BNS foto„Nors esame maža šalis ir ekonominiai ryšiai Vokietijos mastu nėra tokie ypač svarbūs, Lietuva vis tiek yra ta šalis, kuri Berlyne laikoma labai proeuropietiška, palaikanti ir transatlantinės vienybės idėją, įgyvendinanti vertybinę politiką“, – interviu IQ teigė Justinas Juozaitis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Gynybos analizės centro politikos analitikas.
– Viename savo komentare rašėte, kad nuo Vokietijos priklauso, kokioje situacijoje atsidurs Lietuva: „kur JAV ir Europa dirbs petys į petį ar tokioje, kur Lietuvai teks laviruoti tarp vis labiau konfliktuojančių blokų“. Kaip šią situaciją keičia nauja Vokietijos vyriausybė? Ar ji labiau linkusi į didesnę eurointegraciją, strateginę autonomiją?
– Visų pirma pagal koalicijos sutartį pagarba atiduota transatlantiniam ryšiui, NATO saugumo garantijoms. Taigi šis punktas vokiečiams lieka.
Kitas aspektas – noras stiprinti ES gynybos elementą yra smarkiai išaugęs. Siūlomos institucinės reformos, t. y. didinti ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai galias, didinti Europos Komisijos galias, taip pat pakeisti vienbalsį sprendimų priėmimo procesą ES saugumo ir gynybos politikoje, kad būtų įtvirtintas kvalifikuotos daugumos principas. Taip pat siūloma Europos Parlamento rinkimų reforma – kad būtų balsuojama už transnacionalinius sąrašus. Be to, tam tikra karinė integracija, štabo kūrimas. Visa tai byloja apie judesius link kontenantalizmo, strateginės autonomijos. Galiausiai juoda ant balto parašyta, kad palaikoma ES suvereniteto stiprinimo idėja.
Revoliucijos transatlantiniuose santykiuose vokiečiai kaip ir nenori daryti, bet minėtos iniciatyvos, stiprinant ES gynybos dėmesį, formuos politinę trintį.
Asmeninis archyvas– Toks euroentuziazmas priimtinas ne visoms ES šalims. Lietuva irgi nenori atsisakyti veto ES saugumo ir gynybos politikoje. Be to, dar egzistuoja euroskeptiškumu nuolat kaltinamos valstybės narės, tokios kaip Lenkija ir Vengrija. Ar tai nėra užprogramuotas konfliktas?
– Mano supratimu, veto teisės atsisakymas atitinkamai yra įtakos ES atsisakymas. Pacituosiu Lauryną Kasčiūną, kuris kartą iškėlė tokį klausimą: „Ar mes norėtume, kad Josepas Borrellis vykdytų Lietuvos užsienio politiką?“ Jeigu veto teisė panaikinama, tuomet mažų valstybių įtaka mažėja. Lygiai taip pat su transnacionaliniais sąrašais Europos Parlamento rinkimuose – kokių šalių partijos turės daugiau galimybių į Europos Parlamentą deleguoti didesnį kiekį atstovų? Man atrodo, kad tai tikrai palankiau didžiosioms senbuvėms, tokioms kaip Vokietijai ar Prancūzijai.
Dėl Lenkijos ir Vengrijos – per koalicijos derybas aš kelis kartus lankiausi Vokietijoje ir teko bendrauti su daugeliu ekspertų, politikų. Vienas iš mano klausimų buvo, kaip keisis Vokietijos užsienio politikos gairės, valdant „šviesoforo“ koalicijai. Vienas dažniausių atsakymų: vykdysime labiau vertybinę politiką, skirsime daugiau dėmesio Europos vertybėms, tarptautinei teisei, kovosime prieš šių vertybių ir teisinių principų pažeidimus. Pirmoji mintis man, kad kalbama apie Rusiją, Turkiją, bet ne minėti Lenkijos, Vengrijos pavyzdžiai.
Taigi diplomatinė trintis didės.
Be to, koalicijos susitarime kalbama apie finansinės paramos pašalinimą ir apie daugiau negatyvių poveikio instrumentų.
– Bet kyla klausimas ir dėl Berlyno politikos Rusijos ir Kinijos atveju. Ar čia nėra pragmatiškų socialdemokratų ir laisvųjų liberalų požiūrio susikirtimo su „idealistais“ žaliaisiais?
– Žaliuosius vokiečių ekspertai labai mėgsta vadinti „vanagais“ Rusijos klausimu, nes jie laikosi griežtos politikos jos atžvilgiu. Taip, jie labai neigiamai žiūri į Rusiją ir Kiniją, bet kas sudaro prielaidas vykdyti „vanagišką“ politiką – tai pasiryžimas taikyti sankcijas, ginkluotųjų pajėgų atkūrimas, ambicinga Bundesvero reforma. Žalieji kalba apie neigiamą požiūrį, bet nekalba apie priemones ir metodiką, kuri galbūt paveiktų Rusijos ir Kinijos elgesį.
Nemanau, kad Rusijos atžvilgiu matysime kažkokius didelius pokyčius, nebent vėl prasidės didelė eskalacija Ukrainoje ar koks kitas rezonansinis įvykis.
O socialdemokratai yra pragmatiški. „Nord Stream“ – tai socialdemokratų projektas ir dabar išrinkti jų atstovai tiesiai šviesiai sako, kad palaiko „Nord Stream“, bei kalba apie didesnį dialogą su Rusija.
