Lietuva informaciniame fronte nepasidavė ir net iššovė. Bet vis tiek neatsirado ambicija ištaisyti du dešimtmečius besitęsiančią klaidą: nelietuviškai kalbantys šalies gyventojai į vakarietišką informacinę erdvę skubėti neturi priežasčių.
Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) nariai ne kartą yra pabrėžę, kad mūsų šalyje rodoma Rusijoje pagaminta televizijos produkcija savaime nelaikoma kenksminga. Komisija rūpinasi tik kad nebūtų pažeidžiami įstatymai – neskleidžiamos melagingos žinios, nekurstoma neapykanta ir t. t. Pirmą kartą rusiško kanalo transliacijos apribotos 2013-aisiais. Kai Pirmojo Baltijos kanalo (PBK) laidoje „Žmogus ir įstatymas“ buvo menkinamos Sausio 13-osios aukos Vilniuje, trims mėnesiams apribotas ne ES pagamintos produkcijos transliavimas jame. Pastarasis atvejis – 2015 m. trims mėnesiams visiškai išjungtas kanalas „RTR Planeta“ dėl pakartotinio pažeidimo, kai Rusijos Dūmos narys Vladimiras Žirinovskis kurstė neapykantą Ukrainai ir ukrainiečiams.
Tačiau Lietuvoje tiek lietuviai, tiek kitataučiai rusiškus kanalus dažniausiai įsijungia ne dėl V. Žirinovskio, o dėl kalbiškai ir kultūriškai priimtinesnio pramoginio turinio. Kur problema? Sukdamiesi toje informacinėje erdvėje žiūrovai neišvengiamai gauna ir Kremliaus formuojamą naujienų srautą, kuris lemia ir įvykių bei procesų vertinimus: ką žiūri, to dainelę ir atkartoji. Nors „Vilmorus“ 2014 m. pabaigoje atlikta apklausa ir neįrodo tokio priežastinio ryšio, koreliacija matyti (žr. 1 grafiką). Tiesa, pagal tą pačią apklausą Rusijos žiniasklaidą objektyvia laiko 30 proc. Lietuvoje gyvenančių nelietuvių, tad apie aklą visų ją vartojančių tikėjimą kalbėti nevertėtų.
Mes jau beveik sugebėjome išsivaduoti iš energetinės priklausomybės, bet ir toliau didelė dalis žiūri rusiškus televizijos kanalus. Tai viena priklausomybės formų ir ji yra pavojinga.
„Mes jau beveik sugebėjome išsivaduoti iš energetinės priklausomybės, bet ir toliau didelė dalis žiūri rusiškus televizijos kanalus. Tai viena priklausomybės formų ir ji yra pavojinga“, – žurnalui IQ sakė Europos politikos analizės centre (CEPA) Vašingtone dirbantis Marius Laurinavičius. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kalbėdama apie „kasdienį informacinį karą“, teigė, kad jo tikslas – diegti Lietuvos gyventojams „nepasitikėjimą savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste ES ir NATO“.
LRTK draudimų bei ribojimų laikotarpiais ir po jų Rusijos kanalų žiūrimumas Lietuvoje sumažėjo. Trijų rusiškų kanalų (PBK, „NTV Mir Lietuva“ ir „REN Lietuva“) auditorijos dalies vidurkis 2013 m. siekė 12 proc., 2014 m. – 10,2 proc., o iki 2015 m. spalio – 9,7 proc., kaip rodo TNS duomenys (žr. 2 grafiką). Taigi, prarastas ketvirtadalis auditorijos. LRTK nariai tikriausiai patyliukais džiaugiasi, nes šie skaičiai turėtų politiškai pateisinti jų sprendimą, kuris nebuvo vienareikšmiškai sutiktas nei Lietuvoje, nei Europoje. Mus dėl draudimų kritikavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovė žiniasklaidos laisvei Dunja Mijatovič ir teigė, kad propagandą reikia atsverti tiesa.
