Dainius Labutis/ELTAPraėjusį penktadienį oficialų šalies prezidento Gitano Nausėdos patvirtinimą į eurokomisarus gavęs Andrius Kubilius teigė gyvenantis laukimu – jis laukia balsavimo Seime, o vėliau ir Europos Komisijos (EK) sudarymo procesų Briuselyje.
Vis dėlto Lietuva jau kalba apie tai, kokį politinį portfelį galėtų gauti A. Kubilius. Pats politikas IQ teigė, kad jį ir Lietuvą labiausiai dominti turėtų plėtros komisaro arba naujasis gynybos komisaro portfeliai. Tačiau jis neatmeta, kad EK pirmininkė Ursula von der Leyen jam gali paskirti ir kitokį vaidmenį atsižvelgiant į tai, kad Europa susiduria ir su kitokiais iššūkiais.
„Tie darbai, kuriuos teko dirbti, taip pat yra žinomi, bet yra ir politiniai interesai. Pavyzdžiui, vienas iš prioritetų yra konkurencingumas. Tai aš nenustebsiu, jeigu man būtų pasiūlyta dirbti su tuo“, – IQ aiškino politikas.
Negana to, A. Kubilius pateikė ir savo matymą, kas galėtų padėti didinant Europos Sąjungos (ES) svorį konkurencinėje kovoje su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV) ir Kinija.
„Ir čia yra sisteminių dalykų klausimas, nes, žiūrėdamas labai struktūriškai, aš matau bent tris faktorius, kurie lemia šalių arba visos ES konkurencingumą, ir tai yra visų pirma gebėjimas investuoti į mokslinius tyrimus ir inovacijas“, – sakė A. Kubilius.
Julius Kalinskas/ELTAVisgi A. Kubilius neslepia savo ambicijų plėtros srityje. Jis teigė, kad iškart po premjerės I. Šimonytės raginimų pretenduoti į eurokomisarus ėmė tartis su EP politikais dėl naujos Europos plėtros bendradarbiavimo platformos, o kalbėdamas apie savo viziją teigė, kad Europa plėtros atžvilgiu turi grįžti į tuos laikus, kai Lietuva dar buvo kandidatė, ir aktyviau dirbti priimdama naujas nares į Sąjungą.
„Tai gali keisti visą tolesnę Europos žemyno konfigūraciją, tai gali turėti įtakos ir transformacijoms Rusijoje bei Baltarusijoje“, – savo viziją grindė A. Kubilius.
IQ.lt pateikia visą interviu:
– Kaip leidžiate savo paskutines laisvas dienas, žinodamas, kad greičiausiai jų ateityje tiek neturėsite?
– Aš verčiau papasakosiu, kaip praleidau savo paskutines ramybės dienas, kai dar nežinojau, kad būsiu kviečiamas. Myniau dviratį gražiomis Šiaurės Estijos pakrantėmis ir ten sulaukiau Ingridos Šimonytės skambučio ir argumentuoto raginimo. Ten turėjau apsispręsti. Tai dabar gyvenu tokioje laukimo stadijoje. Tiek galutinių sprendimų Lietuvoje, kur Seimas turi balsuoti, tiek dėl sprendimų Briuselyje, po kurio dar seks visa tvirtinimo procedūra EP. Yra tekę matyti, kaip tai vyko 2019 m., tai iš tiesų yra nemažas iššūkis įtikinti, įrodyti, kad esi pasirengęs. Tai taip ir gyvenu. Nėra jokių ypatingų dalykų, bet dėl to laukimo šis laikas yra reikšmingas dalykas.
– Kad jau jūsų kandidatūra buvo patvirtinta prezidento ir jis žadėjo asmeniškai ją apie sprendimą informuoti, gal jau turėjote kokių nors neoficialių pokalbių telefonu su U. von der Leyen?
