EltaIstoriko ir pedagogo Mindaugo Tamošaičio vertinimu, po didžiulės euforijos dėl iškovotos nepriklausomybės, nelikus išorės priešo, į Lietuvą atėjo vidaus nesutarimų laikotarpis. Nepasitenkinimas, didelis susiskaldymas ir vidaus politikos rietenos atvedė iki pirmalaikių rinkimų 1992-aisiais. Apie tuo metu tvyrojusią atmosferą, politinius klausimus ir rezultatą pašnekovas kalbėjosi su IQ apžvalgininke Emilija Karaliūte.
– Kaip apibūdintumėte 1992 m. vasaros politinę ir visuomeninę atmosferą – kokie veiksniai (vidiniai nesutarimai, parlamento darbo sutrikimai) labiausiai formavo situaciją prieš sprendimą skelbti pirmalaikius rinkimus?
– Tai faktiškai buvo pirmas atvejis nepriklausomoje Lietuvoje. 1990 m. buvo didžiulė euforija – triuškinamai laimi Sąjūdis, atkuriama nepriklausomybė, pagaliau išsivaduojama iš Rusijos, atrodė, viskas neblogai. Tačiau, kai nebeliko išorės priešo – Rusijos – visa politika persikėlė į vidaus lauką ir čia išryškėjo didžiuliai nesutarimai. Prasidėjo rietenos pirmiausia pačiame Sąjūdyje ir parlamente, fiksuota nemažai incidentų, vyko netgi muštynės – tai tikrai jų nepuošė. Buvo didžiulė įtampa tarp opozicijos ir valdžios. Kas dar labai svarbu – daugumą tuo metu prarado Sąjūdis su Vytautu Landsbergiu priešakyje, ir šalyje kilo didžiulė krizė. Netgi parlamentas normaliai nedirbo: Aukščiausiojoje Taryboje buvo dvi salės – vienoje salėje posėdžiavo Landsbergio šalininkai, kitoje – Aukščiausiosios Tarybos likusi dalis. Visuomenei tai buvo sukrečiantys dalykai – žmonės buvo pikti, labai pasimetę, dažnai rinkosi prie Mažvydo rūmų ar parlamento rūmų, ragino kažkaip spręsti problemą, nes matė, kad gali būti blogai ir, neduok Dieve, tuo pasinaudotų išorės jėgos – Rusija. Nepamirškime, kad Rusija turėjo savo kariuomenę iki 1993 m. rugpjūčio. Taigi, situacija buvo prasta.
Asmeninis archyvasKitas dalykas, kuris dar labiau kurstė krizę ir kartu vertė ieškoti sprendimo, – didžiulis susiskaldymas. Lietuva buvo suskilusi tikrąja to žodžio prasme į dvi grupes: buvo Brazauskininkų grupė ir buvo Landsbergistų grupė. Neapykanta buvo didžiulė, visuomenėje tai aiškiai jautėsi, tad reikėjo rasti kokį nors modelį. Problemą dar paspartino tai, kad Lietuvoje 1992 m. gegužę vyko referendumas – bandyta Konstitucijoje įtvirtinti stipresnę prezidento instituciją. Tai daug kam nepatiko, o šią kryptį daugiau rėmė Landsbergio šalininkai. Tai prives prie to, kad visuomenė dar labiau suskils.
Vėliau nuspręsta kažkaip išeiti iš krizės (kadangi minėtas Landsbergio ir jo šalininkų planas nepavyko) – šaukti pirmalaikius rinkimus. Abi pusės – ir Landsbergio, ir Brazausko – tikėjosi kompromiso ir manė, kad jį turi nulemti tauta. Buvo parengta nauja Lietuvos konstitucija, kurią rinkėjai turėjo priimti ar ne priimti per 1992 m. planuojamus pirmalaikius Seimo rinkimus. Siūlomoje konstitucijoje atsisakyta stipraus prezidento ir pasirinktas pusiau prezidentinis arba pusiau parlamentinis valdymas. Priminsiu tik tiek, kad Aukščiausioji Taryba, išrinkta per Nepriklausomybę penkerių metų kadencijai, turėjo dirbti iki 1995 m., tačiau dirbo tik iki 1992 m. rudens. Lietuvoje buvo visiška krizė, kokios, sakykime, dar nebuvo. Žvelgdami į priekį, kalbant apie nepriklausomą Lietuvą, matome, kad tokios situacijos daugiau nepasikartojo. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad iš krizės pavyko išeiti – šis bandymas pasiteisino.
