FotobankasDar prieš Seimo rinkimus arba iš karto po jų Lietuva turės naują premjerą
Ministro pirmininko postas atitenka Seimo rinkimus laimėjusiai partijai, juo dažnai tampa partijos pirmininkas, o kėdė išsaugoma visą kadenciją. Šiems senokai prigijusiems Lietuvos politikos dėsniams 2020 m. gresia pavojus.
Pirmasis buvo paneigtas tik kartą, kai 2000 m. premjeru tapo Liberalų sąjungos pirmininkas Rolandas Paksas, nors rinkimus laimėjo Algirdo Mykolo Brazausko socialdemokratinė koalicija.
Po 2020 m. Seimo rinkimų premjero postas irgi gali atitekti jų nelaimėjusiai partijai. Šiuose rinkimuose įtaką gali sustiprinti prastokai pasirodžiusios, bet koalicijai reikalingos partijos: liberalai, įvairūs populistiniai dariniai, taip pat į didesnį kraitį pretenduojančios Darbo partija ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Visas jas suvaldyti ir suvienyti, Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologo Bernaro Ivanovo teigimu, galėtų ne „su visais susipykę“ Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), o socialdemokratai. Jie finišo liniją greičiausiai kirs antri, bet siūlys premjerą, nes nugalėtojais tapę konservatoriai liks opozicijoje.
Socialdemokratų sėkmės atveju partijos pirmininkas Gintautas Paluckas, tikėtina, premjeru visgi netaps. Vargiai įmanoma ir buvusio eurokomisaro Vytenio Povilo Andriukaičio kandidatūra – vadovauti margai vyriausybei turėtų būti per rimtas iššūkis griežto būdo socialdemokratų patriarchui. Realiausia kandidatė tapti socialdemokratų premjere – Rasa Budbergytė.
Jei vis dėlto vyriausybę formuotų TS-LKD, premjero posto irgi sieks ne partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, bet populiari, patyrusi, kompromisinė figūra Ingrida Šimonytė. Bet tam reikia įtikinamos konservatorių pergalės ir gero liberalų pasirodymo arba socialdemokratų ir konservatorių vaivorykštės koalicijos. I. Šimonytė būtų priimtina ir Gitanui Nausėdai, tačiau, MRU politologo Vytauto Dumbliausko teigimu, prezidento nuomonė apie kandidatus į premjero postą nebus reikšminga, jis aktyviau galės dalyvauti nebent atsirinkdamas atskirus ministrus.
Ne rožėmis klota kadencija
Trečiasis dėsnis – ministrai pirmininkai dirba visą kadenciją – 2020-aisiais taip pat gali būti paneigtas, o gal net 2019 m. pabaigoje. Sauliaus Skvernelio atsistatydinimo galima tikėtis dėl keleto priežasčių.
Pirmoji grėsmė – biudžeto tvirtinimas Seime, kur valdančiosios daugumos ir Vyriausybės pozicijos labai skiriasi, tad į kampą įspraustas ministras pirmininkas gali nuspręsti trauktis.
Antrasis klaustukas – S. Skvernelio politinė ateitis. Jis norėtų pamiršti Ramūną Karbauskį ir rinktis kitą daugiau galimybių laimėti turintį partnerį. Sprendimą reikėtų priimti gerokai iki kadencijos pabaigos, o pasukus pas LVŽS politinius oponentus (galbūt socialdemokratus) tektų pasitraukti ir iš rūmų Gedimino pr. 11. Jei S. Skvernelis jau svarsto apie būsimus Seimo rinkimus, bet koks nesutarimas su valdančiąja dauguma gali būti pretekstas trenkti durimis.
Ne paskutinis vaidmuo tenka ir S. Skvernelio sveikatai. Užuojautą dėl onkologinės ligos vis dažniau keičia kritikos balsai dėl netinkamai atliekamų pareigų. Tai gali paskatinti labiau pasirūpinti savimi, atgauti jėgas ir vėliau grįžti į politikos ringą ar paieškoti ramesnės veiklos.
Kad ir koks scenarijus susiklostytų, 2020-aisiais Lietuva turės bent vieną naują premjerą.
Šis straipsnis buvo publikuotas IQ ir „The Economist“ prognozių žurnale „Pasaulis 2020“
Pasaulis 2020
