ES pastaruoju metu kamuoja dviprasmiški jausmai. Tarsi ir nėra esminių bėdų: ekonomika lėtai, bet auga, migrantų krizė suvaldyta, „Brexit“ šokas praėjo. Tačiau jaučiamas nuovargis ir pesimizmas, ar yra prasmė tęsti didesnę integraciją, kai ne vienoje ES narėje garsiai skamba raginimai „susigrąžinti sprendimų teisę“ iš Briuselio.

Jei jums – šešiasdešimt, visai gali būti, kad rizikuojate patirti asmenybės krizę. Vaikai savarankiški ir nereikalauja globos. Didžiausi karjeros ar kūrybiniai pasiekimai jau įvykdyti, o jei ne, gali apnikti vis daugiau abejonių, ar apskritai pavyks juos apskritai įgyvendinti. Pensija vos už kelerių metų, tad pradėti naują veiklą ar keisti darbą būtų rizikinga. O jei dar silpnėja sveikata, optimizmas gali smarkiai sumažėti. Kaip teigia Grinvičo universiteto psichologas Oliveris Robinsonas, tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis vyrų ir moterų, peržengę 60-mečio ribą, patiria vėlyvųjų metų krizę, kai kyla klausimų, kokia jų gyvenimo prasmė. Artėjant ES 60-ųjų įkūrimo metinių iškilmėms, kaip niekada iki šiol dažnai kalbama apie Bendriją ištikusią krizę. Būtent šio jubiliejaus proga Europos Komisija (EK) turėtų pateikti pasiūlymų projektą, kaip būtų galima atgaivinti Europos integracijos idėjas ir sužadinti vis labiau slopstančią europiečių vienybę. Tačiau kol kas Briuselio užkulisiuose kalbama, kad net EK kamuoja nuovargio sindromas, tad laukiamame dokumente geriausiu atveju bus pateikti tik keli Bendrijos ateities scenarijai, bet ne įkvepianti vizija.

„Brexit“ nokdaunas

Rimčiausiai vieningą Europą sukrėtė referendumo dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES rezultatai. 2016 m. birželio pabaigoje šalių narių vadovai neformaliame susitikime paskelbė, kad ES turi likti vieninga ir įveikti bet kokius iššūkius kartu. Po trijų mėnesių susitikę Bratislavoje valstybių lyderiai turėjo paskelbti bent preliminarų išėjimo iš krizės planą, tačiau jiems nepavyko nuslėpti susierzinimo ir nepasitikėjimo nuotaikų. „Nežinau, ką turi galvoje Angela Merkel, kalbėdama apie Bratislavos dvasią, – po susitikimo žurnalistams teigė Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi. – Tačiau jei viskas ir toliau taip tęsis, vietoj Bratislavos dvasios kalbėsime tik apie Europos vaiduoklį.