LRTK sprendimus skeptiškai vertinantis M. Laurinavičius tvirtino, jog agresyvi dezinformacija per rusiškus kanalus transliuota sąmoningai – siekiant išprovokuoti ribojimus, kai Lietuva pirmininkavo ES, taip neva parodant, kad šalis nesilaiko europinių vertybių. „Tačiau tie kanalai uždrausti ne todėl, kad jie kam nors nepatiko, o todėl, kad jie pažeidė labai konkrečius įstatymo straipsnius. Ir su šituo argumentu labai sunku ginčytis“, – kalbėjo M. Laurinavičius.
D. Mijatovič kaip teisingos kovos su propaganda pavyzdį pateikė Estiją, kurioje nebuvo jokių ribojimų. Šį rudenį estų visuomeninis transliuotojas įkūrė kanalą rusų kalba. Svarstymai turėti bendrą Baltijos šalių rusišką televiziją buvo bevaisiai, o kurti atskirų kanalų nebeplanuoja nei Latvija, nei Lietuva.
Įsiplieskus konfliktui Ukrainoje ir „paskelbus“ informacinį karą LRT savo „Kultūros“ kanale pradėjo transliuoti „Laisvosios Europos“ žinių projektą „Dabar pasaulyje“ („Nastojaščeje vremia“) ir Vokietijos „Deutsche Welle“ naujienų laidą rusų kalba. Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius Deimantas Jastramskis tai vertina kaip fragmentišką požiūrį ir dalinį sprendimą. „LRT Kultūros“ auditorija tesiekia 1,2 proc.
„Kiekybinių pokyčių buvo ir jie turėjo įtakos, tačiau kokybiniu atžvilgiu rusiška žiniasklaida Lietuvoje itin nepasikeitė“, – IQ komentavo D. Jastramskis, turėdamas omenyje ir didžiuosiuose naujienų portaluose atsiradusius skyrius rusų kalba. Tačiau jie kai kuriais atvejais atsirado ne be pusiau slapto „ministerinio“ dotavimo. „Tikslinis finansavimas uždeda rėmus. Tokius projektus geriau finansuoti per fondą, nes tai neįpareigoja pūsti jokios politinės gaidos. Arba stiprinti visuomeninį transliuotoją. Pagrindas yra LRT Radijo redakcija, rengianti naujienų laidą rusų kalba. Tačiau abiejų LRT Televizijos kanalų auditorija tėra vos 10 proc. – viena mažiausių Europoje tarp visuomeninių transliuotojų. Tad klausimas, ar papildomas procentas prie ir taip mažų transliuotojo reitingų pakeistų ką nors daugiau, nei buvo pasiekta atsiradus keletui nedidelių išskaidytų rusiškų šaltinių internete ir televizijoje“, – sakė D. Jastramskis. Jis pabrėžė, kad reaguoti į nešališkos informacijos rusų kalba poreikį imta tik ištikus giliai krizei. Nuosekliai dirbdama nuo pat 1991-ųjų Lietuva galėjo turėti visavertę alternatyvą Rusijoje pagamintai televizijai.
Nukraujavo
„Baltic Media Alliance“ (BMA) grupė, Baltijos šalyse rodanti PBK, REN TV ir „NTV Mir“ kanalus, nuo sausio 1 d. stabdo naujienų laidos „Lietuvos laikas“ kūrimą ir transliaciją per PBK, kaltindama Lietuvos valdžią, kad ši nesilaiko europietiškų vertybių, „kurių neatsiejama dalis yra žodžio laisvė ir ES įstatymų laikymasis“. „Tai rodo, kad šie kanalai nukraujavo ekonomiškai. Pajamos iš reklamos smarkiai sumažėjo, tiksliai negaliu pasakyti, bet tikriausiai per pusę“, – spėjo LRTK narys Kęstutis Petrauskis.