– O kalbant apie pačią rinkimų kampaniją, kaip 1992 m. kampanijoje išsidėstė pagrindinės politinės jėgos ir koalicijos? Kokią įtaką turėjo mažesnės partijos (socialdemokratai ir pan.), o kiek procesus lėmė tų dviejų didžiųjų polių priešprieša?
– Dešiniosios jėgos – politiniai kaliniai, tremtiniai, Lietuvos demokratų partija, krikščionys demokratai – daugiau mažiau orientavosi į dešinę, jos vis tiek daugiau palaikė Vytauto Landsbergio pusę. Kitos jėgos buvo linkusios palaikyti A. Brazauską arba išlikdavo neutralios. Pavyzdžiui, Centro sąjunga su R. Ozolu priešakyje veikė kaip savarankiška politinė jėga – nei ten, nei ten.
Tačiau čia buvo kita problema. Problema buvo Sąjūdis. Kas galėjo būti Sąjūdžio nariu? Nuo veiklos pradžios 1988 m. Sąjūdžio nariu galėjo būti absoliučiai beveik visi žmonės, kurie laikė save patriotais ir tikėjo, kad Lietuva gali būti nepriklausoma. Esmė ta, kad nebuvo jokių narystės apribojimų. Kūrimosi metu Sąjūdyje dalyvavo nemažai įvairių politinių partijų narių. Tarp jų ir socialdemokratai, ir krikščionys demokratai, taip pat nemažai komunistų. Iškils kita problema: kai Sąjūdis atėjo į valdžią, ką turėjo daryti partiniai Sąjūdžio nariai – klausyti partijos vadovybės ar Sąjūdžio? Vėliau ir pats Sąjūdis pripažino, kad tai buvo didžiulė problema: tuomet ar Sąjūdžiui tapti partija ir pan.? Problema kilo ir dėl to, kad žmonės vieni metėsi prie vieno, paskui prie kito, o Sąjūdis negalėjo tapti struktūra, sugebančia suvaldyti tas politines jėgas. Dėl to iš Sąjūdžio 1991–1992 m. pradėjo nemažai žmonių bėgti į kitas partijas. Aukščiausiojoje Taryboje 1991 m. masiškai kūrėsi įvairios frakcijos. Tai rodė, kad vyksta Sąjūdžio skilimas ir kad pats Sąjūdis nėra pajėgus suvaldyti padėties. Kuriant Sąjūdį ši problema nebuvo numatyta, o vėliau jau buvo, tarsi, per vėlu. Todėl nenuostabu, kad 1991 m. Virgilijus Čepaitis, buvęs faktiškai V. Landsbergio dešinioji ranka, ir kita jo aplinka bandė kurti partijas. Buvo įkurta Nepriklausomybės partija ir tikėtasi, kad ji galėtų „suvilioti“ Sąjūdžio narius į partiją, įvesti griežtesnę tvarką ir užtikrinti narių paklusnumą vadovybei. Tačiau Sąjūdis juk buvo judėjimas, ne partija – todėl ir kilo ši problema.
Kita vertus, svarbus buvo ir lyderių tarpusavio priešiškumas, skirtingos ambicijos (tarp jų – ir dėl prezidento posto, V. Landsbergis tarsi norėjo prezidentu būti, buvo tokių niuansų). Be to, nepamirškime: šalyje vyko didžiulė ekonominė krizė, gilus nuosmukis. Žmonės buvo nepatenkinti: turime nepriklausomybę, bet esame bedarbiai, kainos kyla, infliacija didžiulė – šis „ekonominis blogis“ labai persidavė į politiką. Visa tai turėjo įtakos 1992 m. Seimo rinkimams ir tam, kodėl Sąjūdis pralaimėjo.
– O kodėl, Jūsų manymu, LDDP pergalė ir spaudoje, ir kitur buvo pateikta kaip netikėta, nors rinkėjo poslinkis, kaip pasakojate, atrodo buvo akivaizdus?
– Netikėta vien dėl to, kad, iš esmės, ką tik vaduotasi iš komunizmo – ir „komunistai“ atėjo. Čia ir kilo didžiausias ažiotažas. Bet nepamirškime vieno: kad nieko nepadarysi, tiesiog viskas grįžo bumerangu. Esmė tokia – vis tiek pripažinta, kad rinkėjas žiūri realybės. Kiek gali, tiek kenti: kenti, kenti – o niekas nesikeičia. Pirmiausia kalbu apie ekonominį gerbūvį, nes situacija buvo labai katastrofiška, prasidėjo masinė emigracija ir t. t. Todėl imi galvoti: duokime galimybę kitai politinei jėgai – gal jiems pavyks geriau spręsti problemas. Juolab kad Lietuva – žemės ūkio kraštas. Problemų kilo kaimuose dėl nacionalizacijos, privatizacijos, kolchozų griūties ir pan. Dalis kaimo rinkėjų ėmė kaltinti Vytautą Landsbergį. O kad ta privatizacija daugeliu atvejų buvo nešvari – tai faktas. Ekonominis nuosmukis ir negražūs privatizavimo dalykai Sąjūdžiui labai pakenkė.