“ Anot nusivylusio Italijos vadovo, tai tebuvo smagus pasiplaukiojimas Dunojumi, bet nesulaukta jokių rimtų vizijų ar sprendimų. Vis dėlto po šio susitikimo paskelbtos „kelio gairės“, ką ES turėtų nuveikti artimiausiu metu, kad susigrąžintų žmonių pasitikėjimą. Labiausiai pabrėžta būtinybė atkurti išorės sienų kontrolę, suvaldyti migrantų bei pabėgėlių srautą ir sustiprinti vidaus saugumą, siekiant sumažinti teroro grėsmę. EK prezidentas Jeanas Claude’as Junckeris Europos Parlamente rugsėjį taip pat pripažino, kad artimiausi dvylika mėnesių nulems, ar pavyks iš naujo suvienyti ES. Šiame kelyje vis dar trūksta optimistinių ženklų, ir net patys Bendrijos lyderiai, regis, nebetiki savo dirbtinai skleidžiamu pozityvumu. Sausį vykusioje Pasaulio ekonomikos forumo diskusijoje Nyderlandų premjeras Markas Rutte, diskutuodamas su buvusiu Europos Parlamento vadovu Martinu Schulzu, nebeišlaikė ir atvirai pareiškė, kad didesnės ES integracijos principas jau seniai palaidotas. Prieš 60 metų Romoje... Vasario 3 d. Maltoje susitikę šalių narių lyderiai vėl turėjo diskutuoti apie Bendrijos ateitį, tačiau daugiau dėmesio skirta tinstančiam pabėgėlių – šį kartą iš Libijos – pūliniui. Nors po 2016 m. susitarimo su Turkija pabėgėlių ir migrantų srautas į Graikiją smarkiai sumažėjo, sustiprėjo nauja migracijos kryptis – iš konfliktų kamuojamos Libijos į Italiją. 2016-aisiais Italiją jūra pasiekė daugiau kaip 180 tūkst. atvykėlių. ES lyderiai Maltos sostinėje sutarė skirti 200 mln. eurų Libijai, jei ši griežčiau kontroliuos savo sienas. Vis naujai atsiveriančių skylių kaišiojimas pinigų maišais kol kas leidžia ES laivui nepaskęsti, tačiau daugelis sutinka, kad tai tėra „laiko pirkimas“, o ne tos ryškios ir įkvepiančios vizijos, kurių laukia Senasis žemynas. Kita vertus, kaip žurnalui IQ pasakojo europarlamentaras Petras Auštrevičius, Europos Parlamente anaiptol nėra panikos ar vien negatyvių apgailestavimų: „Diskusijos dėl ES ateities vyksta aktyviai, tačiau be karštligiškų sprendimų. Daugelis siūlymų nukreipti į ekonominio ir socialinio stabilumo, gerovės stiprinimą, ypač euro zonos šalių.“ Jo teigimu, europiečius turėtų raminti, kad ekonominis stabilumas yra išlaikomas, 2016 m. sugebėta parodyti, kad ir migrantų srautus įmanoma suvaldyti. „Visuomenė visų pirma laukia ne pažadų, o konkrečių rezultatų, ir ES institucijos turi galimybių juos parodyti. Žinoma, yra rizika, kad prasidėjus deryboms su britais dėl pasitraukimo iš ES dar tvyros pesimizmo šešėlis. Vis dėlto Romoje tikiuosi ir pozityvių apibendrinimų, kad bus susumuota, ką gero esame pasiekę“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