– Pirmas dalykas, prezidentas, kuris ne vieną kartą išsakė paramą mano kandidatūrai, kiek suprantu, jau formaliai yra išsiuntęs laišką su mano pavarde Komisijos prezidentei atsakydamas į jos laišką, kurį gavo visos valstybės po to, kai U. von der Leyen buvo patvirtinta. Tad mano pavardė ten jau yra ir ji yra žinoma.
Tokie neformalūs pokalbiai vyksta. Aš, o kartu ir prezidentas, ir premjerė yra ne kartą įvardiję, kad su mano patirtimi tariamai drąsiai galėčiau pretenduoti į bet kokį portfelį. Aš vertinu tokį vertinimą, bet turiu tam tikrų preferencijų, kurios Lietuvai taip pat yra suprantamos, nes man norėtųsi dirbti tokioje srityje, kur mes galėtume duoti daugiausia pridėtinės vertės.
– Omenyje turite plėtros ir gynybos komisaro portfelius.
– Iš esmės taip. Yra dar keletas tokių susijusių su, sakysime, saugumo ir užsienio politikos reikalais, nes, mano manymu, mes čia turime unikalios patirties, kuri kitoms šalims yra svetima. Bet šalia Lietuvos matymo dar yra mūsų Europos liaudies partijos (EPP) preferencijos. Man irgi yra tekę kalbėti su jos vadovais, Manfredu Weberiu, jie mato panašiai, bet jie kartu mato ir tai, kad tarp būsimų komisarų nėra tiek daug kandidatų, kurie turėtų lyderystės patirties. Atrodo, kad, jeigu viskas tvirtinsis, tai būsimojoje Komisijoje gali būti trys buvę premjerai ir visi trys – iš Baltijos valstybių. Estijos premjerė Kaja Kallas, buvęs Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis, su kuriuo man dar yra tekę dirbti, ir aš pats. Tai į tą patirtį yra žiūrima kaip į reikšmingą dalyką, nes daugelis kitų komisarų ateina tikrai profesionalūs žmonės, bet ateina arba iš diplomatinės tarnybos, arba su siauresnėmis patirtimis, tai irgi gali vaidinti svarbų vaidmenį.
– Kalbant apie patirtį, ar tai tiesa, kad pastaruosius penkerius metus EP jūsų ryškiausia etiketė buvo „ekspremjeras“ ir visi kolegos EP koridoriuose į jus kreipdavosi „pone ekspremjere“?
– Tie titulai yra normali praktika. Ir vadino net ne ekspremjeru, o premjeru. Na, jeigu tarp mūsų buvo prezidentas, tai jį vadino prezidentu, jeigu premjeras, tai premjeru. Ir čia nėra nieko neįprasto. Bet vėlgi tokia patirtis yra vertinama kaip kažkas reikšmingo.
Aš matau bent tris faktorius, kurie lemia šalių arba visos ES konkurencingumą, ir tai yra visų pirma gebėjimas investuoti į mokslinius tyrimus ir inovacijas.
– Mes vis kalbame apie šiuos du – plėtros ir gynybos – portfelius, bet jūs ne kartą jau sakėte, kad kitos valstybės į juos nesitaiko taip, kaip taikytųsi į su ekonomika susijusius portfelius. Ar tai reiškia, kad mums yra tikrai realu gauti vieną iš jų? Kaip jūs vertinate galimybes, kiek realu yra, kad vienas iš šių jums bus suteiktas nepaisant uždelsto kandidato paieškos Lietuvoje?
– Tikrai nesiimu spėlioti, nes, kaip jau sakau, yra daug įvairių faktorių. U. von der Leyen ir jos komandai reikia rasti tokį balansą dėliojant mozaiką atsižvelgiant į įvairiausius faktorius, pradedant nuo lyčių lygybės, geografinio balanso tarp šiaurės ir pietų ir baigiant politiniu balansu – Europos liaudies partija, socialistai, liberalai. Tai tikrai yra per anksti tuos dalykus įvardyti. Nors aš sakiau, kad pretendentų į tokius geopolitinius portfelius nėra daug, tai nereiškia, kad tai jau atveria duris mums garantuotai galvoti, kad mes galime tai gauti.
