JAV ir pasauliui Hillary Clinton pergalė prezidento rinkimuose neabejotinai būtų geresnis ir saugesnis scenarijus, tačiau ji tikrai nėra tobula politikė.
Šiuose rinkimuose rungiasi du nepopuliariausi kandidatai šiuolaikinėje JAV istorijoje. Kitaip nei tada, kai ji buvo pirmoji šalies ponia ar valstybės sekretorė, šiandien daugiau nei pusė rinkėjų nepalankiai vertina H. Clinton. Įvairios apklausos ir JAV idėjų kalvės „Rand Corporation“ paskelbtas tyrimas rodo, kad politikė turi geresnius šansus mobilizuoti elektoratą nei skandalingasis Respublikonų partijos kandidatas Donaldas Trumpas. Jis jau susipyko su tiek daug rinkėjų grupių, kad net ir itin nemėgstama H. Clinton turi puikią progą laimėti, bet tai gana menka paguoda. Demokratų partijos atstovės silpnybės tokios akivaizdžios, kad dalis JAV piliečių gali nuspręsti išvis neiti prie balsadėžių, o tai neigiamai atsilieptų H. Clinton perspektyvoms.
Kaip atskleidė rugpjūčio 18 d. paviešinti „Pew“ tyrimų centro apklausos rezultatai, net 81 proc. D. Trumpo rinkėjų jaučia, jog šiandien jiems ir į juos panašiems JAV gyvenimas blogesnis nei prieš 50 metų. Taip negatyviai galvoja tik 19 proc. H. Clinton šalininkų, kur kas daugiau jų, 59 proc., mano, kad gyvenimas pagerėjo. Tas pat pasakytina apie rinkėjų ateities lūkesčius – D. Trumpo šalininkai ateitį piešia kur kas niūresnėmis spalvomis. Apskritai daugiau visų JAV piliečių ir apie praeitį, ir apie ateitį mąsto veikiau negatyviai nei pozityviai. Polinkis balsuoti „prieš“ šiemet ryškesnis nei prieš aštuonerius metus. Tai turėtų kelti nerimą H. Clinton komandai.
„Brexit“ istorija parodė, kad nacionalinio masto balsavimuose aktyvesni būna negatyviai nusiteikę rinkėjai, ypač jei tarp kandidatų nėra tokių vilties žiburių, kokiu 2008 m. tapo dabartinis prezidentas Barackas Obama.
Paralelė su „Brexit“ nėra laužta iš piršto: abiem atvejais H. Clinton ir buvęs Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas simbolizuoja status quo išsaugojimą ir „elitizmą“, o Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES vedliai ir D. Trumpas savo retoriką grindžia rasistiniais potėpiais, neapykantos imigrantams kurstymu ir ekonominiu populizmu. D. Trumpo reitingai po „Brexit“ buvo trumpam šoktelėję į viršų, tad jo džiūgavimas dėl Jungtinės Karalystės referendumo rezultatų yra dėsningas. Tiesa, pasaulį šokiravęs „Brexit“ gali sutelkti H. Clinton rėmėjus, kurie nenori, kad, vaizdžiai tariant, įvyktų antra, dar rimtesnė, Vakarų armagedono serija.
Nors H. Clinton kol kas pirmauja apklausose tose valstijose, kurių rezultatai nulems rinkimų baigtį, daug veiksnių rodo, kad įtempta pretendentų tarpusavio dvikova greičiausiai tęsis iki pat rinkimų dienos, ypač įvertinus tikimybę, kad D. Trumpo šansus gali sustiprinti nenumatyti įvykiai: naujos detalės H. Clinton elektroninių susirašinėjimų skandale, didžiulė teroro ataka JAV ar koks nors kitas netikėtumas.
Rugpjūčio 9–16 d. atlikta „Pew“ apklausa fiksavo H. Clinton nepalankius skaičius: trečdalis JAV rinkėjų mano, kad ji bus „siaubingai bloga“ prezidentė (apie D. Trumpą taip galvoja 43 proc. respondentų). 38 proc. visų rinkėjų tikisi, kad H. Clinton reikšmingai pakeis šalies valdymo pobūdį ir kryptį, ir tik 57 proc. Demokratų partijos šalininkų sako žiną jos poziciją svarbiausiais klausimais.
Mažiau nei penktadalis rinkėjų prisipažįsta besižavintys H. Clinton ar mano, kad ji gali suvienyti šalį. Tik ketvirtadaliui amerikiečių atrodo, jog buvusio JAV prezidento Billo Clintono žmonos pažiūros tvirtos, – šiuo klausimu ją lenkia net D. Trumpas. Vos 13 proc. linkę H. Clinton apibūdinti kaip „nuoširdžią“.
