Nostalgija, globalizacijos nešami pokyčiai ir asmeninio saugumo stoka pureną dirvą, kurioje tarpsta populizmas
Rugsėjo viduryje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad jų kandidatas prezidento rinkimuose atstovaus „apačioms“, o ne „viršūnėms“. Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) strateginėse gairėse išsikėlė tikslą tapti „žmonių partija“.
Dvi daugiausia vietų Seime turinčios partijos nusitaikė į „žmones“, o iš įvairių politinių veikėjų retorikos nesunkiai galėtume paruošti atmintinę populistams „Skirtis tarp elito bei žmonių ir kaip ją išnaudoti“.
Šią skirtį akcentuojantys populistai dažniausiai į visuomenę žiūri kaip į dvi homogeniškas ir priešiškas grupes. Vienoje yra korumpuotas ir supuvęs elitas, kitoje – paprasti, tyri žmonės. Elitas įsivaizduojamas aukštuose dangoraižiuose, jis važinėja prabangiais automobiliais ir gyvena prabangiuose namuose, tačiau kaip atrodo tas paslaptingas „paprastas žmogus“, kuris balsuoja už populistus?
Kas jis, paprastas žmogus?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė išskiria tris svarbiausius konflikto tarp visuomenės grupių bruožus: regiono specifiką, socioekonominę padėtį ir partinę sistemą, kurioje vienos partijos matomos kaip labiau elitistinės, o kitos – kaip esančios arčiau paprasto žmogaus.
Kalbėdama apie regiono specifiką A. Ramonaitė primena sovietinę Lietuvos praeitį: „Tas socialistinis ir komunistinis diskursas vyko daug metų. Dar neišnykęs požiūris, kad sovietmečiu žmogus buvo aukščiau negu dabar. Sovietinė ideologija stengėsi bent jau formaliai parodyti, kad paprastas darbininkas ar kolūkietis iškeliamas į viršų“, – sakė politologė. Anot jos, tai dažnai atsispindėdavo ir to meto kasdienybėje – žmonės neretai būdavo įamžinami skulptūrose, atvaizduojami plakatuose.
Pirmajam „paprastų žmonių“ tipui būdinga nostalgija sovietmečiui. O pažvelgę į 2012 m. porinkiminės studijos rezultatus, pamatysime, jog teigiamas sovietmečio vertinimas stipriai koreliuoja su teigiamu dabartinės Rusijos vertinimu. 2012 m. Seimo rinkimų porinkiminės apklausos duomenys taip pat atskleidė aiškų skirtumą tarp TS-LKD rinkėjų ir tuometinių „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) bei „Darbo partijos“ (DP) rinkėjų požiūrio į sovietmetį ir Rusiją. TT ir DP rinkėjai sovietmetį ir santykius su Rusija buvo linkę vertinti daug pozityviau nei TS-LKD rinkėjai.
Kitas svarbus veiksnys, dažnai nulemiantis žmonių pasirinkimą balsuoti už populistus, yra socioekonominė padėtis. A. Ramonaitės manymu, apie atitolusį elitą daugiau kalba provincijos gyventojai, kurie nesijaučia tokie sėkmingi kaip, pavyzdžiui, jauni vilniečiai.
Miestų ir regionų atskirtis Lietuvoje jau seniai nėra naujiena. Tiesa, vadinti tai tik provincijų ir miestų atskirtimi nebūtų teisinga, nes Vilnius nusipelno atskiros kategorijos. Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius pabrėžia, kad sostinėje pragyvenimo lygis siekia 106 proc. ES vidurkio, o likusioje Lietuvos dalyje – apie 66 proc. Šis kontrastas atsispindi ir rinkimų rezultatuose.
Paskutinis profesorės A. Ramonaitės išskirtas veiksnys – specifinė partinė sistema, kurioje kai kurios partijos laikomos elitistinėmis. Anot mokslininkės, dalis rinkėjų jaučia, kad kairiosios partijos yra arčiau žmonių, priešingai nei TS-LKD.
