Aukščiausio lygio valstybių vadovų susitikimai – tai ne arbatėlė puošniose salėse. Tai simboliniai aktai, galintys virsti reikšmingais ėjimais šachmatų lentoje. Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei šis žaidimas nesvetimas.

Lietuvos užsienio politikos strategijoje labai dažnai būtent saugumas yra pirmas ir svarbiausias prioritetas. Jei ekonominiai interesai, bendradarbiavimas mokslo ar kultūros srityse – tik rikiai, statomi į priešakines linijas, saugumas ir nacionalinis interesas išlikti – karalius ir karalienė. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra įsitikinusi, jog jie savo karūnos perleisti negali. Net ir už didžiausią kainą. 2010 m. šalies vadovei nusprendus nevykti į susitikimą su tuometiniu JAV prezidentu Baracku Obama, kilo pasipiktinimo banga. Esą vardinį kvietimą gavusi D.Grybauskaitė, tačiau vietoje savęs išsiuntusi ministrą pirmininką Andrių Kubilių, parodė nepasitikėjimą viena didžiausių pasaulio galybių, o strateginį partnerį iškeitė į susitikimą su visų nurašytu Baltarusijos lyderiu Aliaksandru Lukašenka. 2017 m. dėl galimybės dalyvauti Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovų susitikime Varšuvoje, į kurį atvyksta ir Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas, ji paankstino valstybės apdovanojimų įteikimo ir vėliavų pakėlimo ceremonijas, skirtas Valstybės dienai paminėti. Atliko pareigą ir „išlėkė“, sakytų ne vienas Prezidentūros kritikas. Kita vertus, panašu, kad tarptautinė padėtis ir Lietuvos, kaip mažos valstybės, užsienio politikos strategija bei saugumo problematika jai nepaliko kitos išeities.

„Į sveikatą!“

2010-ieji dažnai laikomi JAV ir Rusijos santykių „perkrovimo“ laikotarpiu, kai nuo viešų deklaracijų buvo pereita prie konkrečių darbų. Tuometinio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo vizito į Baltuosius rūmus metu apžvalgininkai suskaičiavo devynis rankų paspaudimus. Šaltojo karo oponenčių lyderiai tada susitarė net dėl kovinės ginkluotės arsenalo mažinimo: abi šalys savo branduolinio ginklo arsenalus tikėjosi sumažinti trečdaliu. Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms toks susitarimas reiškė ne žingsnį taikos ir stabilaus pasaulio link. Tai reiškė žingsnį atgal. Saugumo mažėjimo ir JAV dėmesio nukreipimo į kitus karštuosius taškus link. Prisimindama neseną Gruzijos praeitį, prezidentė D, Grybauskaitė negalėjo sau leisti rizikuoti. Jos tikslas buvo išlaikyti principingos ir kietos politikos įvaizdį užsienio reikaluose. Taikos ir nusiginklavimo negalima siekti kitų šalių sąskaita. Tuo labiau už tai gerti šampaną susitikimo Prahoje metu.

Retorikos „pamokos“

Šiandien JAV retorika Rusijos atžvilgiu gerokai pasikeitusi. Nemažai baimės Rusijos politikos kritikams įvaręs D.Trumpas, jau pirmosios dienomis poste paneigė lūkesčius normalizuoti santykius su Rusija. Galbūt šiek tiek vaikiškai, galbūt šiek tiek perspaustai, jis nepraleidžia progos sukritikuoti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, nevienareikšmiškai teigia Rusijos kaltę dėl kibernetinių atakų ir kišimąsi į JAV prezidento rinkimus. D.Trumpas nebrėžia ir „raudonų linijų“. Jis aiškiai ir kietai reaguoja. Net ir Sirijos režimui panaudojus cheminį ginklą. Rusija, nors ir vetuodama Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijas, lieka nuošalyje.

JAV retorikos aštrėjimas Rusijos atžvilgiu leidžia nacionalinio saugumo klausimus padaryti tarptautinės bendruomenės kasdienės darbotvarkės klausimais.

JAV retorikos aštrėjimas Rusijos atžvilgiu leidžia nacionalinio saugumo klausimus padaryti tarptautinės bendruomenės kasdienės darbotvarkės klausimais. Kai D.Trumpas nepatenkintas Rusijos kišimusi į regiono politiką, kai jo kritika sąjungininkėms dėl mažo biudžeto saugumui atsveriama realiais pasižadėjimais, valstybių saugumo naratyvą pakreipti Lietuvai tinkama linkme pasidaro žymiai paprasčiau. O jį sustiprinus poreikiu plėsti ir modernizuoti energetikos ir prekybos sektorius bei mažinti regiono priklausomybę nuo rusiškos energijos, dalykų, kuriuos reikia įrodinėti lieka vis mažiau.

