ShutterstockLietuva labai daug nuveikė per tris nepriklausomybės dešimtmečius, tačiau vieno dalyko nepadarė – nepastatė nė vieno kalėjimo. Tai reiškia, kad sovietinės įkalinimo sąlygos iš esmės nepasikeitė. Bent iš dalies dėl to nepavyko išgyvendinti iš Rusijos atkeliavusių papročių ir neformalių taisyklių.
Užmojų buvo. Dar 2009 m. planuota iki 2017-ųjų uždaryti keturias kalinimo įstaigas ir pastatyti penkias naujas. Tačiau tik 2019 m. buvo uždarytas Lukiškių kalėjimas, Kybartų pataisos namai duris užvėrė 2021-aisiais, ten migrantų krizės įkarštyje buvo įrengtas užsieniečių registracijos centras. O modernaus kalėjimo iki šiol nepavyko pastatyti. Šiaulių kalėjimas pradėtas statyti 2017 m., pabaigtuvės planuojamos 2026-aisiais. Per šešerius metus pavyko pastatyti tik tvorą. Šiaulių ir Kauno kalėjimų istorija siekia XIX a. ir buvo pastatyti carinės Rusijos okupacijos metais. Dauguma kitų įkalinimo įstaigų įkurta sovietmečiu.
Lietuvos socialinių mokslų centro teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vedėjas Simonas Nikartas teigė, jog bausmės vykdymo tikslas veikiau turėtų būti žalos mažinimas, kad asmuo mažiau prarastų socialinių įgūdžių, išvengtų psichologinių problemų, kurias sukelia kalinimas, kad grįžus į visuomenę jam būtų ne taip sudėtinga vėl integruotis.
„Įsivaizduojame, kad uždarome žmogų ir jis taisosi savaime. Jeigu suvokiame, kad įkalinimas yra žalingas, tuomet svarbu užimtumas, resocializacijos programos, įstaigų atvėrimas, trumpalaikių išvykų suteikimas, gydymasis – pusė kalinių turi priklausomybių. Dabartinė infrastruktūra neveikia. Prasmingo, gerai apmokamo, geromis sąlygomis užimtumo labai trūksta. Vis dar yra daug smurto, narkotikų, neteisėto pareigūnų elgesio. Blogos sąlygos išliko, nors Lukiškės buvo uždarytos. Tas pats vyksta Šiauliuose, Pravieniškėse ir Alytuje“, – sakė Vilniaus universiteto dėstytojas kriminologas Gintautas Sakalauskas.
