ScanpixPrieš 25 metus Madride vykusiame viršūnių susitikime NATO sutarė priimti buvusias komunistinio bloko šalis Čekiją, Vengriją ir Lenkiją. Tai buvo istorinis sprendimas, nes atvėrė kelią Aljanso plėtrai į Rytus, o tai lėmė, kad 2004 m. ir Lietuva tapo NATO nare. Trečiadienį–ketvirtadienį vykstantis NATO viršūnių susitikimas – vėl Madride ir vėl tikimasi, kad jis bus istorinis.
Į netoli Madrido oro uosto esantį IFEMA parodų centrą, kurio plotas siekia 200 tūkst. kvadratinių metrų, nuo antradienio ryto plūsta žurnalistai, delegacijų dalyviai. Teritorijos apsauga ypač stipri, gausybė pareigūnų, ore skraido sraigtasparnis. Žiniasklaidos darbuotojai net negali savarankiškai patekti į spaudos centrą. Juos veža specialūs autobusai. Prieš tai juos ir jų daiktus apuosto mielas šuniukas. Atvykus į parodų centrą – dar vienas patikrinimas, šį kartą daiktai skenuojami technika, patikrinamas ir kiekvienas kompiuteris.
Tikėtina, kad vien žiniasklaidos priemonių atstovų NATO viršūnių susitikime – per tūkstantį, o dar – ne tik 30 NATO narių vadovų, bet ir Aljansui nepriklausančių šalių delegacijos. Lietuvos delegaciją sudaro prezidento Gitano Nausėdos komanda, taip pat krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrai Arvydas Anušauskas ir Gabrielius Landsbergis su kolegomis. Visą Lietuvos delegaciją sudaro gerokai virš 20 žmonių.
Nuolatinė pratybų rotacija, priskirtos pajėgos, iš anksto dislokuota įranga, sustiprintas vadovavimas ir kontrolė – visa tai skamba daug žadančiai, tačiau vėl svarbios bus detalės, kaip ir terminai.
„Laukiu šio istorinio NATO vadovų susitikimo pradžios“, – atvykęs į Madridą antradienį pareiškė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Kaip IQ teigė Scowcrofto strategijos ir saugumo centro prie „Atlantic Council“ vadovas ir transatlantinių santykių ekspertas Christopheris Skaluba, abejonių dėl to, kad ir šis NATO susitikimas Madride bus istorinis, nekyla.
„Aukščiausiojo lygio susitikimas vyksta liepsnojant karštam karui prie NATO sienų tarp Rusijos – ilgamečio NATO priešininko – ir Ukrainos – artimos NATO partnerės. Šio karo pasekmės Ukrainai ir Europai saugumo, ekonominiu ir žmogiškuoju požiūriu yra beprecedentės. Pridėkime naują Strateginę koncepciją, kurioje Kinija bus pristatyta kaip sisteminis iššūkis, Švedijos ir Suomijos prašymus įstoti į NATO ir esminį Aljanso gynybos planų perrašymą – aukščiausiojo lygio susitikimas neabejotinai bus vertinamas kaip istoriškai reikšmingas“, – argumentavo jis.
Kaip žinia, Turkija antradienį vakarą pareiškė, jog „gavo, ką norėjo“ iš pokalbių su Švedijos ir Suomijos atstovais, o NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas pranešė, kad išsprendus nesutarimus, NATO šalių lyderiai per susitikimą Madride formaliai pakvies šias dvi valstybes tapti Aljanso narėmis.
Pasak Ch. Skalubos, svarbiausia Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms – sprendimų dėl NATO pajėgų išdėstymo ir gynybos planų rinkinys.
Asmeninis archyvas„Vieši NATO generalinio sekretoriaus J. Stoltenbergo pareiškimai prieš viršūnių susitikimą leidžia manyti, kad bus iš esmės permąstoma, kaip atgrasyti Rusiją Baltijos regione ir kaip ginti Baltijos šalis, jei atgrasymas žlugtų. Kol nepaskelbti konkretūs sprendimai, sunku juos visapusiškai vertinti, todėl kiek tai bus tikrai naujos iniciatyvos, o kiek „kūrybinė buhalterija“ – dar neaišku“, – teigė Ch. Skaluba.
Kartu jam susidarė vaizdas, kad Baltijos šalys neatrodo įsitikinusios, jog šiais sprendimais einama gan toli.
„Nuolatinė pratybų rotacija, priskirtos pajėgos, iš anksto dislokuota įranga, sustiprintas vadovavimas ir kontrolė – visa tai skamba daug žadančiai, tačiau vėl svarbios bus detalės, kaip ir terminai. Jei tam įgyvendinti prireiks daugelio metų, gali būti, kad tai nebus tikslinga, atsižvelgiant į tai, kad Rusijos veiksmai ir grėsmės yra neatidėliotinos“, – paaiškino ekspertas.
Pasak jo, praėjusią savaitę į viešumą patekęs Estijos premjerės Kajos Kallas nerimas – tikras. Baltijos regiono dydis, palyginti su Ukraina, daro jį teoriškai lengvesniu taikiniu užpuolimui ir kontrolei.
„Taip pat tikėtina, kad Rusijos puolimas šiame regione labiau primintų Krymą (t. y. „mažus žalius žmogeliukus“) nei įprastą invaziją. Taigi Baltijos šalių gynybai ir atgrasymui reikia pasirengti įvairiems nenumatytiems atvejams laikantis griežtų terminų. Jei 180 dienų yra tikrasis planavimo veiksnys, jis atrodo beprotiškai nepakankamas“, – tvirtino Ch. Skaluba.
Prezidentas G. Nausėda antradienį Lietuvos žurnalistams irgi teigė, kad Rusijos grėsmė niekur nedingo ir Maskva viską darys, kad sukurtų strateginį pranašumą.
„Štai kodėl mes sakome, kad reikia keisti ne tik regioninius gynybos planus, adaptuoti juos susiklosčiusiai situacijai, tačiau reikia daugiau karinio buvimo“, – kalbėjo prezidentas Madride.
