Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gruodžio 7 d.


KARALIŠKASIS VIZITAS
Kodėl belgai primiršo, kad jų armiją kūrė ir lietuviai?
Evaldas Labanauskas, specialiai iš Briuselio
Wikipedia
Dailininko Gustaafo Wapperso piešinys skirtas Belgijos nepriklausomybei.

Belgijos karalius Filipas trečiadienį, paskutinę savo trijų dienų vizito dieną Lietuvoje, apsilankė NATO priešakinių pajėgų batalione Pabradėje, kur susitiko su ten tarnaujančiais belgų kariais.

Iš viso NATO priešakinių pajėgų batalione Lietuvoje yra apie 150 Belgijos karių. Tai jau šeštasis Belgijos būrio dalyvavimas šioje misijoje. Belgijos karinės oro pajėgos dalyvauja ir NATO oro policijos misijose.

Su sąlyga būtų galima pasakyti, kad taip belgai atiduoda istorinę „skolą“ už lietuvių prisidėjimą prie Belgijos nepriklausomybės kovų ir jos armijos formavimo XIX a. Kaip teigia Lietuvos istorikai, po 1830–1831 m. nesėkmingo Lietuvos ir Lenkijos sukilimo prieš Rusijos imperiją mažiausiai 78 karininkai, kilę iš Lietuvos, prisijungė prie ką tik nepriklausomybę paskelbusios Belgijos.

Tačiau pačioje Belgijoje mažai žinoma apie tai, o jei ir egzistuoja kokie tyrimai šiuo klausimu, tai minimi karininkai vienareikšmiškai vadinami lenkais. Kodėl taip nutiko ir kokia buvo lenkų ir lietuvių įtaką kuriant Belgijos armiją, IQ kalbasi su Kento universiteto dėstytoju, istorijos dr. Mario Draperiu, kuris specializuojasi Belgijos kariuomenės tema ir yra parašęs knygą „The Belgian Army and Society from Independence to the Great War“ („Belgijos kariuomenė ir visuomenė nuo nepriklausomybės iki Didžiojo karo“).

Labai pravertė prancūzų ir „lenkų“ karininkų patirtis. Taip pat jų žinios kavalerijoje ir artilerijoje, kurioje reikia specifinių, techninių žinių.

– Karališkajame ginkluotųjų pajėgų ir karo istorijos muziejuje Briuselyje veikia atskiras stendas, skirtas „lenkų karininkams“, prisidėjusiems prie Belgijos armijos. Jūs taip pat savo knygoje juos vadinate „lenkais“. O Lietuvos istorikai įrodinėja, jog dalis jų buvo kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Smalsu, kodėl susiklostė tokia tradicija Belgijoje: gal emigravę jie patys save vadino lenkais, o gal tik Belgijoje / Europoje juos vadino lenkais?

– Jūs, žinoma, geriau žinote savo istoriją, bet, kaip suprantu, po Vienos kongreso (1814–1815 m. vykęs Europos valstybių vadovų kongresas, nulėmęs Europos politinę ir ekonominę situaciją po Napoleono karų – IQ past.) buvo įkurta savotiška Lenkijos valstybė – Didžioji Varšuvos kunigaikštystė, administruojama ir kontroliuojama Rusijos caro. Lietuvos vardo tuometiniame Europos žemėlapyje visai neliko, o pati Lenkijos ir Lietuvos valstybė nustojo gyvuoti XVIII a.

Be to, kiek teko skaityti įvairios istorinės literatūros bei pirminių šaltinių apie Belgijos kariuomenės kūrimą, man nė karto nepasitaikė Lietuvos paminėjimas. Visur įvardijama Lenkija ar lenkų karininkai – nuo tuometinės spaudos iki politinių sprendimų.

Žinoma, lietuviškas aspektas labai įdomus ir jį reiktų labiau nagrinėti.

– Lietuvių istorikai teigia, kad prie Belgijos kariuomenės prisidėjo maždaug 78 karininkai, kilę iš Lietuvos. Gal jūs turite daugiau duomenų bendrai apie lenkų ir lietuvių karininkų skaičius tuometinėje Belgijoje?

– Tiksliai negaliu pasakyti skaičiaus, bet pagal mano šaltinius bendras skaičius mažesnis. Man teko aptikti, kad 1832 m. rugsėjį į tarnybą Belgijos armijoje buvo priimti 34 „lenkai“, tarp jų 1 brigados generolas, 1 pulkininkas, 1 pulkininkas leitenantas, 11 kapitonų, 13 leitenantų ir 7 jaunesnieji leitenantai. Bet jų galėjo būti ir daugiau.

– Kokiomis žiniomis šie karininkai pasidalijo su Belgijos kariuomene ir kokias užduotis įgyvendino?

– Po Belgijos revoliucijos 1830 m. Belgijos kariuomenė neturėjo daug karininkų su karine patirtimi. Valdant Nyderlandams iš Belgijos kilusiems karininkams buvo taikomi karjeros ribojimai ir proteguoti olandai. Kilus revoliucijai, dauguma karininkų buvo tik leitenanto, kapitono, bet ne aukštesnio laipsnio. Todėl labai pravertė prancūzų ir „lenkų“ karininkų patirtis. Taip pat jų žinios kavalerijoje ir artilerijoje, kurioje reikia specifinių, techninių žinių. 1831–1839 m. dauguma užsieniečių Belgijos armijoje buvo šių sričių specialistai.