ES spindesys išblėso

Dar visai neseniai ES buvo nuolat giriama kaip labiausiai žmonijos istorijoje pavykęs ekonominės ir politinės integracijos projektas. 2012 m. Bendrija net gavo Nobelio taikos premiją už tai, kad daugiau nei šešis dešimtmečius prisidėjo prie taikos užtikrinimo, susitaikymo ir demokratijos skatinimo.

Dar visai neseniai ES buvo nuolat giriama kaip labiausiai žmonijos istorijoje pavykęs ekonominės ir politinės integracijos projektas.

Nors oficialiai ES 60-mečio jubiliejus bus švenčiamas kovo 25 d. Romoje, kur 1957 m. buvo pasirašyta Europos ekonominės bendrijos sutartis (EEB, dar kitaip – Romos sutartis), Europos integracijos projektas prasidėjo anksčiau. Nemaža dalis politikų ir ekspertų pritartų nuomonei, kad tikrasis dabartinės ES gimimas labiau galėtų būti siejamas su Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Schumano deklaracija, paskelbta 1950 m. gegužės 9 d. Būtent dėl to ir pakeitėme sovietinių laikų Pergalės dienos minėjimą į Europos dienos šventę. Po metų Paryžiuje pasirašyta Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo sutartis, kuria įsteigta Anglių ir plieno bendrija. Jau joje kalbėta apie siekį sukurti ekonominę ir politinę bendriją. Romoje 1957 m. žengtas naujas žingsnis – įkurta EEB, skirta prekybos tarp šešių minėtų šalių trukdžiams mažinti ir ekonominiam bendradarbiavimui skatinti. Esminis bendrijų steigimo tikslas išties buvo siekti tvarios taikos ir šimtmečius kovojusių tautų susitaikymo. Anglys ir plienas buvo strateginiai karo pramonės ištekliai. Šį sektorių po Antrojo pasaulinio karo visų pirma Vokietijoje siekta kontroliuoti – jo priežiūrą patikėti viršnacionalinėms institucijoms. Sugalvota svarbiausių Europos šalių strateginį sektorių valdyti ir reguliuoti bendrai, kad niekam nekiltų pagunda vienašališkai vėl atkurti didžiules armijas ir puoselėti revanšizmo planus. Politinė iniciatyva skatino pasitikėjimą ir po truputį įtraukdavo vis naujų ekonomikos sektorių: Atominės energijos bendriją, paramos žemės ūkiui koordinavimą, laisvosios prekybos užtikrinimą, laisvą paslaugų ir žmonių judėjimą, kol galiausiai 1993 m. buvo užbaigta kurti bendroji ekonominė erdvė. Ekonominės integracijos sėkmė skatino bendradarbiavimą plėsti ir į kitas sritis, pavyzdžiui, į užsienio ir saugumo politiką, teisingumo ir vidaus reikalų politiką. Toks spartus ir sėkmingas bendradarbiavimas skatino manyti, kad Europos integracijos projektas tik gilės ir plėsis. Ne tik pritrauks vis naujų Senojo žemyno valstybių, norinčių patekti į bendrąją rinką ir mėgautis suteikiamu svoriu tarptautinėje prekyboje, bet ir apims vis naujas integracijos sritis, pavyzdžiui, bendrąją pinigų politiką, socialinę ir mokslo bei švietimo sritis, sukurs bendrą energetikos rinką ar bankų sąjungą. Galiausiai viskas tarsi turėjo vesti į Europos Federaciją, kurioje nacionalinių valdžių suverenumas būtų dar labiau sumažėjęs. Tačiau, vis daugiau suvereniteto perduodant ES institucijoms, pradėjo augti europiečių nepasitenkinimas. Dėl prastėjančių ekonominių ar socialinių sąlygų ne tik anglai ar prancūzai, bet net ir palyginti neseniai į ES įstojusių Lenkijos, Vengrijos ar Slovakijos gyventojai pradėjo kaltinti Briuselį. Kai kuriose šalyse ypač stiprėjo nepasitenkinimas Vokietijos dominavimu, nes būtent šios valstybės vadovai pastaraisiais dešimtmečiais dažniausiai prisiimdavo lyderystę už ES iniciatyvas. Net jei tuo siekta gelbėti skolose paskendusią Graikiją, patys graikai degindavo A. Merkel portretus, dėl visų savo bėdų kaltindami vokiečius. Tai, kas anksčiau europiečiams atrodė didžiulis laimėjimas – pavyzdžiui, galimybė netikrinant pasieniečiams keliauti po visą ES, – pastaraisiais metais tapo tikru prakeiksmu. Pradėjusią vėsti Europos solidarumo ir pasitikėjimo idėją pakirto apie 1,5 mln. pabėgėlių ir migrantų srautas. Žmonės vis dažniau mano, kad įvairių problemų kyla dėl ES reguliavimo arba priešingai – per mažo reguliavimo. Tačiau svarbiausia – nebeliko didžiųjų siekių, kurie galėtų stumti Bendrijos integraciją į priekį. Nebedžiugina dar laisvesnis prekių ir paslaugų judėjimas, kai jau prie jo priprasta. Nebegali būti dar laisvesnio žmonių judėjimo, kai visi įprato keliauti be sienų. „Ilgą laiką sprendimus dėl integracijos priimdavo valstybių narių valdantysis elitas. Palankią aplinką integracijai formavo ir auganti pokario ekonomika, JAV parama Europos integracijai, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. – Pastaruoju metu dėl ekonominių sunkumų, imigracijos ir išaugusios konkurencijos po didžiosios ES plėtros rinkėjai ėmė aktyviau domėtis tuo, kas vyksta ES, o politikai – permetinėti atsakomybę už nepopuliarius dalykus ir problemas ES institucijoms. Tai sukūrė naujas ribas ir prisidėjo prie Jungtinės Karalystės rinkėjų sprendimo išstoti iš ES.“

Tikslai be įkvėpimo?