Kaip sakau, ta patirtis ir mano įdirbis, ypač per pastaruosius penkerius metus, rūpinantis Europos rytų erdvės geopolitiniais reikalais, yra reikšmingas dalykas. Tie darbai, kuriuos teko dirbti, taip pat yra žinomi, bet yra ir politiniai interesai, pavyzdžiui, vienas iš prioritetų yra konkurencingumas. Tai aš nenustebsiu, jeigu man būtų pasiūlyta dirbti su tuo. Dar per anksti spėlioti, ir tikrai visi portfeliai yra svarbūs.
– Jeigu jums pasiūlytų dirbti su Europos konkurencingumu, kokią sėkmės formulę pasiūlytumėte?
– Čia yra keli dalykai. Konkurencingumas yra viena iš temų, kuri yra paaštrėjusi per pastaruosius penkerius metus, įgyvendinant Žaliąjį kursą. Teko girdėti išgyvenimų iš verslo, kad yra labai daug naujos biurokratinės naštos, tai pažvelgus tiek į EPP, tiek į U. Von der Leyen dėliojamus prioritetus, būtent tam biurokratinės naštos mažinimui yra teikiama daug dėmesio. Ir čia tikrai yra daug dalykų, kuriuos galima spręsti ir tvarkyti.
Šalia to yra ir globalūs konkurencingumo iššūkiai. Išties ES tenka matyti didelius iššūkius konkuruojant su JAV ir Kinija. Ir čia yra sisteminių dalykų klausimas, nes, žiūrėdamas labai struktūriškai, aš matau bent tris faktorius, kurie lemia šalių arba visos ES konkurencingumą, ir tai yra visų pirma gebėjimas investuoti į mokslinius tyrimus ir inovacijas. Europa pagal šį parametrą reikšmingai atsilieka pagal šitą parametrą nuo JAV. Antras dalykas – gebėjimas investuoti į modernios pramonės vystymąsi. Arba kitaip sakant, vyksta aiški konkurencija tarp žemynų, valstybių, tarp ES ir JAV, kas kiek sugeba subsidijuoti savo modernios pramonės vystymą. Ir Europai tai yra nemažas iššūkis. Matome pagal daugybę tokių faktorių – jeigu pasižiūrime į penkiasdešimtuką stipriausių pasaulyje globalių kompanijų, tai ES tame penkiasdešimtuke neatrodo gerai. Na, ir paskutinis dalykas, kuris vėl lemia konkurencingumą, tai yra kvalifikuotos darbo jėgos reikalai. Čia esminis klausimas yra universitetai. Ir vėl, jeigu pasižiūrime į stipriausių pasaulio universitetų sąrašus, Europa neatrodo gerai. Tai šitie dalykai yra struktūriniai faktoriai, kurie šalia tos administracinės naštos yra patys svarbiausi ir Europai nelengva juos spręsti, nes neturime didelio biudžeto palyginti su JAV ar Kinija, sprendimų įgyvendinimui irgi turi įtakos nacionaliniai prioritetai.
– Jeigu jau šnekame apie penkiasdešimtukus, tai ir Europos karo pramonė neatrodo gerai globaliu mastu. Kaip manote, ar būtų įmanoma gauti šį su gynybos pramone susijusį mandatą? Gegužę į šį portfelį labai taikėsi Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis, galbūt mes galėtume konkuruoti su Lenkija dėl šio posto?
– Iš pradžių mūsų buvęs kolega, EP narys R. Sikorskis lyg ir buvo vardijamas kaip galimas kandidatas į gynybos komisarus, bet dabar lenkai garsiai skelbia, kad jų būsimas komisaras bus ne Sikorskis, o ambasadorius Piotras Serafinas ir jie pretenduoja į biudžeto portfelį. Todėl aš ir sakau, pažiūrėjus, kokie yra skelbiami kandidatai ir į ką jie pretenduoja, aš nemačiau, kad kas nors labai norėtų gynybos portfelio.