Asmeninis archyvas
Dr. Mario Draperis.

– Savo knygoje užsiminėte apie Lenkų legiono kūrimo Belgijoje idėją. Ar tai reiškia, kad į Belgijos kariuomenę stojo ne tik lenkų / lietuvių karininkai, bet ir kareiviai? Taip pat legiono mintis suponuoja, kad jų skaičiai buvo gan dideli?

– Taip, idėja buvo sukurti atskirą junginį, pulką, kurį sudarytų ne tik karininkai. Tai būtų labai sustiprinę Belgijos armiją ir tuo metu tai darė ir kitų šalių kariuomenės. Tikslas buvo apie 4–6 tūkst. karių.

Tačiau to nepavyko padaryti, nes Prancūzijos karalius Liudvikas Pilypas įsikišo, pareikšdamas, kad tai nėra geriausia mintis. Mat Rusijos caras jį spaudė nieko per daug nekurti su emigracijos atstovais iš Lenkijos. Daug jų iš pradžių atvyko į Paryžių, o vėliau buvo priversti persikelti į Belgiją, nes Prancūzija nenorėjo turėti šios „karštos bulvės“, kuri galėjo destabilizuoti neseniai revoliuciją išgyvenusį patį Paryžių. Tam tikra prasme jų tapimas Belgijos kariuomenės dalimi leido juos kontroliuoti.

Vis dėlto karalius Liudvikas Pilypas juto didelį spaudimą iš caro Nikolajaus I, kuris turėjo ir asmeninių priežasčių remti prieš Belgijos atsiskyrimą kovojantį Nyderlandų karalių Vilemą II – jo sesuo Ana buvo ištekėjusi už Nyderlandų karaliaus ir buvo Nyderlandų karalienė. Taigi viskas, kas padėjo belgų kovai prieš olandus, kuri oficialiai baigėsi tik 1839 m., kėlė politinių bėdų.

Rusija net atsisakė užmegzti diplomatinius ryšius su Belgija iki 1853 m., kol paskutinis iš „Lenkijos“ kilęs karininkas neišėjo į pensiją.

Taigi Lenkų legiono idėja taip ir nebuvo įgyvendinta, nors, manyčiau, tai būtų labai padėję tuometinei Belgijos armijai.

Rusija net atsisakė užmegzti diplomatinius ryšius su Belgija iki 1853 m., kol paskutinis iš „Lenkijos“ kilęs karininkas neišėjo į pensiją.

Dalis „lenkų“ karininkų vėliau patraukė į kitas šalis. Vienas tokių – majoras Armandas von Brochowskis, kuris 1837 m. išvyko į Ispanijoje vykusį pilietinį karą, vadovaudamasis „kilniais jausmais, kurie skatino jį ginti laisvę“ nuo priešų. Tai buvo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio mada – savanoriais eiti ginti laisvės. A. von Brochowskis dalyvavo 1830–1831 m. lenkų ir lietuvių sukilime prieš Rusiją, tada 1832 m. prisijungė prie Belgijos kovos už nepriklausomybę, o vėliau patraukė į Ispaniją. Jis aiškiai vadovavosi idealizmu ir jo asmeninė byla Briuselio karo muziejuje yra labai įdomi.

Vis dėlto kai kurie Belgijoje paprasčiausiai įdarbino savo profesines žinias ir darė asmeninę karjerą, nes buvo kariškiai, o karjerai gimtinėje nebuvo galimybių.

– Kokią įtaką lenkų ir lietuvių karininkai vis dėlto padarė Belgijos kariuomenei?

– Kai kurie jų ištarnavo iki aukštų laipsnių. Man pačiam teko skaityti jų bylas Karo muziejuje, bet problema, kad taikos metu karininko gyvenimas neatrodo toks įdomus plačiai visuomenei: manevrai, barakai, šioks socialinis gyvenimas.

Mane ypač sudomino, kaip belgų karininkai priėmė užsieniečius. Pasirodo, dalis jų nebuvo patenkinti ne tik kolegomis „lenkais“, bet ir prancūzais bei vokiečiais, nes šie sudarė jiems konkurenciją siekiant karjeros. Tad nepaisant to, kad jie atvyko padėti, buvo pastebima trintis. Keletą susirašinėjimo atvejų tarp „lenkų“ karininkų ir Belgijos karo ministerijos tai parodo.

– Ar jų palikimas vis dar prisimenamas dabartinėje Belgijos kariuomenėje?

– Manau, kad tai pamiršta, ypač kalbant apie „lenkų“ indėlį. Prancūziškas palikimas šiek tiek stipresnis, nes 1834 m. Belgijoje su prancūzų pagalba buvo įsteigta karo akademija, kuri gyvuoja iki šiol ir kur apmokomi belgų karininkai. Manau, kad prancūziškas palikimas labiau jaučiamas, nors kai kuriais atvejais net kelios „lenkų“ karininkų kartos tarnavo Belgijos armijoje.

Vis dėlto svarbiausias Belgijos armijos klausimas įžengiant į XX a. buvo santykis tarp flamandų ir valonų: vieni kalba olandiškai, kiti – prancūziškai. Diskusija, kas yra Belgija ir ką reiškia būti belgu, tęsiasi iki šiol. Todėl užsienio karininkų dalyvavimas kuriant Belgijos kariuomenę taip ir liko XIX a., t. y. buvo užmirštas, nors tai ir labai įdomi tema.

2022 10 26 10:55
Spausdinti