2014-ųjų pabaigoje radosi pilietinė iniciatyva, kuria Lietuvos įmonės skatintos nebesireklamuoti BMA kanaluose. To nepaisančias bendroves akcijos organizatoriai „baudė“ parduotuvėse ant prekių klijuodami kolorado vabalų lipdukus, reiškiančius talkinimą Kremliaus propagandai. Tačiau reklama dingo ne dėl šios akcijos, o dėl LRTK sprendimų riboti arba drausti transliacijas. Nors kai kurie reklamą atsiėmė ir iš „patriotinių“ paskatų, užsakovams svarbiausi buvo dėl LRTK skirtų ribojimų kritę žiūrimumo rodikliai.
Kodėl rodo lietuviški kanalai?
Atsikovoti reklamą iš rusiškų kanalų nori ir Lietuvos transliuotojai. Televizijos rinka pastaraisiais metais tapo labai fragmentuota. „Kanalų įvairovė didelė, nebelieka televizijos, kuri turėtų masinę auditoriją, ir visos dalinasi po keletą procentų. Nemažą dalį reitingų atsipjauna nelietuviški kanalai, daugiausia rusų kalba, – tvirtino Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas ir LRTK narys Dainius Radzevičius. – Nacionaliniai kanalai, norėdami išlaikyti auditoriją, turi du variantus. Arba gaminti savą geros kokybės produkciją, arba dalį laidų ir serialų, kurie yra rusiškuose kanaluose, rodyti patys, kad pademonstruotų panašumą: pas mus galima rasti ir tai, ir dar daugiau. Originali produkcija brangesnė už pirktinę, tad akivaizdu, kad ekonominis požiūris labai paprastas.“
Kremliaus tiesiogiai arba per tarpines bendroves valdoma žiniasklaida ne tik užsidirba iš reklamos, bet ir yra dotuojama Rusijos mokesčių mokėtojų pinigais – 2016 m. jai iš biudžeto numatoma skirti 1,2 mlrd. eurų.
Apie Rusijoje gaminamą televizijos produkciją pakalbėti su didžiųjų televizijos grupių – LNK ir TV3 – programų direktoriais IQ nepavyko – jie vengia šios temos. Anksčiau TV3 programų direktoriumi dirbęs Jurgis Jefremovas tvirtino, kad Lietuvos kanalai rusišką produkciją traktuoja kaip bet kurios kitos užsienio šalies. „Nei potencialiais reitingais, nei kaina, o dažnai ir kokybe ji nėra išskirtinė. Kadangi Rusija yra didelė ir audiovizualiniu atžvilgiu labai produktyvi šalis kaimynė, drąsiai teigti, kad rusiškos produkcijos kiekis lietuviškuose kanaluose yra išpūstas, ne visai korektiška, nes tikrai kur kas labiau dominuoja Holivudas, – IQ sakė J. Jefremovas, kuris dabar atsakingas už televizijos turinį delfi.lt. – Tačiau jei kalbėsime apie didžiarusišką propagandą, reikia pripažinti, kad jos toje produkcijoje gausu tiek kruopščiai suplanuotos, tiek visiškai nevalingos. Todėl visuomet raginau prieš įsigyjant ir demonstruojant labai atidžiai peržiūrėti ir įvertinti.“
Pastaruosius dvejus metus, D. Radzevičiaus nuomone, matyti tendencija, kad dalyje lietuviškų kanalų Rusijoje gamintos produkcijos mažėja. „LNK televizija turėjo rubriką „NemaRUS kinas“, kurioje rodė senus rusiškus filmus. Vėliau, rodos, 2014 m., ją kiek pakeitė ir rodė amerikietišką klasiką, dabar rubrikos išvis neliko. Tokių pokyčių įvyko nemažai, o labiausiai pasijautė dėl filmų ir pramoginių laidų – ypač koncertų ir muzikinių projektų. Patys televizininkai sakė, kad nemaža dalis tokios produkcijos buvo politizuota, – be muzikos, buvo ir kalbos, vertinimai. Vienu metu lietuviai net iškarpydavo tai, ką galima pavadinti keista ar netgi blogų tikslų turinčia politika, o vėliau išvis atsisakė“, – kalbėjo D. Radzevičius.
