FotobankasTik gerais norais kelias į pertvarkas negali būti grindžiamas. Krypčiai išlaikyti reikia politinės tvirtybės ir improvizacinio lankstumo.
Poreikis įgyvendinti reformas arba siekti pokyčių – vienas svarbiausių politinę darbotvarkę palaikančių veiksnių. Pertvarkų tikslai paprastai kalba apie bendrojo gėrio siekimą ir apima tokius uždavinius kaip gyvenimo lygio valstybėje gerėjimas, išlaidų mažėjimas, pajamų augimas, pokyčiai skirtinguose viešojo ir privataus gyvenimo sektoriuose. Reformų imamasi norint pertvarkyti visuomenės gyvenimą, bet dažniausiai – reikalui prispyrus.
Vienu tokių pavyzdžių gali būti laikomas jau daugiau nei dvejus metus veikiantis Darbo kodeksas. Jį priimti užtruko bene trejus metus, procesas sukėlė daug diskusijų ir ginčų. „Visos pusės turi pastabų ir pasiūlymų dėl tolesnio kodekso tobulinimo, tačiau būtų sunku surasti užtikrintai teigiančių, kad senasis, nuo sovietmečio užsilikęs dokumentas būtų tinkamesnis dabartinėmis rinkos sąlygomis“, – įsitikinusi asociacijos „Investuotojų forumas“ vadovė Rūta Skyrienė.
Reikšminga gali būti laikoma praėjusiais metais pradėta įgyvendinti mokesčių ir pensijų sistemos reforma, tačiau baiminamasi, kad su Vyriausybės teikiamu 2020 m. valstybės biudžetu siūlomi nauji mokesčių pakeitimai gali nubraukti nemažą dalį reformos esmės. Taip, R. Skyrienės teigimu, paminamas vienas reformos sėkmės kriterijų – ilgaamžiškumas. Kitaip tariant, kuo ilgesnis laikas po reformos, kai nebuvo vykdomi esminiai sistemos pakeitimai, tuo didesnis visuomenės palaikymas.
Itin aktuali problema Lietuvoje, susijusi su reformų įgyvendinimu, yra pokyčių ir tikrovės neatitikimas. Dažnai tai, kas įvardijama kaip pertvarka, iš esmės problemos nesprendžia. Vienas pavyzdžių – keturiais etapais vykusi sveikatos apsaugos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo reforma. Ji nedavė laukiamų rezultatų ir nepakeitė reguliuojamų santykių. Kita vertus, dažnai tai, kas nėra garsiai įvardijama kaip reforma, gali iš esmės pakeisti sisteminius dalykus. Tai, Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento vyriausiosios patarėjos Vilmos Maslauskienės teigimu, galima matyti iš pastaraisiais metais sveikatos apsaugos srityje priimtų teisės aktų dėl žalos be kaltės modelio įteisinimo, turto perdavimo gydymo įstaigoms. „Tą patį galima pasakyti apie reformų įgyvendinimą, nes, kartais įstatymais nubrėžus teisingas kryptis, jų įgyvendinamaisiais teisės aktais nusukama į mažus takelius, pasiklystama ir tuomet rasti tą pagrindinį kelią tampa labai sunku, o kartais net neįmanoma“, – sakė pašnekovė.
Verta turėti omenyje ir tai, kad dažnai reformomis laikomi pavieniai bandymai pakeisti vieną ar kitą kurios nors srities, pavyzdžiui, švietimo, aspektą. Tokie keitimai nesukuria apčiuopiamo poveikio ir rezultato. „Todėl nedrįsčiau reforma vadinti pokyčio, kurio nepajuto visi arba bent jau didžioji dalis Lietuvos gyventojų“, – įsitikinusi Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento vyriausioji patarėja Lina Balėnaitė.
Dažnai svarstoma, kad esminės reformų nesėkmės priežastys yra užprogramuotos pirmuosiuose įgyvendinimo etapuose, kitaip tariant, pokyčiams imama ruoštis per vėlai. Pavyzdžiui, naujai paskirti ministrai į postus turėtų ateiti jau su parengtu reformų paketu ir labai aiškiu veiksmų planu. Tačiau tai – idealusis atvejis.
