininkas Gytis Kapsevičius.

– Kokios dabartinės didžiausios miestų plėtros problemos ir iššūkiai? – Didžiausi iššūkiai yra gebėti pritraukti kokybiškas darbo vietas kuriančių verslų ir išlaikyti prieinamo būsto pasiūlą. Miestas, kuris sulaukia ekonominės sėkmės, tačiau negalvoja apie vidurinės klasės ir žemiausias pajamas gaunančius žmones, neišvengiamai susidurs su gyventojų nelygybe, jame konfliktų vis gausės ir šie didės. Miestų valdytojai išleidžia milžiniškas sumas, pavyzdžiui, kurdami gigantiškus planus pagausinti turistų srautus ar pritraukti stambių bendrovių. Padėtis tampa komplikuota, kai tarp šių strategijų pranyksta planai suteikti darbą vietos gyventojams, išsaugoti ar sukurti prieinamo būsto pasiūlą visiems miestiečiams. – Ar yra miestų, kurie sėkmingai susitvarko su šiais iššūkiais? – Vilnius yra geras pavyzdys. Šis miestas gali pasiūlyti aukštą gyvenimo kokybę, jo gyventojai gana jauni, o ekonomika auga. Nors tai vienas brangiausių miestų Baltijos regione, jis vis tiek palyginti prieinamas. Kitas pavyzdys būtų Varšuva, kur ekonomika taip pat nuolat kyla, o būstai ne tik prieinami, bet ir valstybė finansuoja plačias programas, skirtas žemas pajamas gaunančioms šeimoms. – Klaipėdoje ketinama plėsti uostą – šis planas turėtų įtakos kai kurioms jau užstatytoms miesto dalims. Projektas, žinoma, svarbus, tačiau į ką reikėtų atsižvelgti prieš imantis tokių pokyčių? – Klaipėdos plėtros galimybės neįtikėtinos, nes miestas yra geroje geografinėje vietoje, turi laisvąją ekonominę zoną ir uostą. Manyčiau, kad, panaudojus investicijas bet kokiam plėtros planui realizuoti, mieste turi būti gera gyventi ir plėtoti verslą. Taip pat reikia griežtai saugoti istorijos paveldą. Ir nepamiršti, kad be prieinamo būsto pasiūlos bet kuris miestas ilguoju laikotarpiu taps nepatrauklus.

Klaipėdos plėtros galimybės neįtikėtinos, nes miestas yra geroje geografinėje vietoje, turi laisvąją ekonominę zoną ir uostą.

– Lietuvoje yra keletas pavyzdžių, kai senus apleistus statinius nuperka įmonės, norinčios juos nugriauti ir pastatyti ką nors naujo. Beveik visuomet atsiranda visuomenės grupių spaudimas tą statinį išsaugoti. Kartais atrodo, kad žmonės nemėgsta nieko naujo – jie greičiau pritars seno pastato renovacijai nei naujo statyboms. Ar toks įspūdis teisingas ir ar tai vyksta kitur? – Galiu patvirtinti, kad žmonės mėgsta tai, kas sena. Šiandien nostalgijai atsiveria didelė rinka. Seni pastatai, netgi nekokios reputacijos ar labai negražūs, gali būti integruoti pritaikius naujus architektūros sprendinius. Prisiminkime „Tate Modern“ Londone, kurį aplanko 6 mln. žmonių kasmet. Arba „High Line“ Niujorke, pakeltą krovininio geležinkelio atšaką, kurią aukščiausio lygio architektai perdarė į puikų pasivaikščiojimo taką-parką, pritraukiantį milijonus turistų.

Seni pastatai, netgi nekokios reputacijos ar labai negražūs, gali būti integruoti pritaikius naujus architektūros sprendinius.

