Patikėti savo senatvę vien „Sodrai“, žvelgiant į dabartinę valstybinio socialinio draudimo fondo padėtį, ne itin išmintinga. Labiausiai populiarėja investicijos į privačius fondus, tačiau yra ir kitų galimybių, kurios išlieka net jau išėjus į pensiją. IQ apžvelgė septynis scenarijus būti sočiu ir oriu pensininku.

„Sodra“ dabar užtikrina 40 proc. buvusių vidutinių pajamų, dar šiek tiek galima sukaupti antrojoje pakopoje, bet suma nesieks tų pageidaujamų 70 proc. buvusių pajamų“, – IQ sakė „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė.

Gerai suprasti privačių pensijų fondų veikimo principus nelengva, tačiau, jei apskritai pasitikima finansinėmis priemonėmis, šis kaupimo būdas yra labai paprastas – tereikia periodiškai pervesti pinigų.

Ko gali tikėtis trisdešimtmetis, pradėjęs kas mėnesį į trečiosios pakopos pensijų fondą pervesti po 100 eurų? Teoriškai jis, sulaukęs 65 metų, bus sukaupęs 88 tūkst. eurų. Jei išeidamas į pensiją pasirinktų kas mėnesį gauti 600 eurų išmoką, sukauptų lėšų pakaktų maždaug 14 metų, tai yra iki 79-erių.

Tokius skaičiavimus pateikė „INVL Asset Management“ Pensijų fondų ir mažmeninių pardavimų departamento direktorius Ramūnas Stankevičius, darydamas prielaidą, kad metinė pensijų fondų grąža sudarys 5 proc., administraciniai atskaitymai – 2 proc. nuo įmokos, o metinis valdymo mokestis – 1 proc.

Tokiomis pačiomis sąlygomis po 100 eurų pradėjęs kaupti keturiasdešimtmetis, sulaukęs 65 metų, gali tikėtis turėti 50 tūkst. eurų, penkiasdešimtmetis – 24 tūkst. eurų, šešiasdešimtmetis – 6,5 tūkst. eurų.

„Pensijos kaupimas tiek antrojoje, tiek trečiojoje pakopoje yra ilgalaikis. Dėl vadinamojo palūkanų nuo palūkanų efekto reikia pradėti kaupti kuo anksčiau“, – teigė R. Stankevičius, tačiau dėl palankiausio būdo rekomenduoja tartis su specialistais. Kai kuriais atvejais kaupti privačiai gali neapsimokėti, pavyzdžiui, nedideles pajamas gaunantiems brandesnio amžiaus žmonėms pradėti kaupti antrojoje pakopoje tikriausiai bus nuostolinga, nes dėl to mažėtų „Sodros“ pensija ir prarasta suma būtų didesnė, nei spėtų susikaupti privačiame fonde.

Todėl IQ paieškojo alternatyvų. Iš jų galima pritaikyti ir ne po vieną, o kai kurie pasiūlymai praverstų ir dabartiniams pensininkams.

Nekilnojamojo turto magnatas

Nenorintys atiduoti pinigų neaiškiems fondams gali investuoti į antrą būstą ir jį nuomoti. Jei tam reikia pasiimti paskolą, ją galima grąžinti iš nuompinigių, o tai padarius jie tampa priedu prie pensijos. Be to, butas niekur nedings ir liks vaikams ar anūkams.

„Prieš euro įvedimą daugiau nei pusė NT sandorių buvo iš nuosavų lėšų: žmonės ieškojo, kur savo pinigus investuoti. Lietuvoje dažnai manoma, kad tinkamiausia investavimo priemonė yra nekilnojamasis turtas, nes ji geriausiai suprantama – galima ją pačiupinėti ir pačiam ja rūpintis. O akcijos ir vertybiniai popieriai žmonėms yra sunkiai suprantami ir suvokiami kaip didelė rizika. Nekilnojamasis turtas atrodo saugiausia konservatyvi investavimo priemonė“, – komentavo O. Bložienė.

Tačiau įsigyti antrą butą su paskola įmanoma tik turint pakankamą pradinį įnašą ir esamomis pajamomis įrodžius kreditoriui, kad paskolą grąžinti pavyks. Paprastai bankai spręsdami dėl paskolos davimo nevertina nuompinigių kaip asmens pajamų (juo labiau būsimų nuompinigių) arba tik iš dalies į tai atsižvelgia. Kitaip tariant, 300 eurų atlyginimo bankui yra daugiau už 300 eurų nuompinigių.