Pinigai ir galia aukščiau visko
Kaip IQ teigė Londono universiteto koledžo JAV studijų profesorius Iwanas Morganas, H. Clinton nėra „natūrali politikė“. Per visą savo karjerą ji taip ir netapo įkvepiančia oratore. Buvusios Niujorko senatorės retorika nė iš tolo neprilygsta B. Obamos, B. Clintono ir netgi George’o W. Busho iškalbai. H. Clinton jau seniai laikoma šalta pragmatike, pirmiausia paisančia asmeninių ir dosnių labdaros organizacijos Clintonų fondo rėmėjų interesų. 2008 m. B. Obama savo kampanijoje meistriškai išnaudojo šiuos oponentės trūkumus – pabrėžė jos sąsajas su stambiuoju verslu ir įtakingais lobistais, taip pat jai būdingą išsisukinėjimą, dažną nuomonių kaitaliojimą.
Nors apklausose šalies rinkėjai pabrėžia ir H. Clinton stiprybes – kompetenciją, darbštumą, patirtį, rodomą pavyzdį moterims, – juos nustelbia žmogiškos šilumos, nuoširdumo, sąžiningumo ir skaidrumo stoka. Daugeliui ji atrodo neišskirtinė, paviršutiniška, nuolat kyla klausimų, kieno interesams politikė atstovauja, kokius sprendimus priima užkulisiuose, jai sunkiai pavyksta nuslėpti megalomanišką galios troškimą. Šios savybės būdingos daugeliui JAV politinės klasės atstovų ir dar labiau didina jų ir vidurinio bei žemesnio sluoksnių atotrūkį. Ne ką mažiau glumina faktas, kad H. Clinton iki šiol nėra pasiūliusi įtikinančios, visaapimančios JAV ateities raidos vizijos, kuriai galėtų entuziastingai pritarti skirtingų pažiūrų piliečių grupės. „Ji atstumia daugumą baltųjų konservatorių, kuriems H. Clinton įkūnija politinį ir kultūrinį 1960-ųjų feminizmo paveldą. Bet ja nepasitiki ir Demokratų partijos kairysis sparnas, kurį mobilizavo Bernie Sandersas“, – aiškino I. Morganas.
Daugeliui rinkėjų H. Clinton atrodo neišskirtinė, paviršutiniška, nuolat kyla klausimų, kieno interesams ji atstovauja, kokius sprendimus priima užkulisiuose.
Piliečių pasitikėjimas H. Clinton (tiksliau, abiem Clintonais, nes jie dažniausiai veikia kartu) pradėjo smukti dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Jau per 1992 m. B. Clintono rinkimų kampaniją šalies žiniasklaida ėmė kelti klausimus apie viešųjų ir privačiųjų interesų painiojimą. „Travelgate’o“ kontroversija atskleidė, kad 1993 m. H. Clinton pastangomis iš Baltųjų rūmų kelionių agentūros buvo atleisti sąžiningai dirbantys pareigūnai, nes Clintonai užsimanė ten įdarbinti draugus iš Arkanzaso.
1996 m. paaiškėjo, kad B. Clintono administracija gavo neteisėtą prieigą prie Federalinio tyrimų biuro (FTB) ataskaitų apie buvusius respublikonų administracijos darbuotojus, ir jomis remdamasi pirmoji šalies ponia dirigavo žmonių atleidimams iš darbo. Prieš pat antrosios B. Clintono kadencijos pabaigą ji užsimanė pasilikti dovanas, kurios oficialiai buvo skirtos ne asmeniškai Clintonų šeimai, o Baltiesiems rūmams kaip institucijai. Galiausiai jie sutiko grąžinti 134 tūkst. JAV dolerių vertės turtą.
1997 m. įsteigtas Clintonų labdaros fondas periodiškai įsivelia į skandalus. Organizacija oficialiai remia kilniaširdiškus projektus, tačiau labdaringos veiklos ir Clintonų draugams skirtų „dovanėlių“ ribos kartais išsitrina. Panašiai ir su astronominėmis pinigų sumomis, kurias įtakingi donorai, tarp jų ir tokie „Volstrito vilkai“ kaip bankas „Goldman Sachs“, sumokėdavo už Clintonų kalbas.