Rusiškos produkcijos lietuviškuose kanaluose mažėja galbūt ir dėl menko žiūrovų dėmesio. „Žiūrimiausiuose kanaluose jos nedaug, tad ir auditorijos rodikliai neaukšti“, – IQ sakė rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės TNS LT projektų vadovė Lina Petraitienė. 2015 m. rudenį populiariausia rusiška laida Lietuvos televizijose buvo LNK rodytas filmas „Sėkmės sala“, kurios reitingas siekė 5,1 proc. Tačiau viso rudens žiūrimiausių laidų sąraše užėmė tik 69 vietą, kaip rodo TNS duomenys. Kiek mažiau auditorijos pritraukė animaciniai filmai „Alioša Popovičius ir slibinas Tugorius“ (TV3) bei „Žiema Rūgpienių kaime“ (LNK), kurių vidutinė auditorija sudarė po 3,5 proc.
Kalbant apie rusiškos produkcijos kainą, vienas buvusių LNK vadovų, prašęs neminėti jo pavardės, teigė, kad šalyje kaimynėje pagaminti vaizdai 2–3 kartus pigesni nei vakarietiški. Anot D. Radzevičiaus, Baltijos valstybėse Rusijos produkcija parduodama už dempingo kainą, o M. Laurinavičius pridūrė, kad anksčiau dirbdamas „Lietuvos ryto“ žurnalistu ir viešėdamas „RIA Novosti“ renginiuose Rusijoje yra sulaukęs siūlymų gauti kai kurios produkcijos nemokamai. Kokybė, jei ir atsilieka nuo vakarietiškos, už lietuvišką daug geresnė.
Rusijos televizijas galima žiūrėti ir visiškai nemokamai – internetu. „Turiu namuose išmanųjį televizorių, pirktą Lietuvoje. Jame įdiegtos standartinės programėlės, kurias randi televizorių atsinešęs namo. Viena jų leidžia matyti beveik vien kanalus iš Rusijos, net regioninius, pavyzdžiui, Čečėnijos. Nors programėlė pavadinta angliškai, akivaizdžiai matyti, kad ji skirta Rusijos kontroliuojamiems kanalams nemokamai perduoti“, – pasakojo D. Radzevičius.
Šito čiaupo neužsuks
Kremliaus tiesiogiai arba per tarpines bendroves valdoma žiniasklaida ne tik užsidirba iš reklamos, bet ir yra dotuojama Rusijos mokesčių mokėtojų pinigais – 2016 m. jai iš biudžeto numatoma skirti 1,2 mlrd. eurų.
Iki 2014 m. Kremliaus žiniasklaidos tinklas Rusijoje bei užsienyje sustiprėjo ir kadrų, ir kartais pasakiškų atlyginimų atžvilgiu. Bet jau 2015 m. teko atleisti žmonių ir sumažinti sumas darbo sutartyse. Tai pajuto tiek Rusijos naujienų agentūra TASS, tiek pasaulinis RT televizijos tinklas, kurio apimtis netrukus pasieks devynis kanalus penkiomis kalbomis. Bendras Kremliaus indėlis į žiniasklaidą 2015-aisiais išliko panašus kaip 2014 m., tačiau išlaikyti padalinius užsienyje tapo beveik dvigubai brangiau dėl smukusio rublio. Tikriausiai todėl 2016-iesiems teko numatyti beveik dvigubai didesnį finansavimą, nei buvo šiemet.
Tačiau 2016 m. Rusijos biudžete sumažintos beveik visos kitos išlaidos, įskaitant ir pensijų, sveikatos bei švietimo, augo tik kariuomenės finansavimas. Su ekonominiais sunkumais susidurianti šalis lėšų negaili tik ginklams – tikriems ir informaciniams.
