FotobankasNuo to, kaip bus sprendžiamas nelygybės rebusas, priklausys ne tik gyventojų piniginių storis
Praėjusiais metais 20 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų pajamos buvo 7,1 karto didesnės nei penktadalio neturtingiausių. Tokie Eurostato duomenys rodo, kad augančios ekonomikos vaisiai pasiekia ne visas visuomenės grupes, o pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių Europoje. Su šia glaudžiai siejasi skurdo lygis, kuris taip pat išlieka gana aukštas – pernai su skurdu susidūrė 22,9 proc. gyventojų. Daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, neįgalieji, vieniši tėvai su vaikais. Minimalių vartojimo poreikių dydis, arba absoliutaus skurdo riba, 2018 m. Lietuvoje buvo 245 eurai mėnesiui.
Pastaraisiais metais Lietuva ėmėsi tam tikrų priemonių skurdui mažinti: buvo padidintas ir pradėtas indeksuoti valstybės remiamų pajamų dydis, mokesčių lengvatos pakeistos vadinamaisiais vaiko pinigais, patobulinta socialinės paramos sistema.
„Tačiau socialinių išmokų adekvatumas išlieka palyginti žemas, skurdžiausių namų ūkių padėtis beveik nepagerėjo, o socialinių išmokų ir mokesčių sistemos poveikis pajamų nelygybei mažesnis nei ES vidurkis“, – IQ sakė valstybės kontrolieriaus pavaduotojas Mindaugas Macijauskas. Europos Komisijos skaičiavimais, socialinių išmokų poveikis pajamų nelygybei mažėti Lietuvoje siekia 31 proc., ES vidurkis – 40,4 proc., mokesčių sistemos poveikis Lietuvoje 8,7 proc., ES – 11,7 proc.
Daugiasluoksnė problema
Pajamų nelygybę lemia nevienodas gyventojų uždarbio pasiskirstymas, o svarbiausia jos priežastimi ekonomistai įvardija nepakankamą mokesčių perskirstymą. Lietuvai įstojus į ES, nelygybę didino augantis šalies ūkis, mažino socialinės apsaugos priemonės. Galimybes sumažinti skurdą ir nelygybę apribojo dėl finansų krizės smarkiai kritęs produktyvumas. Demografiniai procesai kol kas reikšmingos įtakos neturėjo.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekonomisto Nicolo Woloszko teigimu, dėl ryškios didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių asmenų skirties galima kaltinti gyventojų įtraukimo stokojančią darbo rinką. Žemos kvalifikacijos asmenų nedarbas išlieka 13 proc. didesnis nei EBPO valstybių vidurkis, o ilgalaikio nedarbo lygis – arti minėtų valstybių vidurkio. Gana ryški pajamų nelygybė Lietuvoje yra tarp žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Tam įtakos, N. Woloszko teigimu, gali turėti nepakankamas dėmesys profesiniam darbuotojų paruošimui. Europos investicinio banko duomenimis, daugiau kaip 40 proc. šalies įmonių teigia, kad net ir aukštąjį išsilavinimą turintys šalies gyventojai stokoja reikalingų darbo įgūdžių. „Visuomenės įgūdžių ir darbdavių poreikio neatitikimas galėtų būti mažinamas įgyvendinant visų lygių švietimo reformą, daug dėmesio skiriant profesiniam parengimui“, – įsitikinęs EBPO atstovas. Tik 28 proc. moksleivių Lietuvoje vidurinį išsilavinimą įgijo mokydamiesi profesijos. EBPO vidurkis – 48 proc.
Kitas svarbus pajamų nelygybės mastą apibrėžiantis veiksnys yra šešėlinės ekonomikos dydis. Lietuvoje nedeklaruojama apmokama veikla užsiima daugiau kaip kas dešimtas darbingo amžiaus šalies gyventojas, ES tokių – vos 4 proc. „Neoficialus darbas gali turėti neigiamos įtakos darbo saugumui ir užmokesčio lygiui, ypač tų darbuotojų, kurie nedeklaruoja jokios savo veiklos“, – sakė N. Woloszko.