Paprasti ir nepaprasti iššūkiai
Tikrovėje reforma yra daugiau nei žingsnis po žingsnio įgyvendinamas planas. Tai daugiasluoksnis ir daugialypis procesas, apimantis ne tik reikšmingus įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų pakeitimus, bet ir permainas žmogaus viduje. Kitaip tariant, įpročių, įsitikinimų ir vertybių keitimą, kurio tenka imtis reformos paliestiems žmonėms prisitaikant prie naujų normų.
Techninių problemų spręsti visuomenė dažniausiai kviečiasi ekspertus, remiasi jų dalykinėmis žiniomis arba aiškiomis procedūromis, sprendimai įgyvendinami pasitelkiant procesus, kurie bendruomenei ar organizacijai jau yra pažįstami ir naudojami, ir yra žinančių, kaip juos atlikti. Kaip pavyzdį Vilniaus universiteto (VU) partnerystės docentė Eglė Daunienė pateikė bendruomenės siekį įrengti saugią vaikų žaidimų aikštelę. „Tai tėra techninis, nors ir sudėtingas iššūkis. Miestelio gyventojai gali to imtis patys arba nuspręsti problemą patikėti seniūnui ir sutinka, kad jis turi įgaliojimus tokį darbą atlikti“, – aiškino E. Daunienė.
Didesnės pertvarkos apima ne tik techninę, bet ir adaptyviąją dimensiją. Problemą dar galima gana aiškiai apibrėžti, bet jos sprendimas jau nėra lengvai surandamas esamoje organizacinėje sistemoje. „Jos labai asmeniškos, nes paliečia konkrečių žmonių gyvenimo būdą, dalykus, kuriuos jie laiko svarbiais, emocijas, kurios kyla tada, kai žmonės ima suprasti, ką praranda pasikeitus teisiniam reguliavimui“, – sakė E. Daunienė. Tad atsakomybė pakeisti situaciją turi būti pasidalyta tarp vadovų ir darbuotojų, tarp specialistų, ekspertų ir kitų suinteresuotų žmonių. Vadovai gali parūpinti išteklių ir suteikti reikiamą palaikymą, tačiau adaptuotis tenka patiems žmonėms. Su situacijos sprendimu susiję asmenys turi mokytis ir įgyvendinti naujus dalykus.
Kaip pavyzdį ji pateikė tradiciniu būdu veikiančios ligoninės siekį persitvarkyti į gydymo įstaigą, orientuotą į pacientą. „Net jei techniniai sprendimai bus parengti išmintingai ir jautriai, visiems ligoninės darbuotojams ir patiems pacientams reikia išmokti veikti nauju būdu“, – sakė VU docentė. Tam, kad ligoninė įgyvendintų permainą ir pasiektų puikių rezultatų, daugybei skirtingų žmonių reiks daug ką savyje pakeisti, permąstyti: ką reiškia gydyti ir gydytis, išmokti kitaip kalbėti ir kalbėtis, kitus dalykus imti laikyti vertingesniais nei anksčiau. „Žmonės turi kitaip suvokti ir patirti gydymosi fenomeną. Tai neįvyksta savaime“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ėmusis dar kompleksiškesnių pertvarkų problemas būna sunku apibrėžti tiksliai ir aiškiai, nes jos skirtingai paliečia įvairius žmones. Joms spręsti reikia kitokio proceso ir kitokių priemonių. „Tai – adaptyvieji iššūkiai. Jie panašūs į pelkę – tai kompleksiškos problemos, susipynusios kelios sistemos ir sunkiai pasiduodančios racionaliai techninei analizei“, – kalbėjo E. Daunienė. Adaptyvieji iššūkiai reikalauja, kad patys situacijos dalyviai rizikuotų išbandyti naujus, negarantuotus sprendimus. „Panašų etapą išgyvenome Sąjūdžio laikais – geriausi sprendimai nebuvo aiškūs, kilo daug chaoso ir nežinomybės. Taip pat buvo daug mobilizuoto eksperimentavimo, o daugybė situacijos dalyvių investavo ne tik savo protą, bet ir širdį“, – sakė pašnekovė.
Adaptyvieji iššūkiai paliečia dalyvaujančių šalių įsitikinimus, svarbiausias vertybes, kurioms atėjo metas keistis, pavyzdžiui, susitaikyti su mokslininkų, dėstytojų ir mokytojų vaidmens pasikeitimu, kai atsivėrus sienoms informacija ir žinios tapo prieinamos visiems, bet kada ir pačiomis įvairiausiomis formomis. Tokio pobūdžio iššūkiams reikia daug palaikymo, empatijos ir bendradarbiavimo. Pabrėžiama, kad žmonės naujus dalykus priima ir jų mokosi skirtingu greičiu. Suderinti tempą net ir nedidelėje grupėje yra itin sunku. Valstybės dydžio permainai reikia specialių pastangų ir naujų bendradarbiavimo formų, bet jų mūsų šalis šiuo metu stokoja.
