Europos Sąjungos žinia aiški: tarša brangs, atsinaujinančioji energetika pigs
ES politikos formuotojai pastaruoju metu sunkiai pluša mėgindami įgyvendinti Bendrijos orientacinius 2030 m. atsinaujinančiosios energetikos, energetinio efektyvumo ir taršos mažinimo tikslus.
Neseniai susitarta dėl ES apyvartinių taršos leidimų rinkos reformos nuo 2021 m., o Europos Tarybos (ET) ir Europos Parlamento (EP) derybos dėl Atsinaujinančiosios energijos direktyvos 2021–2030 m. laikotarpiui vis dar vyksta. Šie du teisės aktai brangins taršius energijos šaltinius ir skatins plėsti atsinaujinančiąją energetiką taupiomis priemonėmis bei mažiausia įtaka vartotojams.
Taršos leidimų rinka atsitiesia
Pastaraisiais mėnesiais Europos pramonės ir energetikos sektoriai ES apyvartinių taršos leidimų (ATL) prekybos sistemą stebėjo vis atidžiau. Kai šioje nuo 2005 m. veikiančioje sistemoje 2013 m. ATL kaina krito iki 3 eurų už anglies dioksido ekvivalento toną (tCO2e), kai kurie ekspertai ir politikai skelbė, kad ši rinka žlugo. Tačiau kainos atsispyrė nuo dugno ir vasario pabaigoje pirmą kartą nuo 2011-ųjų tapo dviženklės, o neseniai perkopė 12 eurų.
Tai nebuvo atsitiktinumas. Tą pačią dieną ET suraitė paskutinį parašą po ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos reforma, derybos dėl kurios vyko dvejus su puse metų. Nors ji įsigalios tik nuo 2021 m., o ankstesniais politiniais sprendimais suplanuotas rinkos stabilumo rezervas dalį ATL pertekliaus iš rinkos susiurbs tik 2019 m., ankstyva rinkų reakcija parodė, kad ES verslas patikėjo reformos efektyvumu ir nuspėjamumu. Pagrindinis jos tikslas – ištaisyti dabartinę per didelės ATL pasiūlos ir per mažos paklausos padėtį, taip sukurti ATL trūkumą ir taršą pabranginti.
Kovą nuo šių metų pradžios ATL pabrango daugiau nei 40 proc. – iki 11 eurų už tCO2e. Greičiausiai tai tik pradžia. ICIS sukurtas ilgalaikis kainų prognozės modelis rodo, kad dėl reformos ir ATL trūkumo iki 2022 m. jo kaina peržengs net 30 eurų.
ATL kainos svarba Lietuvos įmonėms taip pat didės. Net ir tie atmosferą teršiantys sektoriai, kuriems dalis šių leidimų išduodama nemokamai, rinkose turi įsigyti likusius ATL skirtumui tarp nemokamai gautų leidimų ir faktinių taršos rodiklių padengti. Kadangi nemokamų ATL nuo 2021 m. dėl reformos mažės, rinkoje įsigytinų leidimų dalis, tikėtina, augs.
Lietuvos pramonei – trąšų, cemento, keramikos, stiklo ir popieriaus gamintojams – nemokamai išduodamų ATL dalis apskaičiuojama istorinius šių prekių gamybos kiekius dauginant iš pažangiausių to sektoriaus įmonių santykinių taršos rodiklių. Reformuotoje ATL rinkoje šie rodikliai daugeliui jų mažės iki 2030 m.
Lietuvos elektros gamybos įmonių taip pat laukia pokyčiai. Nuo 2021 m. ES taršos leidimų prekybos sistemoje keičiamos vadinamosios nukrypti leidžiančios nuostatos, kurios sudaro geresnes sąlygas neturtingesnių ES šalių elektrinėms palyginti su Vakarais.
Iškastinį kurą naudojančios Lietuvos elektros gamybos įmonės dalį ATL gauna nemokamai investicijomis į elektros sektoriaus modernizavimą, o jų kolegos Vakaruose visus leidimus turi pirkti rinkoje. Nuo 2021 m. skaidresni turės tapti ne tik investicijų projektai – griežtės ir konkurencingesnis taps ATL skyrimo procesas. Sprendimas juos skirti investicijomis iki 12,5 mln. eurų turės būti skelbiamas visuomenei, o investicijomis, kurių vertė daugiau kaip 12,5 mln. eurų, ATL bus skiriami 2021–2030 m. rengiamuose konkursuose.
Daugiau rinkos
Kol dėl reformos visoje ES teršti tampa vis brangiau, pokyčiai iš Briuselio ateina ir į atsinaujinančiąją energetiką.
