„Egzistuoja kvailokas įsitikinimas, kad būdamas technofobas esi tikresnis humanitaras. Man tai truputį kvepia veidmainyste – technofobai nėra nusistatę prieš technologijas, jiems tiesiog nepatinka tos, į kurias jie tingi įsigilinti“, – mano Kauno technologijos universiteto Tarptautinio semiotikos instituto direktorius prof. Dario Martinelli, neseniai išleidęs knygą apie humanitarinių mokslų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Jį kalbino Aldona Steponavičiūtė.

– 2015 m. „The Times Higher Education“ (THE) pasaulio universitetų reitinge Masačusetso technologijos institutas (MIT) įvardytas kaip viena iš trijų geriausių aukštųjų mokyklų menų ir humanitarinių mokslų srityje. Ką apie tai manote? – Manau, kad šis faktas yra puiki žinia tokiems kaip aš, tikintiems, kad humanitarinių ir technologijos mokslų atstovai gali draugiškai sutarti. MIT – vienintelė techniškoji aukštoji mokykla, patekusi į geriausiųjų 50-uką. Tačiau nenuostabu, kad vienas iš geriausių ir turtingiausių pasaulio universitetų yra puikiai įvertintas menų ir humanitarinių mokslų srityje. Kita vertus, įspūdinga, kad technologijos universitetas vykdo tokias stiprias humanitarinių mokslų studijas ir tyrimus, jog reitinge aplenkia Oksfordą, Kembridžą ar Berklį. Tikiuosi, kad šis faktas pasirodys įdomus ir Lietuvos mokslo tarybai, ir kitoms institucijoms, neretai skeptiškai žiūrinčioms į humanitarinių ir technologijos mokslų sąsajas ar į tarpdiscipliniškumą apskritai. Svarbu paminėti ir tai, kad, nors MIT užima trečią bendrojo reitingo vietą, pagal atliekamų tyrimų kokybę jie yra antri pasaulyje, o pagal citavimą – pirmi. MIT pateikia kur kas daugiau dabarčiai aktualių žinių humanitarinių mokslų srityje nei bet kas kitas. – Esate humanitarinių mokslų instituto direktorius technologijos universitete. Su kokiais iššūkiais susiduriate bendraudamas su kolegomis iš kitų mokslo sričių? – Perkėlę Tarptautinį semiotikos institutą iš Suomijos į Lietuvą, sąmoningai vengėme „humanistinės salos“ technologijos universitete – siekiame humanitarinių mokslų ir technologijų dialogo bei konfrontacijos tiek tyrimuose, tiek studijose. To vedami sukūrėme Naujųjų humanitarinių mokslų platformą ir jos koncepcija vadovaujamės. Turime savo renginį – Tarptautinį naujųjų humanitarinių mokslų kongresą (ICoN), į kurį kasmet susirenka daugiau nei 100 dalyvių iš viso pasaulio, knygų seriją „Springer“ leidykloje, vykdome įvairius tyrimų projektus. Ši platforma skirta aktualiems šiuolaikinės visuomenės klausimams aptarti, ir vienas jų yra technologijos. Neneigsiu, su mokslininkais būtų galima bendradarbiauti ir efektyviau, kartais į mus žiūrėta nelabai rimtai. Kita vertus, į ICoN kviečiame kolegas iš „kietųjų“ mokslų, jų pranešimai visada labai gerai priimami. Be to, su „Institutio Media“ vykdome tarpdisciplininį virtualų projektą „How to Things“ („Kaip padaryti“), kuris skatina menų, humanitarinių ir gamtos mokslų dialogą. – Kas sudėtingiau: „humanizuoti“ technofilą ar humanitarui priimti kasdienybės skaitmenizaciją ir technologijas? – Neteisinga taip formuluoti klausimą. Turbūt tiksliau būtų technofilams priešpriešinti humanitarus technofobus. Tokiu atveju manyčiau, jog technofobams būdingas siauresnis mąstymas nei technofilams. Tiesą pasakius, technofobija yra vienas tų dalykų, kurie iš tiesų kenkia humanitarams. Visų pirma, prarandamas laikas ir energija. Pavyzdžiui, šiuo metu organizuojame Pasaulinį semiotikos kongresą – vieną svarbiausių įvykių šioje srityje, kuris sukvies į Kauną daugiau nei 600 žmonių iš viso pasaulio. Nepatikėsite, kiek iš tų 600 patologiškai nesugeba atlikti pačių paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, įkelti pranešimo santraukos į skaitmeninę sistemą.

Nepatikėsite, kiek mokslo žmonių patologiškai nesugeba atlikti pačių paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, įkelti pranešimo santraukos į skaitmeninę sistemą.

