Olga PosaškovaSatyra – aštrus įrankis, reikalauja atidumo ir kantrybės. Kaip savo veikale „The Battle of the Books“ (1704 m.) rašė Jonathanas Swiftas, satyra yra lyg veidrodis, kuriame matomas kiekvieno veidas, bet ne savas. Šį straipsnį – lyg vandens stiklinę dykumoje – skaitytojams rekomenduojama išgerti iki dugno.
Liūdnas reginys atrodo tiems, kurie keliauja po šalį. Žemiau skurdo rizikos ribos tarp mūsų gyvena daugiau nei pusė milijono žmonių. Šeimose, turinčiose du ar daugiau vaikų, skurdo rizikos lygis kyla, beldžiasi į kas penktos šeimos duris.
Manau, visos partijos sutinka, jog toks didžiulis vaikų skaičius rankose, ant nugaros, po kojomis dabartinėmis aplinkybėmis yra papildoma našta mūsų valstybei. Todėl kiekvienas, kuris galėtų rasti gerą, pigų, lengvą būdą paversti šiuos žmones naudingais visuomenei, turėtų nusipelnyti, kad jam, kaip tėvynės gelbėtojui, būtų pastatytas paminklas.
Kuklūs 50 tūkst. eurų vaikui išlaikyti
Daug metų mąstydamas apie šį svarbų klausimą, įdėmiai svarstydamas mūsų analitikų pasiūlymus, visada mačiau, kaip skaičiuodami jie smarkiai klysta. Pavyzdžiui, valstybės išmoka vaikui nuo gimimo iki 18 metų geriausiu atveju sudarys 25 tūkst. eurų. Bankininkai skaičiuoja, jog tik kuklus vieno vaiko išlaikymas kainuoja 50 tūkst.
Atkreipsiu dėmesį, kad ką tik gimęs kūdikis gali gyventi ištisus metus, maitindamasis tik motinos pienu. O kalbant apie vaikus, sulaukusius vienų metų, siūlau taikyti priemones, dėl kurių jiems nebereikės maisto, drabužių. Jie ne tik netaps našta tėvams – priešingai, patys prisidės, kad tūkstančiai žmonių gautų maisto.
Kitas mano projekto pranašumas. Bus padarytas galas smurtui artimoje aplinkoje. Aštuonios iš dešimties tokių nusikaltimų aukų – moterys, kas dešimtas nukentėjęs – vaikas. Ši aplinkybė priverčia išspausti ašaras, sukelti užuojautą net labiausiai užkietėjusioje, nežmogiškiausioje širdyje.
Skurstantys tėvai į pasaulį kasmet gali paleisti apie 240 tūkst. vaikų. Klausimas: kaip išauginti tokį vaikų skaičių?
Ar kartu su sočiais skolintais pietumis nenurysime vaikų, kuriems teks grąžinti skolas, ateities?
Vienas labai išsilavinęs amerikietis, kurį sutikau sostinėje, mane patikino, kad tinkamai prižiūrimas sveikas vienų metų kūdikis yra nepaprastai gardus, maistingas, sveikas patiekalas, nesvarbu, kaip jis gamintas – troškintas, keptas ar virtas. Neabejoju, jis lygiai taip pat puikiausiai tiktų ir fricassee, ir ragout.
40 tūkst. vaikų galima išsaugoti toliau daugintis. Ketvirtadalis turėtų būti berniukai. Tai daugiau, nei paprastai paliekama avinų. Likę 200 tūkst. vaikų, sulaukę vienų metų, gali būti parduodami kilniems, turtingiems asmenims visoje šalyje. Tik motinoms turėtų būti rekomenduojama paskutinį mėnesį gausiai maitinti krūtimi, kad kūdikiai būtų maistingi, riebūs, tiktų išrankiam stalui. Jei bus pakviesta svečių, iš vieno vaiko galima paruošti du patiekalus pietums. Jei šeima pietauja viena, kūdikio priekinė dalis ar tik užpakalis bus visiškai priimtinas patiekalas. O jei dar pagardinsite pipirais, druska, galėsite sėkmingai jį valgyti net ketvirtą dieną, ypač žiemą.
Ką tik gimęs kūdikis sveria apie 3 kilogramus. Per metus, gerai prižiūrimas, pasieks 11 kilogramų. Žinau, charolaise, chianina veislių buliukai vien per parą priauga po 2 kilogramus. Sutinku, patiekalai iš vaikų šiek tiek brangoki, tinkamesni stambiems žemės savininkams. Kodėl?
Matote, Lietuvoje šeimos ūkių plėtra nevyksta. 5 proc. žemdirbių gauna 50 proc. ES paramos. Iš naujai skirtų 5 mlrd. eurų minėti 5 proc. pasidalys 2,5 mlrd. Stambiosios bendrovės toliau pūsis prarydamos mažesnius ūkius. Štai todėl brangoki naujieji patiekalai labiau tinkami stambiems žemės savininkams, kurie, jau prariję didelę dalį smulkiųjų ūkių tėvų, matyt, dabar turi visas teises ir į jų atžalas.