ATL prekybos sistemoje bus įkurtas Modernizavimo fondas neturtingesnėms šalims, įskaitant ir Lietuvą. 2021–2030 m. šis fondas bus finansuojamas aukcionuose parduodant 2 proc. visos Europos rinkos leidimų, arba apie 310 mln. ATL. Šio fondo lėšos gali būti naudojamos skatinant investicijas į atsinaujinančius išteklius elektros gamyboje, be to, ir energetikos efektyvumui didinti, sektoriaus darbuotojų išsilavinimui, kvalifikacijai keisti arba kelti, startuoliams, dirbantiems ekonomikos perėjimo prie mažos anglies dioksido taršos srityje, remti.
Be šių pokyčių, dėl kurių jau nuspręsta, EP ir ET šių metų vasarį pradėjo derybas dėl naujos Atsinaujinančiosios energijos direktyvos 2021–2030 m. laikotarpiui. Galiojančios versijos direktyva visoms ES narėms nustato privalomus nacionalinius atsinaujinančiosios energetikos tikslus 2020 m., o iš viso atsinaujinantys ištekliai ES turi sudaryti 20 proc. galutinio suvartoto energijos kiekio. Naujojoje direktyvoje tikslai bus privalomi tik ES, o ne nacionaliniu lygiu. ET siekia, kad 2030 m. atsinaujinantys ištekliai sudarytų 27 proc. galutinio suvartoto energijos kiekio, o EP tikslai ambicingesni – 35 procentai.
Abi ES institucijos siekia, kad nuo 2021 m. nacionalinės paramos atsinaujinančiajai energijai sistemos veiktų rinkos pagrindais. ET nori nustatyti ir tai, kad atsinaujinantys ištekliai būtų remiami priemokomis prie elektros rinkos kainos, o ne supirkimo tarifų. Abi institucijos siekia atverti nacionalines atsinaujinančių išteklių sistemas energijos gamintojams iš kitų ES šalių, nors EP siekiai čia labiau įpareigotų ir būtų ambicingesni.
Dėl direktyvos tikimasi susitarti iki šių metų pabaigos.
Kaip rems Lietuva?
Pastaraisiais metais Lietuva sėkmingai plėtojo atsinaujinančiąją energetiką. 2016 m. mūsų šalies atsinaujinančių išteklių dalis pasiekė 25,6 proc. galutinio suvartoto energijos kiekio, ir taip peržengėme Lietuvai 2020 m. nustatytus 23 procentus. Nacionalinės energetikos strategijos projekte vietoj 23 proc. tais metais numatoma pasiekti 30 procentų. Dar ambicingesnė dalis – 45 proc. – numatoma iki 2030 m.
Tikėtina, kad Vyriausybė atsinaujinančiosios energetikos sektorių toliau plėtos kuo taupiau.
Turint omenyje sparčią atsinaujinančiosios energetikos plėtrą Lietuvoje ir tai, kad 2030 m. tikslai greičiausiai neįpareigos nacionaliniu lygiu, tikėtina, jog Vyriausybė atsinaujinančiosios energetikos sektorių toliau plėtos kuo taupiau. Jeigu bus atnaujinti aukcionai paramai šiai energetikai skirstyti, tikėtina, kad būsimi projektai bus finansuojami priemokomis prie elektros rinkos kainos arba net vadinamaisiais susitarimais dėl skirtumų (angl. Contracts for Difference), kai elektros rinkos kainai peržengus nustatytą ribą (angl. strike price) paramos gavėjas pajamų skirtumą grąžina valstybei.
Kalbant apie galimybes dalyvauti atsinaujinančių išteklių paramos sistemose kitose ES šalyse, įdomiausia rinka Lietuvos gamintojams būtų Lenkija, stipriai atsiliekanti nuo 2020 m. tikslų, su kuria Lietuva nuo 2015-ųjų pabaigos sujungta „LitPol Link“ jungtimi.
Vakarų Europoje per pastaruosius kelerius metus drastiškai smuko vėjo energetikos jūroje kainos. To kulminacija – Vokietijoje ir Nyderlanduose 2017–2018 m. jūrų vėjo jėgainių aukcionai laimėti valstybėms nepažadėjus jokių priemokų. Tikėtina, kad sekdama šiomis naujausiomis tendencijomis šalies Vyriausybė artimiausią dešimtmetį skirs daug dėmesio jūros vėjo energetikos plėtrai. Tam greičiausiai bus naudojamas vadinamasis daniškasis ar olandiškasis modelis, kai valstybė atlieka visus reikalingus aplinkosaugos, inžinerinius ir perdavimo tinklo galimybių tyrimus, randa tinkamiausius plotus jūroje ir nustato vėjo elektrinių parko galios poreikį, o tada skelbia konkursą.
Nors laikotarpis nuo 2021 m. atrodo tolimas, jis prasidės vos po trejų metų. Tad Lietuvos politikos formuotojams, energetikos sektoriui ir pramonei ES energetikos politikos pokyčiams reikia pradėti ruoštis jau dabar.
Vija Pakalkaitė yra ICIS Europos Sąjungos elektros ir apyvartinių taršos leidimų rinkų analitikė (Vokietija).
