VDU archyvasDiplomatijos užkulisiuose yra visokių kardinolų. Pavyzdžiui, Armand’as Jeanas de Richelieu – Prancūzijos diplomatijos kūrėjas. Jo antrininkas – Alexandre’o Dumas romano „Trys muškietininkai“ personažas – intrigų kurstytojas. Daugybę sukrėtimų patyrusi Lietuvos diplomatija gyvuoja iki šiol, o dalis diplomatų vis dar išlieka itin paslaptingi valstybės tarnautojai.
Liberalios demokratijos poveikis diplomatijai
„Tiek, kiek tęsiasi valstybė, tiek ir tęsiasi diplomatija. Valstybė be diplomatijos neįsivaizduojama“, – pabrėžė istorikė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus patarėja Vilma Akmenytė-Ruzgienė diskusijoje „Kaip diplomatai kuria valstybę? Diplomatijos svarba Lietuvos istorijai ir tapatybei“. Šiandien diplomatija yra pagrįsta demokratinėmis vertybėmis ir taisyklėmis. Aukščiausio rango diplomatas – ambasadorius, kurio tikslas – vykdyti valstybės užsienio politiką. Tačiau nuo XX a. tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių diplomatija smarkiai pasikeitė.
Seimo kanceliarijaPirmojo pasaulinio karo neramumai išbalansavo diplomatijos raidą pasaulyje. Azijoje ir Afrikoje susikūrus tautinėms valstybėms, Europa ir senoji diplomatija buvo nustumta nuo pjedestalo. Naujosiose valstybėse susiformavo profesionalios diplomatinės tarnybos tinklai, iškilo nauji pasaulio užsienio politikos žaidėjai: JAV ir Japonija. Būtent JAV, kaip liberalios demokratinios skleidėjos, susistiprėjimas pasaulyje lėmė pokyčius diplomatijoje. Nuo senosios europietiškos diplomatijos tradicijos buvo pereita prie naujojo, vadinamojo amerikietiškojo modelio, kai pats amabasadorius įgijo daugiau teisių formuoti valstybės užsienio politiką ir atstovauti šaliai.
Buvęs JAV, Kanados ir Izraelio ambasadorius, istorikas Alfonsas Eidintas knygoje „Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur“ teigia, kad po Pirmojo pasaulinio karo į Europą atvykę amerikiečiai su JAV prezidentu Woodrow Wilsonu priešaky skeptiškai vertino vietos politines institucijas. Jų manymu, Europos politikams trūko pasitikėjimo vieni kitais ir laisvės. Dėl to ilgainiui valstybių lyderių susitikimus pakeitė konferencijos ir sumažėjo profesionalių diplomatų poreikis.
„Tikrai ne technika ir ne telefonas lėmė perėjimą į naują diplomatiją, o liberaliosios demokratijos idealas“, – knygoje „Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur“ rašo buvęs JAV, Kanados ir Izraelio ambasadorius, istorikas A. Eidintas.
*****susije*****
Lietuva diplomatiniame voratinklyje
Anot istorikės V. Akmenytės-Ruzgienės, apie Lietuvos, kaip valstybės, nežymų vaidmenį diplomatijoje galima kalbėti nuo XIX a. pabaigos. „Tuo metu Europos žemyne egzistavo trys svarbiausios imperijos: Rusija, Vokietija ir Austrija-Vengrija. Imperijos bendradarbiavimo diplomatijos pagrindu, tačiau Lietuvos gyventojai neturėjo galimybių aktyviai reikštis kuriantis diplomatiniams santykiams tarp valstybių“, – diskusijos metu atkreipė dėmesį Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus patarėja.
Jai pritarė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė Dalia Bukelevičiūtė. Jos teigimu, tarpukario diplomatija išskirtinai pasižymi dvišalių santykių kūrimu. „Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus tautinėms valstybėms, išaugo tautinių mažumų skaičius kiekvienoje Europos šalyje. Dalyje Europos regionų tautinių mažumų klausimas tapo itin ūmus. Todėl diplomatams teko ieškoti būdų, kaip spręsti užklupusias problemas“, – apie diplomatų indėlį sprendžiant tautinių mažumų problemas kalbėjo docentė.
VU Istorijos fakultetasAnot jos, kalbant apie tarpukario Lietuvos diplomatiją negalima užmiršti iškilaus diplomato Stasio Lozoraičio. „Akivaizdu, S. Lozoraitis savo darbu reikšmingai keitė Lietuvos užsienio politiką. Todėl pastebime jo indėlį užtikrinant Lietuvos saugumą tarp Lenkijos, Vokietijos, Sovietų Sąjunga ir Prancūzijos interesų. Taip pat jo iniciatyva stiprėjo Lietuvos santykiai su Latvija ir Estija“, – pasakojo istorikė.
Iš tiesų Lietuvos diplomatijos istorijai reikšminga visa Lozoraičių šeima, kuri lyg nenutrūkstančia styga iš kartos į kartą tęsė Lietuvos diplomatijos tradiciją. S. Lozoraičio sūnus Kazys Lozoraitis tapo pirmuoju LR nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino, o kitas sūnus, Statys Lozoraitis jaunesnysis, nuo 1970-ųjų atstovo Lietuvai prie Šventojo Sosto, vėliau buvo paskirtas nepaprastuoju ambasadoriumi JAV.
Be to, šiemet minint S. Lozoraičio jaunesniojo 100-ąsias gimimo metines ir K. Lozoraičio 95-ąsias gimimo metines, 2024-ieji paskelbti diplomatų Lozoraičių metais.
Kovo 11-osios emocinis krūvis
Diskusijoje „Kaip diplomatai kuria valstybę? Diplomatijos svarba Lietuvos istorijai ir tapatybei“ dalyvavęs Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Algirdas Saudargas patikino, kad naujoji Lietuvos diplomatijos tradicija kuriasi nuo Kovo 11-osios iki šiol. Jo teigimu, Vakarų akivaizdoje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990-aisiais tapo iššūkiu.
Josvydas Elinskas/ELTA„Žinau, kad tuo metu JAV prezidentas George’as Bushas prašė Michailo Gorbačiovo nepulti Lietuvos. G. Bushas buvo geras strategas ir mums jo žodis teikė daug vilties. Tačiau po 1990 m. kovo 11-osios pasikeitė įtampos tarptautinių santykių arenoje. Praėjus mėnesiui nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Nyderlandų premjeras Ruudas Lubbersas skambino JAV prezidentui G. Bushui (...). R. Lubbersas pasakojo G. Bushui, kad Europa niekaip negali padėti Lietuvai, nes šalis jau pripažinta – jai gali padėti tiktai lenkai arba popiežius“, – prisiminimais apie Vakarus ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą dalijosi A. Saudargas ir pridūrė, kad Vakarų valstybių diplomatų protus veikia aplinka tik tada, kai yra emocinis krūvis.
„Tam, kad Vakarai suprastų, kas yra Lietuva, reikėjo Kovo 11-osios, o po to ir kraujo aukos – Sausio 13-osios. Dabar Ukrainos visuomenė išgyvena tai, ką mes patyrėme prieš daugiau nei 30 metų. Ukrainos akivaizdoje keičiasi ir Vokietija. Taigi diplomatijos tradicija kuriasi dabar“, – pabrėžė diplomatas.