Kūdikių mėsa bus parduodama visus metus, ypač gausu jos bus liepą, kai mūsų krašte didžiausias gimstamumas. Kadangi žuvis – jaudinantis maistas, katalikų šalyse maždaug devintą mėnesį po pasninko gimsta daugiau vaikų. Todėl, praėjus metams nuo pasninko, rinka kūdikių mėsa bus visiškai aprūpinta.
Manau, nė vienas ponas nepasigailės davęs kokius 200 eurų už gero, riebaus kūdikio kūną. Vis dėlto rekomenduočiau vaikus pirkti gyvus, o ne gaminti iš dar šiltų, kaip sakoma, tiesiai iš po peilio, kaip kepame paršelius.
Ką daryti su paaugliais?
Vienas nuoširdžiai tėvynę mylintis žmogus leido sau papildyti mano projektą. Krašto ponai per medžioklę sunaikino beveik visus elnius. Elnienos trūkumą puikiai kompensuotų paauglių mėsa. Nors ir gerbdamas minėto šlovingo patrioto nuomonę, negaliu visiškai su juo sutikti.
Matote, kai kalbame apie berniukus, tai jau minėtas amerikietis, remdamasis savo turtinga patirtimi, patikino, kad jų mėsa paprastai būna kieta, liesa. Na, kaip moksleivių. Dėl didelio berniukų judrumo ji turi nemalonų poskonį, juos atmaitinti nebūtų naudinga. Nepateisintų išlaidų. Tačiau galimybė įtraukti moksleivių mėsą į siūlomą projektą gali būti svarstoma netolimoje ateityje. Pagal suaugusiųjų nutukimo ES rodiklį Lietuva jau aukštoje 5 vietoje. Vilties teikia ir 15-mečių pasiekimai. Per dešimtmetį jų nutukimo rodiklis išaugo daugiau nei 3 kartus. Iki 13 proc. Apskritai pernai per didelį svorį turėjo 22 proc. moksleivių. Valstybė irgi deda pastangas sustabdyti moksleivių judrumą. Kas trečia ugdymo įstaiga neturi stadiono, kas dešimta – sporto salės, trečdalyje ugdymas vykdomas bendroje aktų ir soprto salėje.
Mano pasiūlymo nauda tokia akivaizdi, argumentų tiek daug, kad jie neabejotinai bus pripažinti kaip nepaprastai svarbūs.
Kitas mano projekto pranašumas – bus padarytas galas smurtui artimoje aplinkoje.
Pirma, augs bendra šalies viduje pagamintų produktų vertė, padidės nacionalinės pajamos. O kur dar įplaukos už naujus patiekalus, kurie pasirodys ant ponų, turinčių rafinuotą gastronominį skonį, stalų. Pinigai judės šalies viduje, nes prekės pagamintos mūsų valstybėje.
Antra, naujas patiekalas į užeigas pritrauks daugybę lankytojų. Neabejotinai čia lankysis visi turtingieji, kurie pagrįstai didžiuojasi savo žiniomis apie gerą virtuvę.
Trečia, padidės santuokų skaičius. 2018 m. ištuokas įregistravo 9 tūkst. porų. Per dešimtmetį nepilnose šeimose liko gyventi 70 tūkst. vaikų. Priežiūra, motinų švelnumas vaikams padidės, kai jos bus tikros, jog visuomenė pasirūpins kūdikių likimu. Matytume sąžiningą ištekėjusių moterų konkurenciją: kuri iš jų į rinką patieks riebiausią vaiką. Vyrai pradėtų rūpintis žmonomis jų nėštumo metu taip, kaip dabar rodo dėmesį savo kumelėms. Kadangi bus baiminamasi galimo persileidimo, vyrai nebekaišios žmonoms kumščių, nebespardys kojomis, kaip dažnai būna.
Stengdamasis idėją pateikti trumpiau, esu priverstas praleisti daug kitų argumentų.
Neįsivaizduoju jokių prieštaravimų, kurie galėtų būti pareikšti dėl mano pasiūlymo, nebent tik, jei būtų tvirtinama, kad taip smarkiai sumažės šalies gyventojų skaičius. Atvirai pripažįstu, taip, sumažės. Tačiau padidinti gyventojų skaičiaus nepadėjo ir ligšioliniai Europos Sanglaudos politikos milijardai. Rezultatas – iš Lietuvos išvyko lyg visas Vilnius. Bet derybose su ES dėl finansinės perspektyvos iš to mums sekasi uždirbti. Gausime net 180 mln. eurų. Siūlomas projektas ateityje toliau didins valstybės biudžetą kompensaciniais milijonais. Beje, vieną dieną galime visi kartu išvykti. Kai Europa perves pinigus, sugrįžti.
Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad šį kuklų pasiūlymą išskirtinai teikiu tik mūsų šaliai, o ne bet kuriai kitai valstybei, kuri kada nors tik egzistavo, egzistuoja ir gali egzistuoti žemėje.
Ši idėja, būdama visiškai nauja, turi savyje kažko tvirto, tikro, nereikalauja ypatingų išlaidų, didelių pastangų, visiškai atitinka mūsų galimybes. Nėra jokio pavojaus, kad mus kankins kitų valstybių pyktis. Šios rūšies prekės negali būti naudojamos eksportui. Kūdikių mėsa iš prigimties per švelni, negali ilgai išlikti sūdyta. Nors galbūt ir galėčiau įvardyti šalį, kuri noriai surytų visą mūsų tautą net ir be druskos.
Galų gale nesu jau taip aklai įsikabinęs į savo idėją, kad atmesčiau bet kurį kitą protingų žmonių pasiūlymą, jei tik jis būtų tiek pat nekenksmingas, pigus, patogus, efektyvus. Norėčiau, kad politikai, kuriems nepatinka mano pasiūlymas, visų pirma paklaustų tų vaikų tėvų. Paklaustų, ar jie nemano dabar, kai valdžios sektoriaus skola projektuojama būsianti didesnė nei 25 mlrd. eurų, kad dabar jiems būtų buvusi laimė, jei savo laiku jie būtų buvę suvalgyti sulaukę vienų metų?
Nuoširdžiai pareiškiu, bandydamas prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo, nesiekiu nė mažiausios asmeninės naudos, neturiu jokių kitų tikslų, išskyrus savo tėvynės viešąjį gėrį, verslo plėtrą, vaikų aprūpinimą, vargšų gyvenimo palengvinimą, norą įtikti turtingiems. Taip pat neturiu vaikų, iš kurių pardavimo galėčiau tikėtis uždirbti bent centą. Mano jauniausiam vaikui jau keturiolika.
Po žvyrkelių asfaltuosime kapines
Nebegaliu tęsti. Klystate, jei manote, kad man buvo lengva visa tai pasakyti. Tai, ką girdėjote, ne mano mintys. Jos užrašytos 1729-aisiais. Jos kupinos pykčio, ironijos. Jas užrašė dvasininkas. Anglijoje jis darė tokią įtaką, kad net buvo pramintas ministru be portfelio. Pamatęs galingųjų politinę virtuvę iš vidaus, nusivylęs jis parašė ekonominį pamfletą „Kuklus pasiūlymas“. Ištrauką šiandien girdėjome. Už autoriaus tono paslėptas kaltinimas valdžiai, teigiančiai, jog žmonės yra pagrindinis šalies turtas. Jei valdžia savo sprendimais praryja žmones, jų vaikų ateitį, tai kodėl žmonėms nepradėti ryti vieniems kitų? Pamfleto autorius – J. Swiftas.
Taip, šiandien minėti faktai, skaičiai nepriklauso J. Swifto plunksnai. Jų autorius – mes, mūsų Lietuva. Savo valstybės pamfletą rašome ne mažiau šmaikščiai nei genialusis Guliverio krikštatėvis. Brūkšt po vienkartinę išmoką milijonui rinkėjų, ir ilgalaikės skurdo problemos išspręstos! Pasirodo, kai rankose po 200 eurų, galima drąsiai kaitinti visuomenę: Lietuvai skolintis nebaisu. Dainų švenčių, grojančių fontanų, tyliojo liūdesio valstybė, įsigijusi lavonmaišių, viltingai laukia skolintų milijardų lietaus. Gal daugoka, tačiau vaistų nuo nerimo dėl skolų įsigysime valstybinėse vaistinėse. Valstybiniai vitaminai akims padės surasti milijardą kitą valstybiniam bankui.
Palaukite, girdžiu. Dabar visi skolinasi! Ar kartu su sočiais skolintais pietumis nenurysime vaikų, kuriems teks grąžinti skolas, ateities? Nepasiduokime kvailinami. Visi valstybės ištekliai riboti, todėl skolintis, investuoti turime atsakingai. Kartokime pusryčiaudami, pietaudami, vakarieniaudami. Skolas teks grąžinti. Kūdikio valgymą įsivaizduoti šlykštu. Nekoktu tai daryti netiesiogiai. Patogu. Tarp dantų nestringa. Į negimusių akis žiūrėti netenka. Švietimo sistema akylai saugo nuo matematikos ir J. Swifto. Valdžiai vaikai nerūpi? Ji soti vien garuojančio asfalto kvapu? Manote, kai užasfaltuos žvyrkelius, sustos? Ne, tikėtina, tada toliau skolinsimės naujiems klystkeliams ir imsimės asfaltuoti kapines.
Lenkų satyrikas Veslavas Brudzinskis galėtų tik atsidusti:
Ką gi, įstatymas neužtikrina pietų,
tačiau garantuoja pietų pertrauką.
Mielieji, čia tik pamfletas, ramiai pietaukime!