Iki 50 kv. m apynaujį butą patrauklioje Vilniaus vietoje galima įsigyti už 75 tūkst. eurų. Suradus 15 tūkst. eurų pradiniam įnašui ir išnuomojus būstą už 350–400 eurų, įmanoma per 20 metų grąžinti paskolą ir dar 50–100 eurų kas mėnesį įsidėti į kišenę, atidėti buto remontui arba investuoti į privatų pensijų fondą.

Nors būstas atrodo kaip tobula investicija, ji turi savų trūkumų. „Nekilnojamąjį turtą reikia nuolat priežiūrėti ir papildomai investuoti, tvarkytis su ateinančiais ir išeinančiais nuomininkais, jei esi sąžiningas – mokėti mokesčius. Tai nelengvi pinigai, nes reikia skirti laiko arba atiduoti kam nors valdyti šį turtą, bet Lietuvoje tai dar nepopuliaru“, – mano „Swedbank“ atstovė.

Kai kuriems pensininkams jų užgyventi namai ir butai, jei jie per dideli ir per brangiai išlaikomi, gali savaime tapti akmeniu po kaklu. Padėtis pagerės pardavus arba išnuomojus didelį arba geroje vietoje esantį nekilnojamąjį turtą ir įsigijus arba išsinuomojus pigesnį. Tam neretai trukdo paties seno žmogaus mąstymas arba tai, kad jis neturi, kas jam patartų ir padėtų vykdant sandorius. Užsienyje yra organizacijų, kurios nemokamai konsultuoja tokiais atvejais. Tiesa, planuojamu būsto pardavimu gali būti nepatenkinti būsimi paveldėtojai, tačiau tai jau proga pakalbėti apie jų galimybę prisiimti buto išlaikymo išlaidas.

Jei senstantis žmogus neketina niekam palikti būsto, vertėtų apsvarstyti vadinamosios atvirkštinės būsto paskolos variantą (angl. reverse mortgage). Jis sudaro sandorį su privačiu asmeniu arba finansų įstaiga, kad iki mirties gaus sutarto dydžio mėnesinę išmoką ir mainais paliks savo būstą. Finansų įstaigos Lietuvoje kol kas tokios paslaugos neteikia. Tačiau šį principą kartais pasitelkia privatūs asmenys, tik paprastai būstas paliekamas ne mainais į išlaikymą, o į slaugą.

„The New York Times“ 1995 m. aprašė atvirkštinės būsto paskolos atvejį Prancūzijoje, kur 120 metų senolė Jeanne Calment pergyveno žmogų, kuris jai mokėjo mėnesines išmokas ir turėjo perimti butą Arlio mieste po jos mirties. Į Guinnesso rekordų knygą kaip ilgiausiai išgyvenęs žmogus patekusi moteris gimė 1875 m., vaikystėje pardavinėjo pieštukus Vincentui van Goghui, per Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo brandi moteris, o sulaukusi šimto dar važinėjo dviračiu. Jos buto perėmėjas iki savo mirties sumokėjo 184 tūkst. skaičiuojant JAV doleriais, o senolės išlaikymo prievolę paveldėjo jo našlė. J. Calment mirė po dar dvejų metų – 1997-aisiais.

Šeimos žmogus

Turėti smalsius ir išsilavinusius vaikus apsimoka vien dėl to, kad jie nebus finansinė našta ir neteks spręsti kitokių jų problemų. „Mokslai yra investicija, kuri geriausiai atsipirks ilguoju laikotarpiu“, – įsitikinusi O. Bložienė.

Kaip parodė 75 metus trunkantis Harvardo mokslininkų tyrimas, puoselėti stiprius ir kokybiškus santykius šeimoje apsimoka, nes tai padeda nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą (daugiau – straipsnyje „Ilgiausios gyvenime atostogos“). Tačiau į šeimą galima iš dalies žvelgti ir kaip į finansinę saugos pagalvę senatvėje. Svarbu per prievartą nestumti vaiko į mediciną, teisę ar kitą tėvų stereotipiniu įsivaizdavimu „perspektyvią“ sritį, nes tai gali tik paskatinti jį atsiriboti nuo gimdytojų. Todėl apie investiciją į vaikus reikia galvoti kaip apie jų lavinimą, patirties turtinimą, paramą siekiant atskleisti stipriausią atžalų potencialą ir įgyvendinti jų svajones bei ambicijas.

Matęs pasaulio

Negalintys džiaugtis oria senatve Lietuvoje gali išvažiuoti ir mėginti pasinaudoti kitų šalių socialinės apsaugos sistemomis. Jungtinė Karalystė suteikia ir nuompinigių, ir kompensaciją už transportą, ir socialinę pašalpą. Tačiau tai gana ekstremalus variantas, nes Lietuvoje paliekami draugai ir artimieji, išsikraustoma į svetimos kalbos šalį. Finansiškai tikriausiai bus lengviau, tačiau daug orumo tai nepridės.