Jis tapo toks populiarus, kad pasivaikščioti juo beveik neįmanoma. Naujai prikelti istoriniai statiniai turi autentišką prieskonį, dėl kurio projektas tampa sėkmingesnis ir mėgstamas ne tik vietinių, bet ir turistų. – Kokia jūsų ateities urbanistikos vizija? Kaip atrodys miestai, jei ribojimai, mąstysena ir kiti veiksniai išliks tokie kaip šiandien? – Miestai transformuosis arba numirs. Tai nereiškia, kad lėtai besikeičiančiuose miestuose žmonėms gyventi bus nepatogu ir nemalonu. Tačiau nepritraukdami lėšų ir nesiplėsdami, ilguoju laikotarpiu jie susidurs su augančiu nedarbu, gyventojai ims bėgti. Jei toks miestas nepasiūlys pakankamai darbo vietų jaunimui, paskatins jaunus ir įžvalgiausius talentus geresnių perspektyvų ieškoti kitur. Kita vertus, dideli ir klestintys miestai, tokie kaip Niujorkas ar Londonas, dėl plūstančių investicijų nuolatos kinta, tačiau jie gali būti labai prastos vietos gyventi žmonėms, kurie nedirba pačiuose pelningiausiuose sektoriuose. – Viena jus dominančių tyrimų sričių – kapitalo skatinama gentrifikacija (socialinė kaita senesniuose rajonuose, kai aukštesnės socialinės grupės atstovai pakeičia žemesnio socialinio sluoksnio gyventojus). Kaip ją vertinate ir ar matote teigiamų pavyzdžių, kaip ji galėtų padėti miestams? – Esu kritiškas šio fenomeno stebėtojas. Mano tyrinėjimai daugiausia sukoncentruoti į Niujorką, pasaulinę finansų sostinę, kurioje gausu turto ir didžiulė nelygybė. Nekilnojamojo turto rinkos spekuliacijas lemia tai, kad mieste gyvena labai daug turtingų profesionalų, dirbančių finansų, draudimo ir nekilnojamojo turto sektoriuose. Tai išaugino pervertintų, išskirtinių butų, kuriuos gali įpirkti tik patys turtingiausi, rinką. Taip pat sumažėjo būsto pasiūla žemesnes pajamas gaunantiems niujorkiečiams. Praeityje gentrifikacijos strategijos siekė darbo klasės rajonus paversti tinkamus gyventi vidurinei klasei, dabar supergentrifikacija išplėtojo šį miestą iki tokių standartų, kad jame gali įsikurti tik patys turtingiausi. „Furman Center“ ataskaitos duomenimis, 2016-aisiais apie pusę rinkoje esančių namų buvo neprieinami daugumai miesto gyventojų, įskaitant uždirbančius 100 tūkst. JAV dolerių per metus. Maži nepriklausomi verslai nuolat bijo, kad pakeltos nuomos kainos gali juos išvyti iš rajonų, kuriuose jie įsikūrę. Kita vertus, verslo plėtra ir investicijos į fizinę miesto infrastruktūrą iš tiesų gali atnešti naudos miestams, kuriems trūkdavo lėšų, kuriuose mažėjo gyventojų ar buvo didelis nedarbas. Šiais atvejais svarbu sudaryti sąlygas ateiti privačioms ar viešoms investicijoms. Šios paskatintų kurtis naujų darbo vietų, pagerintų gyvenimo kokybę, būstai taptų prieinami daugumai bendruomenės narių. – Jūsų paminėtos problemos būdingos išskirtinai Niujorkui ar tai aktualu ir Europos miestams? – Nedaug miestų kenčia nuo šios Niujorką kamuojančios „per didelės sėkmės“ krizės. Daug ES miestų per pastarąjį dešimtmetį prarado dalį patrauklumo dėl centrinės valdžios taupymo, didelio nedarbo ar keliamų mokesčių. Tačiau nemažai Europos miestų nuomos kainos kyla, traukiasi prieinamų būstų rinka, net jei ekonomika auga pamažu. Tai nulemia spekuliacijos nekilnojamojo turto rinkoje tokiuose miestuose kaip Barselona, Paryžius, Milanas ar netgi Berlynas. Kita vertus, Londonas šiuo atžvilgiu yra labai panašus į Niujorką. Čia 18 kv. m butas, ne ką didesnis nei kalėjimo kamera, gali būti parduotas už 275 tūkst. svarų sterlingų. Nekilnojamojo turto beprotybė tapo norma. Net anksčiau buvę nepaklausūs nutolę rajonai dabar tapo tokie brangūs, kad šeimos ir jauni darbuotojai palieka sostinę ir keliasi į šalia esančius miestelius. – Ar galime tai pakreipti kita linkme? – Tai neįvyks artimiausioje ateityje ir to tikrai nebus Niujorke. Pats miestas mėgina nukreipti plėtrą į palyginti pigesnius regionus. Tačiau, kol jie medžios stipriausias pasaulio bendroves ir vilios aukščiausios klasės darbuotojus iš pirmaujančių sektorių (nors tai yra tikra palaima miesto biudžetui, nes surenkama daugiau mokesčių), dauguma naujų būstų bus labai prašmatnūs ir sunkiai įperkami. Taip miestas praras ne tik savo sielą, bet ir menkai mokamą darbo jėgą. – Kapitalas moderniaisiais laikais skatino miestus keistis, ir prie to tarsi pripratome. Kodėl tuo susirūpinti reikėtų būtent dabar? – Skirtingais kapitalizmo etapais nesustabdomas senųjų pėdsakų naikinimas skatino statyti naujus, „pelningesnius“ miestus. Jie nuolat siekė rasti naujų nišų, kaip gauti pelno ir paskatinti ekonominę plėtrą, tad vis griauta ir perstatyta. Kapitalas keičia miestus, patinka mums tai ar ne. Tačiau vietos valdžia turi suvaldyti procesus ir užtikrinti didžiausią įmanomą teisingumą, kad išsaugotų darbo vietas, būstus ir paslaugas plačiajai bendruomenei.

A. Busà

Gimė 1977 m. 1998–2000 m. studijavo Florencijos universitete ir įgijo architektūros bakalauro diplomą. 2004 m. Berlyno technikos universitete baigė architektūros magistrantūrą. 2006–2009 m. Kolumbijos universiteto (Niujorkas) kviestinis mokslininkas. 2008–2014 m. Berlyno technikos universitete studijavo miestų planavimo doktorantūrą ir įgijo daktaro laipsnį. Knygos „The Creative Destruction of New York City – Engineering the City for the Elite“ („Kūrybiškas Niujorko naikinimas – elito miesto projektavimas“) autorius. Elektroninio žurnalo „The Urban Reinventors“ vyriausiasis redaktorius. 2017 m. gegužę skaitė pranešimą IQ konferencijoje „Vakarų galia“ Klaipėdoje.