Dar kas labai svarbu – Sąjūdis nebebuvo tas Sąjūdis, koks buvo 1988-1990 m. Likę buvo tik likučiai. Visi aktyvistai jau buvo pasitraukę. Paimkime socialdemokratus ar kitus – jau 1992 m. jie buvo pasitraukę. Sąjūdis priminė tik savo šešėlį. Nes kai Sąjūdis paėmė valdžią, viskas truputį pasikeitė: vieni buvo nustumti, kiti prarado savo pozicijas, o paskui partijos pradėjo užimti tą vietą. Skaitant to meto spaudą ir atsiminimus, 1992 m. jau klausta: ar apskritai Sąjūdis reikalingas? Sakė – nebereikia, suvaidino savo vaidmenį, atvedė Lietuvą į nepriklausomybę, o toliau veikite partijose. Nenuostabu, kad po pirmalaikių rinkimų 1993 m. atsirado dabartiniai konservatoriai. Iš esmės rinkimai lėmė, kad V. Landsbergis ir jo šalininkai įkūrė partiją, nes pamatė, jog su Sąjūdžiu nieko nepadarysi: tai ne partija, kur galima kontroliuoti ir reglamentuoti narius. Vėliau, matyt, pripažinta, kad pernelyg delsta: jei būtų nedelsę, jei tai būtų darę iš anksto, gal viskas būtų kitaip vykę.
Tiesa, dar vienas momentas – nors skamba gal kiek absurdiškai: V. Landsbergis ir jo šalininkai pradėjo lyg Sąjūdį Sąjūdyje, t.y. ėmė elgtis taip, lyg Sąjūdis būtų jų. Ne, ne jų – Sąjūdis buvo tautos. Bet esmė ta, kad iš Sąjūdžio daug kas pabėgo: vieni savo noru, kiti buvo išstumti. Liko ištikimiausi valdžios šalininkai, o jų pagrindu ir buvo įkurta partija. Kad konservatorių partija susijusi su Sąjūdžiu – tai faktas, bet tikrai ne vieninteliai. Maždaug 1988 m. spalį Sąjūdžiui priklausė apie tris šimtus tūkstančių narių – iš įvairių regionų, daug jų nebuvo net susiję su V. Landsbergiu, kai kurie buvo socialdemokratai, kai kurie – buvę komunistai. Štai kur iškilo rimta problema.
– Savo straipsnyje apie LDDP dalyvavimą 1990 m. ir 1992 m. rinkimuose minėjote, kad Sąjūdžio koalicija ,,Už demokratinę Lietuvą“ per rinkimų kampaniją išsiskyrė dideliu radikalizmu: negalėjo pakęsti kitaip manančių, o LDDP kampanija buvo nuosaikesne. Kuo dar išsiskyrė A. Brazauskas ir V. Landsbergis?
– Jie abu faktiškai gimsta kaip politikai 1988 m.: vienas – su Sąjūdžiu, kitas – su Sąjūdžio mitingais. Kita vertus, abiejų nuopelnai nemaži: vienas bandė atlaikyti Maskvos agresiją (turiu omenyje – kaip komunistų partijos lyderis), V. Landsbergis – kaip Sąjūdžio lyderis. Tarp jų tarsi ir vyko bendradarbiavimas, bet kartu ir konkurencija. Kalbant apie 1991–1992 m., matome, kad jie buvo akivaizdūs konkurentai. V. Landsbergio pagrindinė problema, turbūt, buvo tikėjimas savo neklystamumu ir autoritetu, ypač jį palaikė užsienio valstybės. Tačiau viduje jis buvo mažiau matomas, tarsi „užrietęs nosį“ – su rinkėjais daugiausia bendravo straipsniais, po Lietuvą važinėdavo mažai. Sakyčiau, buvo atitrūkęs nuo tautos: susidarė įspūdis, kad žmogus “riečia nosį“ ir turi tik savo, tarsi uždarą, rėmėjų ratą. Problema ir ta, kad daugiau dėmesys buvo skiriamas užsienio politikai. Tuo tarpu A. Brazauskas naudojosi proga. Jo paprastumas, prieinamumas, suprantama kalba ir, aišku, jo stiprus ryšys su kaimu. Matant dideles klaidas žemės ūkio politikoje, jis tiesiai šviesiai sakydavo „taip negalima, to nedarome.“ Tai lėmė, kad ir jo kalbėjimo būdas, ir paprastumas, ir charizma prisidėjo prie to, kad žmonės pasirinko jį. Jis atrodė gerokai paprastesnis už V. Landsbergį, kuris pasirodė tarsi „ne mūsų žmogus“, tarsi pakilęs virš mūsų. Be to, A. Brazauskas ir jo partija visą laiką oponentų nepagrįstai buvo kaltinami nelojalumu, tarnavimu Maskvai ir pan., nors A. Brazauskas Aukščiausiojoje Taryboje teikdavo rezoliucijas – „protestuojame, smerkiame Maskvos veiksmus“.