Galvojantiems iš anksto gali atrodyti patrauklu išvažiuoti padirbėti į užsienį vien tam, kad gautų vakarietišką pensiją. Tačiau atidirbus 10 metų minimali pensija Jungtinėje Karalystėje būtų vos 250–450 svarų per mėnesį, Švedijoje – apie 200 eurų. Taigi ne stebuklai. Tiesa, išmokos gali būti ir didesnės, priklausomai nuo buvusio atlyginimo ir socialinio draudimo įmokų.

„Nemanau, kad žmonės turėtų išvykti į užsienį vien tam, kad pasinaudotų socialinėmis garantijomis, – svarstė O. Bložienė. – Pirmiausia kalbėčiau apie galimybę gyvenant ES pamatyti kitas šalis ir įgyti darbo patirties. Kad tai grįžta ir finansine nauda – tik papildomas pranašumas. Retas važiuoja į užsienį tik užsidirbti pensijos. Pirmiausia galvojama apie dabartines pajamas. Tai visiškai sąžiningas santykis, nes žmogus reikalingas toje darbo vietoje, kuria vertę, ir jei sistema leidžia jam už tą įdirbį atgauti kokią nors dalį pensijoje, tai kodėl gi ne.“

Pankai senukai

Naujų patirčių nebijantys senjorai gali pabėgti nuo šildymo sąskaitų, šalčio ir slidžių šaligatvių į užsienį. Kaip trys vienišos kaunietės, kurios atvėsus orams išnuomoja savo butus ir išvyksta kartu gyventi į išsinuomotą butą Italijoje. Klimatas ten gerokai malonesnis, o būsto kainos ne vasaros sezono metu – mažesnės. Tai variantas ne tik patrakusioms pensininkėms, bet ir senjorų porai.

Toskanos Livorno mieste prie Ligūrijos jūros žiemą dviejų kambarių 55 kv. m butą pavyks išsinuomoti už 380 eurų per mėnesį. Šildymas autonominis, butas paprastai, bet jaukiai apstatytas, su terasa. Už panašią ar net mažesnę kainą – iki 300 eurų už 3 kambarius – galima rasti butų kalnų miesteliuose ar Sicilijos saloje. Norintiems važiuoti į šiltesnę nei Lietuva šalį, kurioje nesunkiai susikalbėtų rusiškai, patrauklu rinktis lietuviams itin draugišką Gruziją. Nuomos kainos sostinėje Tbilisyje ar Batumyje prie Juodosios jūros panašios kaip Italijoje, tačiau pragyvenimas būtų gerokai pigesnis.

Su sportbačiais

„2016 m. reikėtų investuoti į bėgimo batelius. Tinka ir patys pigiausi, per išpardavimus siūlomi su didele nuolaida. Išlaidų naudos analizė rodo, kad bėgimas yra viena ekonomiškai efektyviausių sporto šakų – nereikia sporto klubų abonementų, salės nuomos, punktualių komandos narių ar brangių asmeninių trenerių. Vienintelė būtina techninė priemonė yra bateliai“, – pernai gruodį rašė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas ir bėgimo entuziastas Nerijus Mačiulis.

Investicija į sveiką gyvenimo būdą tikrai naudinga – paprastai žvelgiant, neprageriami ir neprarūkomi pinigai, tad juos galima skirti gyvenimo kokybei gerinti arba investuoti į ateitį. Be to, fizinis aktyvumas padeda atsikratyti įtampos ir padidina kūrybingumą bei produktyvumą, o tai teigiamai veikia karjerą.

Sportas ir sveikas gyvenimo būdas negarantuoja puikios sveikatos senatvėje, tačiau mažina įvairių negalavimų riziką. Taigi, labiau tikėtina, kad teks mažiau lėšų skirti gydytojams ir vaistams, o likusia didesne pinigų suma bus galima džiaugtis įvairiau ir kokybiškiau, nei paliegusiam, pavyzdžiui, leistis į žygius baidarėmis su anūkais, keliauti ar sodininkauti.

Verslininkas

Įvairūs maži verslai tampa ne tik papildomu pajamų šaltiniu senatvėje, bet ir laiko praleidimo bei socializacijos priemone. Jei nepavyksta tęsti ankstesnės profesinės veiklos, puiki proga įdarbinti savo seną pomėgį arba susirasti naują, kuris būtų naudingas ir finansiškai. Tai įvairūs rankdarbiai, bitininkystė, triušių laikymas ir visa kita, kas tik šauna į galvą ir nereikalauja didelių investicijų.