Bendrijos lyderiai ieško naujų idėjų, kas galėtų suteikti prasmę ES ir atgaivinti žmonių tikėjimą, kad ji visgi naudinga. Vienas pastarųjų didesnės integracijos tikslų – sukurti bendrą skaitmeninę erdvę, kurioje būtų panaikintos kliūtys plėtoti skaitmenines paslaugas visoje ES, mažinti standartų ir mokesčių naštą skaitmeninės ekonomikos dalyviams. Pavyzdžiui, nuo 2017 m. birželio 15 d. faktiškai turi būti panaikinti tarptinklinio ryšio mokesčiai tarp visų ES mobiliojo ryšio operatorių. EK su keliaujančiojo abonento (roaming) mokesčiais kovoja jau bemaž dešimtmetį, ir procesas dar paspartėjo po „Brexit“ – skaitmeninės rinkos sukūrimas yra vienas svarbiausių ES tikslų, galinčių gyventojams labai praktiškai patvirtinti Bendrijos egzistavimo naudą. Dar viena idėja, kuri jau įgauna vis didesnį pritarimą, – padovanoti kiekvienam 18 metų sulaukusiam šalių narių piliečiui tarptautinį geležinkelių bilietą ir taip paskatinti didesnį jaunimo mobilumą ES viduje. „InterRail“ geležinkelių sistema jungia beveik 30 Senojo žemyno valstybių, tas pats bilietas galioja visose šalyse sistemos dalyvėse. Apskaičiuota, kad toks bilietas kainuotų nuo 200 iki 480 eurų, o pasinaudoti dovana kasmet galėtų apie 6 mln. jaunų europiečių. EK reikėtų surasti nuo 1,2 iki 2,88 mlrd. eurų tokiai iniciatyvai finansuoti. Baltijos šalys, kaip ir Malta bei Kipras, nėra „InterRail“ sistemos dalis, nes iki šiol neturime normaliai funkcionuojančios geležinkelio jungties su žemynine Europa. Šios idėjos skamba patraukliai, tačiau vargu ar jos uždegs tokią tikėjimo ES idėja ugnį, kokios tikisi politikai. Geležinkelio bilietas – smagu, tačiau net ir jaunimui jau nebėra nieko stebuklingo keliauti po kitas ES šalis, kai pigių oro skrydžių bendrovės gali pasiūlyti bilietų ir už 10–50 eurų. Mažinami mobiliojo ryšio tarifai taip pat tapo norma ir prie jos jau daugelis priprato, tad vargu ar kas pastebės dideles permainas gavę sąskaitas net ir po birželio 15-osios. „Būtų puiku, jei ES šalių gyventojai geriau apčiuoptų ES narystės naudą, bet nemanau, kad vienu ar keliais sprendimais tai įmanoma padaryti. Net ir tokiais atvejais kaip ryšio kainų mažinimas, kuriuo ypač mėgsta viešai džiaugtis EK, sukuria ir neigiamų šalutinių reguliavimo padarinių. Tarkime, tokiose šalyse kaip Lietuva, kur teikiamų paslaugų kainos labai mažos dėl didelės konkurencijos, roamingo tarifų reguliavimas gali pabranginti valstybės viduje teikiamas paslaugas“, – nurodė R. Vilpišauskas. Kita vertus, jo manymu, daugelis problemų kyla ne dėl ES veiklos, o jos valstybių narių politikos: „Keistis turėtų nacionalinė politika – mažiau nepagrįstų pažadų, mažiau atsakomybės permetinėjimo, daugiau drąsos sprendžiant visuomenės problemas ir daugiau komunikavimo, o ne pataikavimo rinkėjams.“

Pasiilgo lyderių

Apklausos rodo, kad europiečiai nori ne nuoseklaus gerėjimo požymių, o radikalių permainų. Vasarį publikuota „Ipsos Global Advisor“ studija atskleidė, kad didžiųjų ES šalių gyventojai nusivylę nacionaline valdžia, tarptautinėmis institucijomis ir laukia lyderių, kurie galėtų padėtį pakeisti iš esmės.

Apklausos rodo, kad europiečiai nori ne nuoseklaus gerėjimo požymių, o radikalių permainų.

Prancūzijoje net 80 proc. apklaustųjų nurodė balsuosiantys už lyderį, kuris būtų pasiryžęs pakeisti „žaidimo taisykles“. Du trečdaliai italų ir pusė britų taip pat palaikytų tokį kandidatą. Didžioji dalis gyventojų tiki, kad jų šaliai reikia stipraus lyderio, kuris grąžintų valstybę į geras vėžes, – taip mano 72 proc. apklaustų ispanų, 70 proc. prancūzų, 67 proc. italų ir anglų. Tik vokiečiai mažiau pritaria tokiai minčiai (34 proc.) ir yra linkę geriau vertinti savo šalies situaciją nei kitų didžiųjų valstybių gyventojai. Nepasitikėjimas tarptautinėmis organizacijomis ryškiausias Ispanijoje (77 proc.), Prancūzijoje (65 proc.) ir Italijoje (64 proc.), tačiau daugiau nei pusė vokiečių ir britų taip pat išreiškė nepasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis. Kita vertus, europiečiai nelinkę per anksti laidoti ES. Apibendrintos „Eurobarometro“ apklausos, atliktos 2016 m. lapkritį, parodė, kad, nors pasitikėjimas Bendrija išlieka menkas (tik 36 proc. visų europiečių pasitiki ES), 50 proc. apklaustųjų vis dar optimistiškai žiūri į ES ateitį (pesimistų – 44 proc.). O vieni didžiausių optimistų – lietuviai. Net 70 proc. jų tiki ES ateitimi ir tik 25 proc. ją vertina pesimistiškai. Bent jau lietuvių nuomone, ES turėtų gyvuoti dar bent 60 metų.