Antra, egzistuoja kvailokas įsitikinimas, esą būdamas technofobas esi tikresnis humanitaras. Madinga sakyti „o, ne, tie dalykai man nerūpi“, nors „tie dalykai“ gali būti labai svarbūs darbui, tokie kaip „Power Point“ programa. Trečia, visa tai kvepia veidmainyste. Technofobai nėra nusistatę prieš technologijas, jiems tiesiog nepatinka tos technologijos, į kurias jie tingi įsigilinti. Jei norite tuo įsitikinti, pasekite jų diskusijas apie „baisiąsias“ technologijas feisbuke, kur jie naršo savo išmaniuosiuose, vairuodami SUV. Tiesa tai, kad mes natūraliai esame linkę priimti technologijas, jei tik galime jas valdyti. Pirmieji sunkumai nuteikia mus prieš konkrečią technologiją, o kai sudėtingų technologijų mūsų gyvenime atsiranda per daug, kad galėtume jas visas tinkamai valdyti, „persijungiame“ į moralizuojantį toną ir pradedame kaltinti pakrikusią visuomenę, ilgėtis senų gerų laikų. – Neseniai išleidote knygą „Arts and Humanities in Progress: A Manifesto of Humanities“ („Menai ir humanitariniai mokslai vystosi: naujųjų humanitarinių mokslų manifestas“). Kas tie naujieji humanitariniai mokslai? – Tai – mūsų bandymas humanitarinius mokslus padaryti reikalingus šiuolaikinei visuomenei. Žinoma, yra išimčių, tačiau iš esmės humanitariniai mokslai atsitraukė nuo tikrųjų problemų: jie vis mažiau „kalbasi“ su visuomene ir žmonėmis, atrodo, vis mažiau supranta, kas iš tikrųjų vyksta. Labai gaila, nes humanitarinių mokslų atstovai tam turi pačias geriausias priemones (pavyzdžiui, kritinį mąstymą). Neretai jie renkasi užsirakinti viduramžių vienuolyne ir studijuoti praeitį vien dėl pačios praeities, o ne ieškoti, ko galėtume išmokti šiandien ir kokią žinią perduodame į ateitį. Naujieji humanitarai teigia: mes esame dėl visuomenės ir su ja, mes esame jos dalis. Naujieji humanitarai nėra nei technofobai, nei technomaniakai – jie nori pažinti technologijas. Kol nėra susipažinę, jie nepuola nei girti, nei kritikuoti. Kritikuojama tokiu atveju, jei nusprendžiama, kad technologija ne pagerina gyvenimo kokybę, ne leidžia gyventi oriau, bet iš tikrųjų kenkia. – Apie kokias technologijas kalbama? – Apie bet ką, ką naudojame kasdien. Kad ir apie viešosiose vietose esančius tualetus. Dažniausiai juose lankytojai rankas gali nusisausinti keturiais būdais: popieriniais rankšluosčiais, į ritinį susuktu medžiaginiu rankšluosčiu, šiltą orą pučiančiais džiovintuvais ir palyginti neseniai atsiradusiais ypač galingais džiovintuvais, kurie pučia orą 600 km/val. greičiu. Visi jie maždaug vienodai efektyvūs higienos požiūriu, tad šiandien svarbiausias poveikio aplinkai klausimas. Leiskite pasiteirauti: ar žinote, kuri iš šių technologijų mažiausiai kenksminga? Atsakymas, kurį galima rasti MIT atliktoje studijoje, rodo, jog kelias į progresą – ilgas ir vingiuotas. Susumavus visus šešis būvio ciklo vertinimo parametrus (angl. Life Cycle Assessment; BCV – tai pati patikimiausia skalė, vertinant poveikį aplinkai), labiausiai aplinkai kenkiame rankas sausindami popieriniais rankšluosčiais (36 poveikio taškai). Oro džiovintuvas – šiek tiek geresnis variantas (35 taškai), bet dar geriau naudoti perdirbtus popierinius rankšluosčius (29) ar medžiaginį rankšluostį ritinyje (24). Aplinkosaugos požiūriu, labiausiai reikalai pasistūmėjo į priekį atsiradus ypač galingiems džiovintuvams (plastikiniams, nes aliumininiai išnaudoja daugiau vandens): plastikiniai, ypač greiti džiovintuvai pagal BCV skalę vertinami vos 6 taškais. Be to, šie džiovintuvai nusausina rankas per 10 sekundžių, todėl tai dar padidina šio metodo efektyvumą. Kitaip tariant, šią technologiją galima vadinti „adekvačia“, kalbant ekonomisto Ernsto F. Schumacherio terminais. Ji „adekvati“, nes nekelia klausimo, einama pirmyn (progresas) ar atgal (tradicija), tiesiog juda į priekį: mažiau kenkia aplinkai, yra efektyvesnė, priimtinesnė. – Peršasi išvada, kad yra ir „neadekvačių“ technologijų? – Taip, yra technologijų plėtros istorijų, kurios baigiasi ne taip pozityviai: vienos sukūrė daugiau problemų, nei jų išsprendė (jau minėti SUV), kitos ne pagal paskirtį pasitelktos tarnauti blogiui (pesticidas „Zyklon B“, nacių naudotas dujų kamerose), trečios tiesiog remiasi labai kvailomis idėjomis (trumpai egzistavę, bet šimtus nelaimingų atsitikimų sukėlę motorizuoti riedučiai), dar kitos yra tokios nežmoniškos, kad jas reikėtų nedelsiant pašalinti be jokių diskusijų (intensyvus ūkininkavimas).