Politika regione

Nuo pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, Lietuvos strategijoje atsispindėjo siekis įsitvirtinti Europoje regiono lyderės vaidmeniu bei kartu su kaimynėmis Lenkija, Latvija ir Estija sudaryti Vakarams palankų „sanitarinį kordoną“ apsaugai nuo grėsmės iš Rytų. Tikslo sėkmė ir veiksmų rezultatyvumas labiau retorinis klausimas, į kurį atsakymas priklauso nuo vertintojų požiūrio. Nepaisant to, Lietuvai jis vis dar aktualus. 2010-ieji Lietuvos užsienio politikos puslapiuose žymėjo pastangas įtvirtinti svarbą Rytų Europos kontekste. Lietuvai buvo paranku siekti ryšininko tarp ES ir Rytų valstybių bloko vaidmens. Todėl nenuostabu, kad susitikimas su Baltarusijos lyderiu D. Grybauskaitei atrodė svarbus ir reikalingas. Tiek ji, tiek visa Europos Sąjunga tuo metu tikslingai ėjo Rytų Europos partnerystės programos įgyvendinimo link. Jos tikslai atsispindėjo ir 2013 m. pirmininkaujant ES Tarybai, kai Vilniuje įvyko ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, dėmesį sutelkęs Rytų Europos regionui ir jo šalims. Nevykdama į susitikimą su JAV prezidentu B.Obama, D.Grybauskaitė be užuolankų parodė, kad mums svarbiau mūsų regiono problematika ir jos sprendimo būdai.

XXI a. „sanitarinis kordonas“

Šiandien tiek ES, tiek ją sudarančios valstybės kitokios nei prieš septynetą metų. Kalbėjusios apie šalių vienybę, didesnę integraciją ir centralizacijos poreikį, 2016 m. jos susidūrė su „pelės bėgimu iš skęstančio laivo“. Didžiajai Britanijai nusprendus palikti Bendriją, o pabėgėliams vis dar plūstant į atvirą ir laisvą žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo rinką, visos valstybės susidūrė su politiniu neįgalumu. Jį dar labiau sustiprino skirtingas politinių lyderių požiūris bendrijai svarbiais klausimais, sankcijų viena kitai retorika ir idėjinis vidinės politikos nestabilumas. Nepaisant to, kad senosiose ES valstybėse politinio elito viršūnėse vis dar išlieka arba neseniai sugrįžo proeuropietiškos jėgos, pasiryžusios stiprinti ES net ir po įvairaus lygio sukrėtimų, lieka neaišku, kokia Bendrijos vizija ir kokių principų vedama ji žengs šalia kitų didžiųjų galybių. Tai verčia peržiūrėti ir nacionalinio saugumo problematiką. ES nerodant iniciatyvos spręsti užšaldytą Ukrainos konfliktą, abejingai reaguojant į strateginės partnerystės ir kitus klausimus, Lietuvos politikai yra suinteresuoti ieškoti paramos ten, kur ji adekvačiai vertinama. To svarba ypatingai sustiprės Didžiajai Britanijai – vienai svarbiausių Baltijos valstybių neformalių sąjungininkių – palikus Bendriją. Kita vertus, Prezidentūra supranta, kad vienas lauke ne karys. Nuo pat pirmosios kadencijos pradžios D.Grybauskaitė palaikė Lietuvos orientaciją į Skandinavijos šalis tiek politikos, tiek ekonomikos, mokslo ar kultūros prasme. Vis dėlto, ji aiškiai suprato, kad būtent Suvalkų koridorius yra pagrindinė mūsų saugumo arterija. Lenkija šiuo atveju tampa sąjungininke, kurios stiprėjimas ir įtaka regione bei visos Europos mastu Lietuvai yra daugiau nei naudinga.

Kietos politikos šalininkė

D.Grybauskaitės poziciją apibendrina esminiai klausimai, iškelti Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovų susitikime su D.Trumpu: regiono saugumo svarba, Astravo atominės elektrinės (AE) keliama grėsmė, karinė NATO aljanso gynyba. Ji kritikuoja Rusiją dėl naudojamo nekonvencinio šantažo. Visgi nežada nusileisti. Ji atsisako „minkštųjų“ priemonių – ragindama didinti saugumą Rytų Europos valstybėse, ji kalba apie biudžetą atgrasymo priemonėmis, kviesdama mažinti branduolinę taršą, ji siūlo pasaulio lyderius reaguoti į Astravo AE statymą prie pat Lietuvos sienos ir dujotekio „Nord Stream 2“ tiesimą, siūlydama nemažinti karinio saugumo, ji žada padidinti karių skaičių JAV vadovaujamoje operacijoje prieš „Islamo valstybę“, NATO misijoje Afganistane ir Jungtinių Tautų (JT) misijoje Malyje. Tai daryti ją verčia ne mėnulio pilnatis. Greičiau situacija regione ir valstybėje. 2010 m. siekusi Lietuvos interesus įtvirtinti ES, šiandien D.Grybauskaitė turi imtis lyderystės tarptautinėje bendruomenėje, kenčiančioje ne tik nuo susikertančių nacionalinių interesų, bet ir globalių grėsmių.