„Nereikėtų prisiimti finansinių įsipareigojimų ir investuoti visų savo pinigų į tą naują sritį. Pensininkas turi galvoti, kaip išlaikyti savo santaupas, o ne kaip daug uždirbti. Reikia į šią veiklą žiūrėti kaip į lengvą užsiėmimą, nes rizikuoti prarasti gyvenimo santaupas būtų per didelė avantiūra“, – patarė O. Bložienė.

Kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis pasakojo, kad esama įvairių iniciatyvų, padedančių senjorams pradėti veiklą, iš kurios jie galėtų užsidirbti ir per kurią rasti bendraminčių. Pavyzdžiui, labdaros fondas „Heifer International“ Lietuvoje yra dovanojęs avilių ir bičių spiečių, jei žmogus įsipareigoja, kad spiečiams plečiantis jis antrąjį atiduos kitam norinčiam bitininkauti.

Vienkiemyje netoli Plungės gyvenanti Janina Danielienė, buvusi mokytoja ir kultūros darbuotoja, pragyvenimo šaltiniu pavertė iš vaikystės prisimintą žolininkystę. Ji pasakoja susižavėjusi senatve dėl savo močiučių, kurias laiko sau tobulais pavyzdžiais. Viena jų buvo žolininkė. „Manau, kad visą laiką nuo pat ankstyvos vaikystės ruošiuosi senatvei, nes turėjau tobulus pavyzdžius. Galvojau: kai aš būsiu sena, noriu būti tokia, kaip jos. Vis sakydavau ir dabar sakau: kai aš būsiu sena, tada…“ – IQ teigė J. Danielienė.

Šiandien 68 metų moteris ne tik yra gana plačiai Lietuvoje žinoma vaistažolių specialistė. Prisidėti prie savo veiklos ji sukvietė ir kitas kaimo moteris. „Metus ruošiau ir penkerius metus su nemažu būreliu vykdėme projektą „Retų ir vaistingųjų augalų apsauga ir auginimas Babrunge“, kurio rezultatas – įkurtas kooperatyvas „Tėviškės žolynai“, dirbantis ir šiandien. Nemažai besidarbuojančių pasitraukė dėl sveikatos, dėl surastos kitos veiklos, tačiau tai tapo įrodymu, kad galima iš namų išvesti kiekvieną, kuris netingi, kuris domisi“, – pasakojo J. Danielienė.

Kaime, kur vyresnio amžiaus žmonėms susisiekimas yra itin problemiškas, nes iki miesto dukart per dieną važiuoja tik mokyklinis autobusas, ji gali sau leisti keliauti taksi. „Jei ne mano veikla su žolelėmis, arbatėlėmis ir ne paskaitos, už kurias kartais gaunu atlygį, kažin, kaip išeičiau į viešumą“, – teigė našle likusi J. Danielienė. Religinga moteris pataupiusi gali leistis ir į keliones – ji aplankė tokias piligrimines vietas kaip Jeruzalė Izraelyje arba Medžiugorjė Bosnijoje ir Hercogovinoje.

Investicijų gurmanas

Paskutinis patarimas tiktų turtingiems žmonėms, kurie ir išėję į pensiją norėtų gyventi ne prasčiau. Jie gali rinktis išskirtines investicijas – į meno ar kitų vertybių kolekcijas. Tačiau vidurinės klasės atstovams, neturintiems specifinių žinių bagažo, nevertėtų tikėtis senatvėje apkeliauti pasaulį pardavus ant sienos kelis dešimtmečius dulkėjusį paveikslą.

„Norint su šiokia tokia pozityvia grąža investuoti į meną, tenka peržengti gana aukštą slenkstį. Meno kainas indeksuojančios agentūros jį nustato įvairų – nuo 50 tūkst. iki milijono eurų (tai – apatinė riba) už vieną meno kūrinį. Skyrus tokias sumas atsiranda tikimybė, kad investicijos pelningumas bus didesnis už kitus konservatyvesnius investavimo būdus“, – IQ teigė meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis.

Pasak jo, didesnių šansų šviežią ir nebrangų meną paversti gera investicija turi nebent puikiai išmanantys meno pasaulio kontekstą, išsiugdę nuojautą ir nuolat ją šlifuojantys. Praktika rodo, kad paprastai nebrangių kūrinių vertė metams bėgant nedidėja, o dažnai ir mažėja.

„Vidurinės klasės atstovai, neturėdami pakankamų išteklių, galėtų orientuotis į kitas nusipirkto meno suteikiamas vertybes – estetinį džiaugsmą, nostalgiją, socialinio statuso demonstravimą. Žinoma, gali nutikti, kad kuris nors jų nebrangiai įsigytas kūrinys po kelių dešimtmečių taps vertingas, bet tokia sėkmė tolygi loterijai“, – mano E. Parulskis.