ES reikia grįžti prie tokios ambicingos plėtros, kokia buvo mūsų laikais, kai mes stojome į ES.
Antras dalykas, galbūt yra klaidingai manoma, kad gynybos portfelis yra tik gynybos pramonė. Aišku, gynybos pramonė yra svarbus dalykas, bet bent jau kiek mes EPP sau kėlėme tikslus, kas gali būti toliau gynybos srityje ir ką ES turėtų dėl to daryti, bet gynybos komisaro funkciją mes matome kaip platesnę funkciją, ne tik pramonę, bet ir tai, kas yra vadinama Europos gynybos sąjunga ir jos kūrimas. Tai yra įvardijama dabartinėje ES sutartyje, kad Europa turi judėti į priekį vienydama savo gynybos pastangas, bet tas lapas gynybos sąjungos kūrimo yra ganėtinai tuščias. Jį reikia pirma užpildyti idėjomis, žingsniais į priekį ir tik tada galvoti, kaip tai gali būti finansuojama. Šiandieniniame biudžete tam pinigų nėra, bet 2027 m. atsiras nauja finansinė perspektyva ir tada galėtų atsirasti vienoki ar kitokie pinigai gynybos sąjungai.
Ir tai, mano manymu, galėtų būti pats didžiausias postūmis, kad gynybos sąjunga, pramonė ir tie iššūkiai, susiję su pramone, kad ji nėra standartizuota, būtų išspręsti. Bendrų pinigų atsiradimas, finansuojant gynybos pramonę, man atrodo, būtų pats ryškiausias postūmis, kad iš tikrųjų ES taptų daug vieningesnė gynybos reikaluose, nes dabar visi tie pasiraginimai, kad koordinuokime viešuosius pirkimus, koordinuokime pramonę, neduoda jokio ryškesnio poveikio.
– Pereikime prie paskutinio klausimo. Nors dar laukiame oficialaus Seimo balsavimo dėl jūsų kandidatūros, greičiausiai ateis ta diena, kai jūs turėsite susitikti su U. von der Leyen dėl vadinamojo darbo pokalbio. Kokias pagrindines idėjas jūs jai pateiksite dėl ES plėtros?
– Pirmas dalykas, reikia labai aiškiai įsivardyti, – kas per ateinančius penkerius metus bus pagrindiniu ES projektu – flagmanu, kuris būtų ryškiausias ir matomiausias. Praėjusios kadencijos metu, jeigu išimtume išorinius projektus, kurie buvo labai reikšmingi, bet kuriuos primetė išorinės aplinkybės – ar tai kova su pandemija, „NextGeneration“ fondų sukūrimas, ar po Rusijos agresijos parama Ukrainai, tai jeigu išimtume šiuos du didelius projektus, mums lieka Žaliasis kursas. Su labai aiškiai suformuluota politine valia, aiškia retorika, sprendimais ir padarytu rezultatu.
Kai žiūriu į kitus penkerius metus, U. von der Leyen tikrai supranta visus strateginius iššūkius ir ji įvardija, kad ką padarysime per kitus penkerius metus, tai lems, kaip ES atrodys kitus 50 metų. Mano įsitikinimu, tas plėtros projektas turėtų būti toks pat flagmanas. Jame turi būti pasiektas reikšmingas proveržis. Kitose srityse, ar tai būtų aplinkosauga, konkurencingumas, reikia daug dalykų daryti, bet aš nematau, kad tai būtų toks apibrėžtas dalykas, kad paimame ir padarome. Plėtros srityje tai padaryti galima ir plėtra savo geopolitine reikšme yra sunkiai su kuo nors palyginama. Tai gali keisti visą tolesnę Europos žemyno konfigūraciją, tai gali turėti įtakos ir transformacijoms Rusijoje ir Baltarusijoje.
Todėl suprantama, kad padidėjusi ES turės turėti ir kitokius valdymo būdus, kad demokratiniais pagrindais būtų galima priimti efektyvius sprendimus. Todėl ta veto teisė pamažu turės siaurėti ir trauktis, ir tai yra tos pačios darbotvarkės reikalai.