Neseniai paviešinti artimos H. Clinton bendražygės Valstybės departamente Humos Abedin elektroniniai laiškai rodo, kad valstybės sekretoriaus pareigas tuo metu ėjusi politikė netesėjo prezidentui B. Obamai duoto pažado griežtai atriboti Valstybės departamento ir Clintonų fondo veiklą. Laiškuose įvairūs veikėjai – Bahreino karališkasis princas, grupės U2 lyderis Bono, fondą remiančios organizacijos atstovas – prašo įvairių H. Clinton paslaugų. Nors ne visi prašymai įgyvendinti, vakarienė su princu buvo įtraukta į jos darbotvarkę. Pasak naujienų agentūros „Associated Press“, mažiausiai 85 iš 154 su valstybės sekretore telefonu kalbėjusių ar dėl susitikimo susitarusių privačių interesų atstovų vienaip ar kitaip rėmė Clintonų fondo veiklą. ABC naujienų agentūra išsiaiškino, kad H. Clinton dirbant valstybės sekretore stambus fondo rėmėjas investuotojas Rajivas Fernando buvo paskirtas atsakingos Valstybės departamento Tarptautinio saugumo patariamosios valdybos, sprendžiančios su branduoliniais ginklais susijusius klausimus, nariu. R. Fernando kompetencija buvo nepalyginamai menkesnė nei kitų valdybos narių, patyrusių saugumo tarnybų atstovų, diplomatų ir kariuomenės veteranų, tačiau jo paskyrimą asmeniškai prastūmė sekretorės komanda.
2012 m. rugsėjo 11 d. Libijos mieste Bengazyje teroristai užpuolė JAV konsulatą ir nužudė ambasadorių Christopherį Stevensą, taip pat dar tris amerikiečius. Respublikonų atstovai apkaltino H. Clinton pernelyg atsainiai ir netgi melagingai sureagavus į šią tragediją: Valstybės departamentas paskelbė, kad išpuolis neva buvo spontaniškų gatvės riaušių rezultatas, nors iš tiesų tai buvo kruopščiai suplanuota teroro ataka. Naktį po incidento H. Clinton dukrai Chelsea adresuotas elektroninis laiškas liudija, kad valstybės sekretorė žinojo, jog tai buvo teroristų darbas, tačiau pasauliui paskleidė kitokią žinią. Bengazio išpuolį tyrusi komisija galiausiai nusprendė, kad H. Clinton nesabotavo pareigūnų gelbėjimo procedūros, tačiau atliekant tyrimą paaiškėjo kur kas skandalingesnis dalykas, kuris iki šiol išlieka kandidatę į prezidentus supančių kontroversijų epicentre.
„Emailgate’o“ peripetijos
„The New York Times“ reporteriui Michaelui Schmidtui pavyko išsiaiškinti, kad būdama valstybės sekretore politikė naudojosi asmeniniu elektroninio pašto adresu ir serveriu, kuris buvo įrengtas H. Clinton namuose Niujorke, vonios kambaryje. Paaiškėjo, jog H. Clinton su komanda savavališkai nuspręsdavo, kuriuos elektroninius laiškus persiųsti į Valstybės departamento serverį ir taip padaryti viešai prieinamus ateityje. Tuos laiškus, kuriuos H. Clinton laikė asmeniniais, jos bendražygiai tikina sunaikinę. FTB pateikė tyrimo išvadą, kad valstybės sekretorė elgėsi „stulbinamai nerūpestingai“ ir galėjo pakenkti šalies interesams, nes tuose laiškuose būta visiškai įslaptintos informacijos. FTB negali paneigti galimybės, kad tą informaciją galėjo perskaityti arba pavogti JAV priešiškų valstybių kontržvalgyba, šnipai arba programišiai. Valstybės departamento serveris turi apsaugos nuo kibernetinių atakų sistemą, o asmeninis H. Clinton serveris galėjo tapti lengvu kinų, rusų ar iraniečių programišių taikiniu. Buvęs ilgametis Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnas Johnas Schindleris įsitikinęs, kad Rusijos užsienio žvalgyba beveik garantuotai turi jos laiškų.