Todėl nemanau, kad Rusijos atžvilgiu matysime kažkokių didelių pokyčių, nebent vėl prasidės didelė eskalacija Ukrainoje ar koks kitas rezonansinis įvykis. Bet jei nebus supurtančio įvykio, kuris privers reaguoti čia ir dabar, tuomet pragmatiška politika, vis papriekaištaujant dėl žmogaus teisių pažeidimų, demokratijos, išliks.
– O kalbant apie Kiniją?
– Sunku vertinti, nes gan prieštaringos pačių vokiečių nuomonės. Vis dėlto teigiama, kad pamažu bus linkstama į šiek tiek griežtesnę politiką Kinijos atžvilgiu.
– Ar teisingai suprantu, kad dėl Rusijos, Kinijos politikos ar tų pačių transatlantinių santykių didelio skirtumo tarp Angelos Merkel ir Olafo Scholzo nebus?
– Vieną aspektą norėčiau išskirti – gynybos politiką. Konservatoriai Rusijos atžvilgiu plačiąja prasme, kaip ir socialdemokratai, yra pragmatikai. Bet kalbant apie gynybos išlaidų didėjimą, skirtingai nuo socdemų, konservatoriai tai palaikė. Jie taip pat palaikė Bundesvero reformą. Kaip dabar tai vyks – atviras klausimas.
Ambicija perginkluoti ir sukoncentruoti Bundesverą ties kolektyvinės gynybos užduotimis bus lėtesnė. Galiausiai tai įrodo finansų ministerijos pasiūlymas, kad 2025 m. gynybos finansavimas būtų mažesnis negu dabar. Programoje įrašyti 3 proc. BVP gynybai, diplomatijai ir vystymuisi. Taigi gali būti šioks toks žaidimas mažinant, bet nesakant, kad mažinamos išlaidos gynybai.
Kitas dalykas – branduolinis dalijimasis. Tam, kad vokiečių pilotai ir lėktuvai toliau galėtų dalyvauti branduolinio dalijimosi programoje, reikia nupirkti naujus, branduolinį ginklą nešti galinčius lėktuvus ir tai reikia padaryti iki 2025 m. Buvusi gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer labai norėjo, kad būtų nupirkti JAV F-18 lėktuvai, bet socialdemokratai šį pirkimą užblokavo. O dabar tai jau jų problema.
Jeigu jie pasitraukia iš branduolinio dalijimosi, nenusiperka lėktuvų, tuomet laukia didesnis konfliktas su JAV. Be to, kyla klausimas kokia bendrai NATO branduolinio dalijimosi programos ateitis. Ar nepaseks kitos valstybės (pvz., Belgija, Nyderlandai) Vokietijos pavyzdžiu?
Vokietija įsitikinusi, kad, nusiųsdama nedidelį kontingentą į Lietuvą, ji prisideda prie Europos saugumo užtikrinimo – europinis dėmuo NATO lygmeniu – esą patys europiečiai rūpinasi Europos saugumu.
Jei vis dėlto O. Scholzas trenks į stalą kumščiu ir pareikš, kad būtina atlikti tokį lėktuvų pirkimą, tuomet susidurs su partijos pasipriešinimu bei kaip tai reiks parduoti visuomenei, nes viešoji nuomonė šiuo klausimu jau seniai pralaimėta – daugiau nei 70 proc. vokiečių pasisako prieš branduolinius ginklus.
– Prognozuojamos mažėjančios išlaidos gynybai, galimas konfliktas dėl branduolinio dalijimosi. Kaip tai gali atsiliepti NATO atgrasymo politikai, visų pirma NATO priešakiniam batalionui, kuriam vadovauja Vokietija? Ar galime pasitikėti, kad vokiečiai laikysis savo įsipareigojimų?
– Tikrai nesitikėčiau, kad vokiečiai ims ir pradės svarstyti apie pasitraukimą. Ši misija pagal vokiečių mentalitetą yra palanki – kol nevyksta agresija, tol vokiečių kareiviai pas mus yra saugūs. Nereikia aiškintis prieš visuomenę.
Taip pat Vokietija įsitikinusi, kad, nusiųsdama nedidelį kontingentą į Lietuvą, ji prisideda prie Europos saugumo užtikrinimo – europinis dėmuo NATO lygmeniu – esą patys europiečiai rūpinasi Europos saugumu.
Tikrai nustebčiau, jei pasigirstų kalbų, kad reikia Vokietijai trauktis iš Lietuvos.
Kita vertus, reikia atsižvelgti į šio bataliono atgrasymo efektą – kuo Vokietija gali greičiau permesti pastiprinimą į užpultą šalį, tuo didesnis ir yra atgrasymo efektas. Bet tam reikia, kad Bundesveras būtų modernizuotas bei, prireikus pagalbos, kaip įmanoma didesnė formuotė ir kaip įmanoma greičiau atvykti į Lietuvą. Nuo to ir priklauso, ar atgrasymas yra tvarus, ar netvarus. Jei finansavimas mažės, tai ir Bundesvero reforma strigs.
– Kiek Lietuva bendrai svarbi Berlynui?
– Nors esame maža šalis ir ekonominiai ryšiai Vokietijos mastu nėra tokie ypač svarbūs, Lietuva vis tiek yra ta šalis, kuri Berlyne laikoma labai proeuropietiška, palaikanti ir transatlantinės vienybės idėją, įgyvendinanti vertybinę politiką. Tokie dalykai vokiečiams patinka, ir jeigu mes nebūtume svarbūs Vokietijai, tuomet nemanau, kad vokiečiai tiek dažnai dalyvautų oro policijos misijoje ir vadovautų batalionui, vykdytų intensyvias pratybas ar įvyktų ginkluotės įsigijimai.
Lietuva vaidina tokį vaidmenį, kokį gali maža valstybė.