ES gyvavimo metraštis: svarbiausios datos ir faktai

1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras R. Schumanas paskelbė deklaraciją, kuria pakvietė įkurti Europos anglių ir plieno bendriją. 1951 m. balandžio 18 d. pasirašyta Paryžiaus sutartis, kuria įkurta Europos anglių ir plieno bendrija, vienijanti Prancūziją, Vakarų Vokietiją, Italiją, Nyderlandus, Belgiją ir Liuksemburgą. 1957 m. kovo 25 d. pasirašyta Romos sutartis, kuria įkurta EEB ir Europos atominės energijos bendrija. 1961 m. Jungtinė Karalystė pateikė prašymą prisijungti prie EEB, tačiau jį vetavo Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is 1967 m. balandžio 8 d. Briuselyje pasirašyta Sujungimo sutartis, kuria visos trys bendrijos sujungtos į vieną, vadovaujamą bendros Komisijos ir Tarybos. 1968 m. liepos 1 d. tarp šešių Europos Bendrijų (EB) šalių įsigaliojo muitų sąjunga – panaikinti tarpusavio muitai ir nustatyti bendri išoriniai muitai. 1973 m. sausio 1 d. prie EB oficialiai prisijungė Jungtinė Karalystė, Danija ir Airija. 1979 m. pradėta įgyvendinti Europos pinigų sistema, pagal kurią EB narių valiutos susietos tarpusavyje, siekiant išvengti pernelyg didelių svyravimų. 1979 m. įvyko pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. 1981 m. sausio 1 d. prie EB prisijungė Graikija. 1986 m. sausio 1 d. EB narėmis tapo Ispanija ir Portugalija. 1986 m. priimtas Suvestinis Europos aktas, nurodantis, kad iki 1993 m. turi būti sukurta bendroji rinka. 1985 m. birželio 14 d. Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vakarų Vokietija pasirašė Šengeno sutartį, leidžiančią šių šalių piliečiams Šengeno erdvėje keliauti be pasienio kontrolės tikrinimo. 1993 m. baigta kurti bendroji rinka. Įsigaliojo keturios – prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimo – laisvės. 1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Mastrichto sutartis. Įkurta ES, apimanti „tris ramsčius“: 1) bendrosios rinkos ir pinigų sąjungą, bendrąją žemės ūkio politiką, 2) bendrąją užsienio ir saugumo politiką, 3) bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse. 1995 m. sausio 1 d. į ES įstojo Austrija, Suomija ir Švedija. 1997 m. spalio 2 d. pasirašyta Amsterdamo sutartis, kuri išplėtė ES kompetenciją teisingumo ir vidaus reikalų, taip pat bendrosios užsienio ir saugumo politikos srityse. 1998 m. pradėjo veikti Europos centrinis bankas, kurio esminė funkcija – pasiruošti euro įvedimui ir užtikrinti jo stabilumą. 2002 m. sausio 1 d. euras kaip bendroji ES valiuta pakeitė 19 šalių narių nacionalines valiutas. 2004 m. gegužės 1 d. dešimt Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų ir Baltijos valstybės, tapo ES narėmis. 2007 m. sausio 1 d. Rumunija ir Bulgarija įstojo į ES. 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašyta Lisabonos sutartis, kuri pakeitė Romos ir Mastrichto sutartis, atnaujino ES veikimo mechanizmą ir pritaikė jį iki 27 narių išsiplėtusiai sąjungai. 2013 m. liepos 1 d. Kroatija tapo 28-ąja ES nare. 2016 m. birželio 23 d. Jungtinės Karalystės gyventojai referendume balsavo už šalies pasitraukimą iš ES.