Po balsavimų buvo sakoma, ir V. Landsbergis sakė, kad esą norėta sugrįžti į komunizmą. Ne – į komunizmą niekas nenorėjo grįžti, tai nesąmonė. Žmonės rinkosi alternatyvą. „Gėris“ tikrai nebuvo nei A. Brazauskas, nei LDDP, tačiau, matyt, jie buvo suvokiami kaip mažesnis blogis negu V. Landsbergis ir jo politinė jėga. Per dvejus metus buvo padaryta daug klaidų. Kaip mums sekėsi vaduotis iš Sovietų Sąjungos – kad gautume pripažinimą, Sausio 13-osios įvykiai ir pan. – tai viena, bet vidaus politikoje buvo labai prastai. Žmogus mato, kad problemų nepavyksta spręsti, pats pajunta – infliacija, mažos algos, darbo trūkumas. Tai irgi prisidėjo prie to, kad laimėjo kita politinė jėga.
– O kas pasikeitė po 1992 m. pirmalaikių rinkimų – ar įtampa sumažėjo? Kokie buvo tiesioginiai padariniai parlamente ir visuomenėje?
– Bendrai paėmus, žiūrint iš tolesnės perspektyvos, įtampa vis dėlto buvo mažinama. Visuomenėje tvyrojo didžiulė įtampa, daug kas buvo matoma juoda – balta. Nepamirškime vieno – 1993 m. A. Brazauskas tampa prezidentu. Turime Brazausko prezidentavimą, LDDP daugumą Seime ir įkurtą konservatorių partiją – tokiame kontekste viskas vyksta. Tačiau, žvelgiant plačiau, situacija vis tiek buvo nekokia – veikė mafija ir kiti dalykai. Vis dėlto, apskritai žiūrint, per penkerius Brazausko metus galima matyti, kad atsiranda stabilumas, nebuvo taip, kaip 1991–1992 m. Jokiu būdu nesakau, kad pavyko labai daug padaryti, ne. Manau, kad nelabai daug būtų padarę ir kiti: kūrėsi valstybė, viskas buvo nauja, buvo dedami pamatai – tam reikėjo laiko. Be to, nepamirškime, 1997 m. prasidėjo krizė Rusijoje, o mes buvome priklausomi nuo Rusijos (pirmiausia – nuo gamtinių išteklių). Stebuklų nebuvo. Vėliau buvo ir LDDP skandalų ir t. t.
Bet vis dėlto didžiausias laimėjimas – kad Lietuvoje susiformavo dvi stiprios politinės jėgos: vienas – V. Landsbergio, kitas – A. Brazausko flangas. Tai neleido nukrypti Lietuvai į kraštutinumus, ir tai svarbiausia. Bet kur, kur vyksta politiniai procesai, turi būti opozicija. Šios dvi jėgos viena kitą konfrontavo, bet kartu siekė kompromisų, ir tai leido Lietuvą išlaikyti gerame kelyje, dėl to atėjome į Europos Sąjungą ir NATO. Tuo tarpu, paėmus Baltarusiją ir kitas posovietines valstybes, matome, kad ten faktiškai „į vienus vartus“. Tai ir yra skirtumas. 1996 m. vyksta Seimo rinkimai – triuškinamai laimi Tėvynės sąjunga, vėl viskas pasikeičia. Ir vėlgi, ar 1996–2000 m. pasiekimų daug? Nelabai, daug skandalų. Ką noriu pasakyti – kai vieni kitus kaltina ir pan., reikia prisiminti, kad ir tie, ir tie yra vienodai atsakingi – ir daug klaidų padarė, ir daug gražių dalykų padarė. Lietuva, kokią turime šiandien, iš esmės yra kairės ir dešinės sąveikos rezultatas, pamatai dėti būtent šių dviejų politinių jėgų, ir tai, sakyčiau, didžiausias pliusas.