Dalies elektorato antipatija TS-LKD yra seniai žinoma. Šie rinkėjai vis dar kaltina Vytautą Landsbergį „sugriovus kolūkius“, todėl nenuostabu, jog Sąjūdžio politinės veiklos tęsėja jiems yra bene nemėgstamiausia politinė jėga. Anot A. Ramonaitės, Gabrieliui Landsbergiui tapus partijos pirmininku, buvo bandoma kovoti su nusistovėjusia nuomone, kad TS-LKD yra elitistinė partija, tačiau nesėkmingai. Dalis rinkėjų liko prie požiūrio, kad ta partija visada buvo elitistinė, į paprastus žmones niekada nežiūrėjo, o naujasis pirmininkas yra ne mažiau arogantiškas.
Globalizacijos pralaimėtojai Vakaruose
Vakarų visuomenėse irgi siekiama mesti iššūkį elitistinei politikai. Neretai tam tikruose jų sluoksniuose vyrauja nuomonė, kad yra susidariusi kažkokia elitinė globali sėkmingai veikiančių žmonių, ne vien politikų, grupė, ir manoma, kad jų naudai vykdoma visa politika. „Ir yra kažkokia kita dalis, kuri dėl visų šitų pokyčių praranda savo statusą, pozicijas, saugumą ir tarsi niekam tai nerūpi, nes tokie dalykai kaip globalizacija atrodo nesustabdomi, kaip kažkoks dėsningumas, lyg kitaip ir būti negali“, – kalbėjo A. Ramonaitė. Jos teigimu, viso to kulminacija tapo Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose.
Visų pajamos tarsi augo, bet tų, kurie turtingesni, – sparčiau.
Tam pritaria ir Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala. Jis išskiria dvi priežastis, leidusias Vakaruose iškilti tokiems politikams kaip D. Trumpas. Pirmoji susijusi su ekonominiu aspektu: „Vakarų pasaulyje mes matome, kad atskirtis tarp tų, kurie gauna aukštesnes pajamas, ir tų, kurie gauna žemesnes, didėjo, t. y. visų pajamos tarsi augo, bet tų, kurie turtingesni, – sparčiau.“ Antra priežastis, nulėmusi elito ir paprastų žmonių skirties sustiprėjimą, buvo kultūrinės-socialinės permainos. „Akivaizdu, kad globalizacija atnešė pokyčių – didėja migracija, keičiasi kultūrinė aplinka ir vertybės, su kuriomis susigyveno tie žmonės, dabar turintys keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų, ir tie pokyčiai ne visada juos džiugina“, – sakė L. Kojala.
Akademikų diskusijose vis dažniau naudojamas terminas „globalizacijos pralaimėtojai“. Šiai grupei priskiriami ekonomiškai nukentėję žmonės, kurių pajamos neaugo arba augo daug lėčiau. „Tie paprasti žmonės dažniausiai yra darbininkai pramonės srityse, kurios nebėra sėkmingos, dažniau turi prastesnį socialinį statusą, bet tai gali būti ir vidurinė klasė, kuriems tiesiog pasidaro blogiau, negu buvo anksčiau, nors jie nėra labai neturtingi“, – tokį populistų rinkėjo paveikslą piešia A. Ramonaitė.
Antrajai kategorijai priklauso kultūrinėmis-socialinėmis permainomis nepatenkinti rinkėjai. Prie šios kategorijos dažniausiai galima priskirti pasikeitusiomis vertybėmis ir išplitusiu politkorektiškumu nepatenkintus vyresniosios kartos atstovus, protestantus evangelikus, žemesnio išsilavinimo asmenis. Į šį sąrašą vyrai patenka dažniau nei moterys, o rasiniu atžvilgiu pirmauja baltieji. Anot L. Kojalos, šiuos žmones nesunkiai patraukia populistai, teigiantys, kad atsuks laiką atgal ir sustabdys visus tuos sociokultūrinius pokyčius, kurie dabar vyksta ir kurie juos galbūt gąsdina arba nedžiugina.