Atsakomybė lygu sėkmei
Pokyčių sėkmei reikalinga tinkama komunikacija ir motyvacija. „Geriausia būtų, jei suinteresuotumas pokyčiais kiltų iš apačios, tačiau vis dėlto visuomenės aktyvumas ne visais atvejais yra pakankamas“, – mano V. Maslauskienė. Pagal apibrėžtį reforma yra esamo status quo pakeitimas, tad laimėjusių ir pralaimėjusių visuomet bus. Pavyzdžiui, jei keliamas tikslas optimizuoti švietimo sistemą ir sukoncentruoti išteklius kokybei gerinti bei mokytojų atlyginimams didinti, dalis pedagogų neišvengiamai turės palikti sistemą, dalį kaimo mokyklų teks uždaryti. „Politinė lyderystė ir pasireiškia sugebėjimu priimti nepopuliarius sprendimus siekiant pasitarnauti ilgalaikiam valstybės interesui, prisiimti atsakomybę“, – įsitikinusi R. Skyrienė.
Iš politinių lyderių visuomenė tikisi labai daug: prasmės, sprendimų, aiškumo ir saugumo. Kitaip tariant, norima, kad toks žmogus turėtų viziją ir atsakymus, kad įkvėptų ir suteiktų vilties, kad užtikrintų tvarką ir parodytų kryptį, o kartais aiškiai pasakytų, ką kiekvienam daryti. „Politiniai lyderiai gana greitai prisiima atsakomybę išpildyti sekėjų lūkesčius. Taip ir patys politiniai lyderiai, ir jų sekėjai įlenda į spąstus. Rinkėjai tikisi, kad politinis lyderis pateiks techninius – racionalius, argumentuotus, apskaičiuotus – sprendimus, kurie panaikins visuomenės problemas“, – mano E. Daunienė. Tačiau ne tiek jau daug visuomenės problemų galima pašalinti techniniais sprendimais.
Visuomenės daromas spaudimas labai svarbus siekiant esminių reformų. Tam, pasak L. Balėnaitės, būtinas solidarumas ir santalka, bet tai pasiekti ir ypač išlaikyti visą kaitos laikotarpį dažnai nepavyksta. Kita vertus, bendruomenėje dažnai egzistuoja daug skirtingų nuomonių, kas ir kaip turi būti padaryta. Tai nulemia konfliktą, kurį valdyti, tai yra kviesti burtis, kalbėtis, svarstyti skirtingus poreikius ir imtis eksperimentų, leidžiančių patikrinti galimus sprendimus prieš jiems tampant teisine norma, turi politinis lyderis. Jei visuomenėje pavyksta pasiekti susitarimą ir pradedami pokyčiai, L. Balėnaitės nuomone, jų įgyvendinimas, o vėliau ir poveikis, rezultatai turi būti matuojami, už juos privalu atsiskaityti. „Tik tokiu atveju žinosime, ko siekiame ir ką jau pavyko padaryti“, – mano pašnekovė.
Politiniai lyderiai turi pripažinti, kad vieni problemų išspręsti negali, jie privalo atlaikyti sekėjų spaudimą pildyti jų lūkesčius ir pateikti kokį paprastą techninį sprendimą, galiausiai palaikyti visuomenę tada, kai ji imsis tvarkytis pati, klys ir už tai sulauks padarinių.
„Šiandienos politiniams lyderiams reikia tapti ne kokios nors srities, kurioje būtinos permainos, ekspertams, o mokytis „orkestruoti“ įvairių suinteresuotų grupių, atstovaujančių įvairioms vertybėms, bendravimą, nuomonių mainus ir sąlyčio taškų ieškojimą, – sakė VU docentė ir pabrėžė, kad tai adaptyviosios lyderystės iššūkis, reikalaujantis didelės drąsos. – Jiems reikia ir tvirto stuburo, kad išlaikytų permainos kryptį, ir improvizacinio lankstumo taikantis prie pakeliui atsirandančių novatoriškų sprendimų.“