Kviečiame humanitarus palikti viduramžių vienuolyną ir pradėti klausytis pasaulio bei su juo kalbėtis.

Kas galėtų efektyviai panaudoti kritinio mąstymo metodą, kad įvertintų tiek etinį, tiek socialinį šių technologijų aspektus? Mano supratimu, humanitarai tam turi geriausias priemones ir metodus. Remdamiesi Naujųjų humanitarinių mokslų koncepcija, mes kviečiame humanitarus palikti viduramžių vienuolyną ir pradėti klausytis pasaulio bei su juo kalbėtis. – Knygoje kalbate apie nukritusį humanitarinių mokslų populiarumą visuomenėje ir tarp studentų. Kodėl taip nutiko? – Vienas pagrindinių tikslų, kuriuos kėliau rašydamas knygą, buvo mūsų, humanitarų, savigailą pakeisti savikritika. Visi žinome, kad išgyvename krizę, tačiau ją bandome paaiškinti tik kaltindami šiuolaikinį Vakarų pasaulį ir ekonomikos dėsnius. Šūkčiojame: „sistema“, „galios“, „Jie!“. Nesakau, kad sistema visiškai nekalta, tačiau neturėtume pamiršti kritiškai pažvelgti ir į save. Pirmoji klaida buvo užsispyrusiai manyti, kad pokyčiai pasaulyje mūsų niekaip nepaveiks: jautėme, kad mūsų identitetas yra kone šventai nepajudinamas, ir mums tobulėti jau nėra kur. Žinote, ką? Ne toks jau jis ir šventas, o „sistema“, prieš sumažindama finansavimą ir nustumdama mus į mokslo paraštes, ilgai nemąstė. Kyla klausimas, ar mus viduramžių vienuolyne įkalino sistema, ar, kaip įtariu, ten keliavome patys, o sistema tik padėjo greičiau ten nusigauti? Manau, kad „mes“ ir „jie“ taip pat turėtų pasidalyti atsakomybe: šventas neliečiamumas, apie kurį kalbėjau ir kurį humanitarai buvo pelnytai užsitarnavę kaip ypač vertingi visuomenei, buvo nulemtas itin griežtų kokybės standartų. Šiandien humanitarai, atrodo, neprisimena, kad gali būti tarpdisciplininiai. Mokslo sritys rūpestingai atskirtos, bet pamirštama, kad vos prieš keletą šimtmečių visi mokslai buvo filosofijos (kuri šiandien laikoma tik viena iš humanitarinių mokslų krypčių) dalis. Pabandykime atlikti nedidelį eksperimentą – atsiverskite bet kurią enciklopediją ir patikrinkite, kiek iškilių žmonių praeityje buvo ir humanitarinių, ir gamtos mokslų atstovai, kiek iš jų nuo XIX a. pradžios tapo tik humanitarais. Humanitariniai mokslai nustojo būti tarpdisciplininių žinių šaltiniu ir tapo „atsakingi“ už vieną segmentą, kuris vis mažiau įsivaizduoja, kuo gyvena visuomenė, ir vis labiau metafiziškai tolsta nuo jos. – Tad gal turėtume atsigręžti į praeitį? – Toli gražu neagituoju grįžti į praeitį, tačiau noriu dar kartą priminti „adekvačios“ technologijos koncepciją. Naujieji humanitariniai mokslai siekia, kad humanitarai pasauliui taptų ta „adekvačia“ technologija. Jie turėtų ne bėgti nuo pasaulio, o jį pasitikti, padėti žmonėms jį pažinti. Būtent dėl to humanitariniams mokslams reikia susigrąžinti tarpdiscipliniškumą. Man patinka viena karikatūra, plačiai paplitusi akademiniuose sluoksniuose. Pirmame paveikslėlyje matyti mokslininkas su mėgintuvėliu. Prierašas skelbia: „Mokslas gali atsakyti, kaip klonuoti tiranozaurą.“ Antrame paveikslėlyje tas pats mokslininkas bėga nuo tiranozauro, o prierašas skelbia: „Humanitariniai mokslai gali atsakyti, kodėl ši idėja niekam tikusi.“ Juokas juokais, tačiau iš tiesų, jei „kietieji“ mokslai yra atsakingi už technologijų kūrimą ir plėtojimą, humanitarams tenka atsakomybė nuspręsti, technologija yra „adekvati“ ar ne.

D. Martinelli

Gimė 1974 m. Italijoje. 1999 m. Bolonijos universitete įgijo menų magistro laipsnį. 2002 m. Helsinkio universitete apsigynė filosofijos daktaro laipsnį, dirbo Helsinkio ir Laplandijos universitetuose. Nuo 2012 m. – Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius. Nuo 2014 m. – KTU Tarptautinio semiotikos instituto direktorius.