Kaip Venesuelos, kadaise turtingiausios Lotynų Amerikos šalies, ekonomika atsidūrė griuvėsiuose? Štai keturi pagrindiniai veiksniai šalies ekonomiką nugramzdinę į bedugnę.
Priklausomybė nuo naftos ir skolinimasis
Nuo 2004 iki 2015 metų šalis, turinti didžiausias pasaulyje naftos atsargas, gyveno viso pertekus ir, sparčiai brangus naftai, uždirbo apie 750 mlrd. JAV dolerių.
Velionis prezidentas Hugo Chavezas pasinaudojo naftos kainų kilimu ir aktyviai skolinosi.
Konsultacijų įmonės „Ecoanalitica“ duomenimis, Venesuela, kuri yra itin priklausoma nuo naftos – savo pagrindinio pajamų užsienio valiuta šaltinio, – per valstybinę naftos įmonę PDVSA išleido obligacijų už maždaug 62 mlrd. JAV dolerių ir taip pat skolinosi iš Kinijos bei Rusijos.
Skola užsieniui padidėjo penkis kartus iki 150 mlrd. JAV dolerių. 2008 metais užsienio atsargos siekė 42,3 mlrd. JAV dolerių, o dabar sudaro tik ketvirtadalį tos sumos.
Tuo tarpu vyriausybės išlaidos itin sparčiai augo, tad 2012 metais biudžeto deficitas padidėjo iki 15,6 proc. bendrojo vidaus produkto. Nafta tuomet kainavo rekordinius 103,42 JAV dolerio už barelį.
Panašus deficitas „buvo Graikijoje sunkiausiuoju laikotarpiu“, pažymėjo Oksfordo universiteto ekonomistas Orlando Ochoa.
Ir padėtis nepagerėjo. Nuo 2013 metų deficitas svyruoja 15–20 proc. BVP intervale, pareiškė Nacionalinės ekonomikos akademijos prezidentas Humberto Garcia.
Tuo tarpu vyriausybė tvirtina, jog socialinėms programoms 1999–2014 metais išleido 718 mlrd. JAV dolerių.
Valdymas geležine ranka ir korupcija
Socialistinė vyriausybė ėmė geležine ranka valdyti ekonomiką. Buvo nacionalizuoti ištisi sektoriai, kaip antai cemento ir plieno, ir eksproprijuoti šimtai įmonių.
2003 metais valdžia nustatė griežtas valiutos keitimo kurso kontrolės priemones, kurios jai leido įgyti monopolį nustatant JAV dolerio keitimo kursą ir dirbtinai padidinti vietos valiutos – bolivaro – kursą.
Vyriausybė taip pat pradėjo kontroliuoti kainas ir tai pakirto pramonės gamybą.
„Tai privatųjį sektorių paskatino gamybą pakeisti pigiu importu“, – pažymėjo O. Ochoa.
Žemės ūkio produktų gamintojų asociacijos „Fedeagro“ skaičiavimais, vietos gamyba šiandien patenkinta tik 20 proc. vartotojų paklausos, tuo tarpu dar 2008 metais ši dalis siekė 70 procentų.
Dėl tokios valstybinės kontrolės taip pat suvešėjo korupcija. Kai kurios įmonės ėmė taikyti fiktyvaus importo schemas, sutartyse nustatyti per dideles kainas arba nukreipti JAV dolerius į „juodąją rinką“, kurioje JAV valiuta kainuoja 12 kartų daugiau, palyginti su oficialiuoju kursu.
H. Chavezo ekonomikos guru Jorge Giordani vertinimais, dėl korupcijos per pastarąjį dešimtmetį buvo prarasta 300 mlrd. JAV dolerių.
Naftos kainų kritimas
Kai naftos kaina pradėjo kristi – o „juodasis auksas“ atpigo nuo daugiau kaip 98 JAV dolerių už barelį 2014 metų liepą iki beveik 47 JAV dolerių tų metų pabaigoje, – Venesuelos perspektyvos smarkiai pablogėjo. 2016 metais vidutinė naftos kaina dar sumažėjo – iki kiek daugiau nei 35 JAV dolerių už barelį.
Tai sudavė didžiulį smūgį Venesuelos pajamoms, kurios yra itin priklausomos nuo naftos. 2014–2016 metais šalies įplaukos sumažėjo nuo 121 mlrd. iki 48 mlrd. JAV dolerių.
Naftą eksportuojančių valstybių organizacijos (OPEC) skaičiavimais, naftos korporacijos PDVSA gavyba sumažėjo daugiau kaip perpus – nuo 3,2 mln. barelių per dieną iki vos 1,5 mln. barelių per dieną praėjusį kovą – ir tai visų pirma lėmė tai, kad nebuvo investuojama į infrastruktūrą.
Smukus pajamoms, vyriausybė gerokai sumažino užsienio valiutos importą ir paskirstymą privačiajam sektoriui. Dėl to dar padidėjo maisto ir vaistų deficitas. Tuo tarpu infliacija sparčiai kyla ir šiemet, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, jau pasiekė 13,8 tūkst. procentų.
„Ecoanalitica“ prognozėmis, importas, 2012 metais sudaręs 66 mlrd. JAV dolerių, šiemet sieks tik 9,2 mlrd. JAV dolerių.
Vis labiau įsisukanti krizė darbo užmokestį pavertė beveik beverčiu – už minimalų atlyginimą dabar galima įsigyti tik puse kilogramo mėsos – ir sužlugdė šalį, kurios BVP, pasak TVF, nuo 2013 metų sumažėjo 45 procentais.
Tai yra „šalies, kuri kariauja, rodikliai“, pažymėjo Asdrubalis Oliveros iš „Ecoanalitica“.
Įsipareigojimų neįvykdymas
Paskutinis šalies kritimo į ekonominį pragarą etapas prasidėjo tada, kai 2017 metų pabaigoje buvo paskelbta, kad Venesuela ir PDVSA iš dalies neįvykdė savo įsipareigojimų kreditoriams. Šaliai kreditoriams per metus reikės grąžinti 10 mlrd. JAV dolerių.
Prezidentas Nicolas Maduro, kuris tvirtina, jog yra Jungtinių Valstijų kurstomo „ekonominio karo“ auka, paskelbė apie pakartotines derybas dėl skolos, tačiau padėtį apsunkina tai, kad Vašingtonas amerikiečiams yra uždraudęs pirkti Venesuelos obligacijas.
Jungtinės Valstijos taip pat yra pagrasinusios nustatyti naftos embargą, o tai Venesuelai reikštų katastrofą, nes Vašingtonas perka trečdalį šalyje išgaunamos naftos ir užtikrina 75 proc. likvidumo.
Tarptautinis valiutos fondas krizę Venesueloje neseniai paskelbtoje ataskaitoje pavadino „viena didžiausių“ pasaulyje per pastarąjį pusšimtį metų.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