Elektroninių laiškų skandalas liudija sunkiai suvokiamą H. Clinton aplaidumą ir atsakomybės stoką. Ši fatališka sisteminė klaida smarkiai supykdė JAV saugumo pareigūnų ir karininkų korpusą, kuris gerai žino, kad dėl visiškai įslaptintos medžiagos ne vienas šalies pareigūnas paaukojo gyvybę. Kai kuriuose H. Clinton laiškuose buvo minimos užsienio valstybėse slaptas operacijas vykdančių Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pareigūnų pavardės. Tai nusikalstamas gyvybių stūmimas į pavojų. Visiškai neatsakingai elgdamasi su valstybės paslaptimis ir pačia jautriausia CŽV bei NSA informacija, politikė smarkiai pakenkė nacionaliniam saugumui, tačiau (bent jau kol kas) atsipirko neskausmingu „giliu susirūpinimu“. Nors kandidatė į prezidentus stengiasi numoti ranka į visus klausimus apie asmeninį elektroninio pašto serverį, tikrieji jos sprendimo motyvai anksčiau ar vėliau išaiškės, bet jau dabar manoma, kad pagrindinis tikslas buvo nuo valstybės institucijų nuslėpti politinės korupcijos įrodymus ir ryšius su įtartinais užsienio veikėjais ar įmonėmis. Jeigu JAV priešiškų valstybių saugumo tarnybos turi H. Clinton elektroninius susirašinėjimus (didelė tikimybė, kad turi), būsima JAV prezidentė gali būti šantažuojama grasinant paviešinti jos paslaptis.
H. Clinton neišduos NATO šalių ir JAV sąjungininkų visame pasaulyje, kaip tai grasina padaryti nekompetentingas demagogas D. Trumpas.
Neseniai paskelbtos Valstybės departamento Generalinio inspektoriaus tarnybos tyrimo išvados nedviprasmiškos: H. Clinton sistemiškai pažeidinėjo naudojimosi įslaptinta informacija taisykles ir federalinius įstatymus, be to, melavo nuo pat skandalo pradžios, kartodama faktiškai klaidingą mantrą, esą jos susirašinėjimuose jokia medžiaga nebuvo pažymėta grifu „visiškai slapta“. Šiandien jau apie 60 proc. rinkėjų įsitikinę, kad H. Clinton meluoja dėl savo elektroninių laiškų. Dar neatsakingiau tai, jog valstybės paslaptimis politikė neformaliai dalijosi su senu savo ir B. Clintono bendražygiu Sidney Blumenthaliu, kuris neturėjo teisės jas žinoti. Viename valstybės sekretorei adresuotame laiške S. Blumenthalis dalijasi itin detalia ir įtartinai tikslia informacija apie Sudano aukšto rango generolų planuojamą perversmą. H. Clinton komandos vadovė Cheryl Mills darbe naudojo asmeninį „BlackBerry“ telefoną, kuriuo perduodavo įslaptintą informaciją. C. Mills vienu metu įsigudrino pamesti telefoną, bet nebuvo atleista iš pareigų, nes yra viena artimiausių H. Clinton patikėtinių ir priklauso vidiniam pateptųjų ratui.
Mažesnis blogis
Nors turi akivaizdžių trūkumų, H. Clinton vis tiek yra mažesnis blogis už D. Trumpą. I. Morganas įsitikinęs, kad jei ne D. Trumpas, bet kuris kitas respublikonų kandidatas turėtų realius šansus įveikti H. Clinton, kurios nepopuliarumas nusiritęs į visiškai pelnytas žemumas. Ji trokšta galios, tačiau nuo pat karjeros pradžios gana nuoširdžiai rūpinosi vaikų ir moterų gerovės didinimu, sveikatos apsaugos sistemos tobulinimu, buvo vertinama kaip gera Niujorko senatorė, jos gana tvirtos Baltijos šalims palankios užsienio politikos pažiūros.
Iškalbingas faktas, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trokšta D. Trumpo pergalės ir su programišių pagalba kenkia H. Clinton kampanijai. Nors „Emailgate’as“ apkartino santykius, politikė yra artimai suaugusi su JAV karine ir diplomatine valdžia, o tai reiškia, kad ji yra nuspėjama ir patikima esminiais klausimais.
H. Clinton neišduos NATO šalių ir JAV sąjungininkų visame pasaulyje, kaip tai grasina padaryti nekompetentingas demagogas D. Trumpas. Pozityviai nuteikia faktas, kad tarptautinėje arenoje H. Clinton greičiausiai bus aktyvesnė už izoliacionistą B. Obamą, pavyzdžiui, dėl Sirijos. Santykių su Rusija „perkrovimas“ buvo veikiau B. Obamos nei H. Clinton idėja. Rusijoje 2011–2012 m. prasidėjus antikorupciniams protestams tuometė valstybės sekretorė nevengė atvirai palaikyti protestuotojų, o tai ypač supykdė Kremlių, tad šis dabar ir kiša pagalius į jos kampanijos ratus. H. Clinton tikrai yra už ką nemėgti, kai kurie jos sprendimai buvo pasibaisėtini, tačiau jai už nugaros stovi visas centristinis elitas (įtraukiantis vis daugiau nuosaikių respublikonų), kuris neleis jai sugriauti pačių JAV respublikos pamatų. To paties negalima pasakyti apie jos oponentą.