Tai, ko reikia plėtrai, yra du dėmenys. Visų pirma, tai yra tai, ką turi daryti šalys kandidatės, bet kas dar yra svarbiau – ką turi daryti ES. Ir ES reikia grįžti prie tokios ambicingos plėtros, kokia buvo mūsų laikais, kai mes stojome į ES. Ir tam reikia politinės valios. Tai nėra tik biurokratiniai procesai, bet ir politinė valia.
Žinoma, plėtroje irgi yra daug neapibrėžtų dalykų, todėl tam, kad parodytume, jog plėtra tikrai vyks, galėtume pradėti nuo lengvesnių dalykų – mažesnių kandidatų. Paimti juos, pakelti iki tinkamo lygmens, ar tai būtų Moldova, ar Juodkalnija, tai būtų labai svarbu.
Toliau, man atrodo, būtų labai svarbu, kad plėtra būtų matoma kaip naudingi procesai ne tik kandidatams, bet ir pačiai ES. Tada vėlgi yra stiprus poreikis auginti ir brandinti tą politinį supratimą visose šalyse narėse, parlamentuose, vyriausybėse ir visuomenėse. Ir čia yra mano patirtis, kai prasidėjus agresijai mes subūrėme pasaulinį parlamentarų tinklą „United for Ukraine“, ir aš matau, kad jis tikrai yra efektyvus ir pripažįstamas, tai tokiais dalykais reikia paremti visą plėtros idėją. Ir dar tada, kai mane paragino imtis komisaro atsakomybės, aš jau pradėjau EP tartis, kad turime burti tinklą panašiai, kaip darėme su „United for Ukraine“, kurį pavadinčiau Europos plėtros forumu. Su įvairių šalių parlamentarais, ekspertais ir t. t., kad tai taptų tokiu masiniu judėjimu ir visur būtų pripažįstama jos svarba.
Ir paskutinis dalykas, Ukraina visada bus ledlaužis plėtros reikaluose ir Ukrainoje plėtrai visada labai stipriai turės įtakos Ukrainos atstatymo programa. Jeigu seksis tai daryti ir ateis Vakarų verslas į Ukrainos atstatymą, tai jie neabejotinai norės, kad Ukrainoje sprendimai būtų vykdomi pagal europines taisykles.
– Bet praeitos EK kadencijos darbo metu kokybinė plėtra, apie kurią jūs dabar kalbate, sulaukė kritikos dėl tokių įšaldytų situacijų, kokias, pavyzdžiui, turėjome su Vengrija ir parama Ukrainai. Ar tikrai nereikėtų daugiau dėmesio kreipti į kokybinę plėtrą, tai yra spręsti ES funkcionavimo iššūkius, kad ateityje vėl netektų ilgą laiką bandyti ieškoti sutarimo dėl kokio nors svarbaus strateginio klausimo?
– Tas klausimas kyla natūraliai. ES turi būti pasiruošusi plėstis ir tapti didesne organizacija, bet vienas neturi stabdyti kito, nes nesiplėtimas ES buvo viena iš priežasčių, kodėl Putinas nutarė, kad jis gali pradėti agresiją prieš Ukrainą. Todėl jeigu norime saugesnės Europos ir tą saugią erdvę plėsti ir tokiu būdu daryti įtaką permainoms toje pačioje Rusijoje, turime turėti politinę valią plėstis.
Žinoma, turime žiūrėti ir į tai, kas tai plėtrai gali trukdyti, tai iš tiesų piktnaudžiavimas veto teise, aš ir pats apie tai esu kalbėjęs. Todėl suprantama, kad padidėjusi ES turės turėti ir kitokius valdymo būdus, kad demokratiniais pagrindais būtų galima priimti efektyvius sprendimus. Todėl ta veto teisė pamažu turės siaurėti ir trauktis, ir tai yra tos pačios darbotvarkės reikalai.
