Prezidento rinkimuose susidurs vadinamąjį politinį elitą remiantys ir prieš jį nusiteikę rinkėjai
2009 m. prezidento rinkimai buvo labai nuspėjami ir be intrigos. Dalia Grybauskaitė laimėjo jau pirmajame ture, gavusi 69 proc. balsų. Tuomet juokauta, kad tokio rezultato pavydėtų net Vladimiras Putinas. Iš tiesų, 2012 m. jis surinko net mažiau balsų – 63 proc. 2014-aisiais D. Grybauskaitei prireikė antrojo rinkimų turo (už ją balsavo 58 proc.), nors ir tuomet prieš rinkimus niekas neabejojo, kad šalies vadovė liks antrai kadencijai.
2019 m. prezidento rinkimuose tokių iš anksto užtikrintų prognozių jau niekas nepateiks. Galima būti tik bemaž tikriems, kad šį kartą prireiks dviejų rinkimų turų, o ir antrajame dviejų likusių kandidatų kova gali būti apylygė. Tad 2019 m. prezidento rinkimai gali priminti jau daugiau nei dešimtmetį nematytą politinę įtampą: pastarąjį kartą reali intriga prezidento rinkimuose buvo 2004-aisiais, kai Valdas Adamkus įveikė Kazimirą Prunskienę rezultatu 53 prieš 47.
Tuomet visuomenės pasiskirstymas buvo labai vertybinis ir bemaž stereotipiškai atitiko vadinamųjų dviejų Lietuvų šabloną. Vieni rinkosi dešiniųjų pažiūrų, liberalios ideologijos ir aiškų provakarietiškumą demonstruojantį V. Adamkų, kiti – kairiosios pozicijos, draugiškai apie Rusiją atsiliepiančią K. Prunskienę, kuri labiausiai traukė politiniu elitu nusivylusius rinkėjus. Visuomenė buvo vis dar įaudrinta ir suskilusi po Rolando Pakso apkaltos ir ilgai trukusių nešvarių politinių grumtynių.
Šiandien padėtis kitokia, bet visuomenės pasidalijimas vis dar išlieka panašus. Net neskirstant į konkrečias politines ideologijas ar pažiūras visuomenė skyla į iš esmės pasitikinčią politine valdžia (pavadinkime šią dalį proelitistine) ir ja nepasitikinčią (atitinkamai – antielitistine). Kandidatai labiausiai ir varžysis dėl šių visuomenės grupių paramos. Tačiau nebūtinai antrajame rinkimų ture matysime kovą tarp „dviejų Lietuvų“.
Proelitistinės visuomenės grupės kandidatai jau visu pajėgumu įsitraukė į rinkimų kampaniją, o kai kas net spėjo iš jos pasitraukti. Tarp iškritusių potencialių kandidatų – Robertas Dargis (tiesa, jis apdairiai taip ir nepaskelbė, jog kandidatuos), Žygimantas Pavilionis ir Vygaudas Ušackas.
Besivaržančių šioje pusėje jau gerokai sumažėjo, bet liko Gitanas Nausėda, Ingrida Šimonytė ir Petras Auštrevičius. Kiti oficialiai pranešę apie savo kandidatavimą gana aiškiai taikosi į valdžios sprendimais nusivylusios visuomenės dalį. Tai Naglis Puteikis, Arvydas Juozaitis, Aušra Maldeikienė, Valentinas Mazuronis ir net Vytenis Andriukaitis. Tiesa, nė vienas jų kol kas neturi aiškaus lyderio statuso, ir jei šioje ringo pusėje kandidatų daugės, rinkėjų balsai gali labai išsibarstyti.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) susidurs su rimtomis dilemomis – ne tik kurį kandidatą remti, bet ir kokią jo rinkimų kampaniją pasirinkti. Viena vertus, labai traukia uzurpuoti antielitistinės visuomenės dėmesį ir, kaip prasitarė partijos lyderis Ramūnas Karbauskis, atstovauti „apačioms“. Tačiau tai sunku nuoširdžiai daryti, kai pati partija yra valdžioje, o Vyriausybės sprendimai kelia didžiausią nepasitenkinimą būtent tarp šios dalies rinkėjų.
Vis dar geriausias valdančiosios partijos pasirinkimas – premjeras Saulius Skvernelis. Jis savo stiliumi, retorika, kai kada – net konfrontacija su konservatoriais ar D. Grybauskaite aiškiai norėtų užimti „alternatyvos dabartinei valdžiai“ poziciją. Tačiau paradoksas, kad būtent S. Skvernelis šiuo metu yra svarbiausias valdžios atstovas. Tad geriausias jo šūkis galėtų būti: „Mes valdžia, bet mums rūpi žmonės.“ Galbūt kai kuriuos tai ir įtikins.
S. Skvernelis bus priverstas apsispręsti gruodį ar sausį, kai vyks LVŽS suvažiavimas ir bus oficialiai paskelbtas partijos remiamas kandidatas. Jau nuo 2019 m. vasario 16 d. bus pradėti teikti visų pretendentų į kandidatus dokumentai Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), o ši išduos rinkėjų parašų rinkimo lapus. Tai – pirmasis realus starto šūvis, kurio jau negali praleisti nė vienas kandidatas. Iki kovo 28 d. visiems pretendentams reikės grąžinti parašų lapus. Po šio etapo dalis jų atkris, o iki balandžio 11 d. bus paskelbtas galutinis kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus sąrašas.
Trys antrojo turo scenarijai
Pirmajame rinkimų ture vyks tikros bado žaidynės. Nors atkakliausiai dėl vietos antrajame ture varžysis I. Šimonytė, G. Nausėda ir S. Skvernelis, prie jų gali priartėti ir kuris nors iš antielitistinių kandidatų. Ypač to galima laukti, jei S. Skverneliui taip ir nepavyks įtikinti visuomenės, kad jis yra prieš „valdžios elitą“, jei Vyriausybės klaidų skaičius augs, o visuomenė dirgliai reaguos į bandymus ją įaudrinti naujais sukrėtimais.
Tad antrojo turo scenarijai gali būti bent keli: proelitistinis kandidatas prieš S. Skvernelį, abu proelitistiniai kandidatai vienas prieš kitą, S. Skvernelis prieš antielitistinį kandidatą. Rašant šį tekstą lapkričio pabaigoje atrodytų, kad pirmasis variantas labiausiai tikėtinas, o trečiasis – beveik nerealus. Tačiau per pusę metų politinis gyvenimas dar gali pateikti daug staigmenų. Ir neišvengiamai jų pateiks.
Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, VU TSPMI profesorius. Šis straipsnis publikuotas IQ ir „The Economist“ prognozių žurnale „Pasaulis 2019“