Visa tai rodo, kad pajamų nelygybę lemiančių veiksnių Lietuvoje yra ne vienas ir ne du – skiriasi ne tik gyventojų pajamos ar turtas, bet ir sveikatos, švietimo, susisiekimo paslaugų kokybė, priėjimas prie darbo rinkos, infrastruktūros. Tai, Vilniaus universiteto (VU) lektorės Jekaterinos Navickės teigimu, tik dar labiau didina atskirtį, skurdas tampa paveldimas, o lengvų sprendimų ar greitų pokyčių šioje srityje sunku tikėtis. „Pajamų nelygybę Lietuvoje palaiko nenoras pripažinti, kad tai problema, kurią turime spręsti politinėmis priemonėmis.
Fotobanko nuotr.Poveikis skurdui ir nelygybei turėtų būti vertinamas visuose politinių sprendimų priėmimo etapuose. Tokio vertinimo kritiką vargiai atlaikytų šios Vyriausybės pradėta mokesčių reforma, pavadinta „milijardas milijonui“. Matyti, kad ji ne mažina nelygybę, bet, priešingai, dar labiau aštrina šią problemą“, – sakė J. Navickė.
Platesnio konteksto paieškos
M. Macijausko teigimu, du pagrindiniai valstybės mechanizmai pajamų nelygybei mažinti yra socialinės apsaugos ir mokesčių sistemos, tad realią galią inicijuoti reformas turi Vyriausybė, konkrečiai – Finansų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nereikėtų nuvertinti ir savivaldybių vaidmens. Tiesioginį poveikį nelygybei mažinti turi regioninė plėtra, investicijų pritraukimas, technologinė pažanga ir darbuotojų perkvalifikavimas, geriau mokamų darbo vietų kūrimas, šešėlio mažinimas, taip pat didesnės investicijos į švietimą ir sveikatos apsaugą.
Siekdama efektyviai kovoti su pajamų nelygybe, EBPO atstovų teigimu, Lietuva turėtų sumažinti produktyvumo pasiskirstymo netolygumus. Tai sumažintų ir socialinę atskirtį. „Siekiant padidinti darbo jėgos našumą ir užtikrinti tvarų ekonomikos augimą, svarbu panaikinti kliūtis investicijoms, padidinti valstybės valdomų įmonių efektyvumą, stiprinant skaitmeninę transformaciją ir verslo bei mokslo įstaigų bendradarbiavimą, užtikrinti inovacijų plėtrą, gerinti reikalingą infrastruktūrą“, – mano N. Woloszko.
Viena pajamų nelygybės priežasčių susijusi su gyventojais, kurie patiria daugialypes socialines grėsmes ir turi ribotas galimybes dalyvauti darbo rinkoje bei užsidirbti. Valstybės kontrolės atlikto audito rezultatai rodo, kad socialinės paramos sistema neužtikrina minimalių skurdžiai gyvenančių asmenų vartojimo poreikių, o gyventojus įsidarbinti skatinančios priemonės yra nepakankamos.
Tad kita priemonių kryptis turėtų apimti perskirstymo ir socialinės paramos didinimą, išlaikant stiprias paskatas dirbti. Parama nedideles pajamas gaunantiems namų ūkiams Lietuvoje yra mažesnė nei daugelyje EBPO valstybių. Ekonomistai skaičiuoja, kad šiuo metu devynis mėnesius trunkantis maksimalios nedarbo pašalpos mokėjimo laikas galėtų būti pratęstas, bet gerokai daugiau dėmesio turėtų būti skiriama žmonėms sugrąžinti į darbo rinką. Šiuo metu, EBPO duomenimis, Lietuvoje mažiau kaip 0,22 proc. BVP skiriama užimtumo programoms (EBPO vidurkis – 0,4 proc. BVP). Didelį žemos kvalifikacijos darbuotojų nedarbą gali paaiškinti gana aukštas darbo užmokesčio apmokestinimas, dėl kurio šie žmonės tampa mažiau patrauklūs darbdaviams. Stipresnė finansinė parama menkas pajamas gaunančioms šeimoms, N. Woloszko teigimu, iš dalies galėtų būti finansuojama daugiau apmokestinant turtą.
Socialinė parama yra viena svarbiausių sistemų, galinčių prisidėti prie pajamų nelygybės mažinimo. Tačiau reikia matyti ne tik šią dalį, o visumą. „Sprendžiant nelygybės rebusą ir siekiant, kad veiksmai turėtų sistemiškai pažangų poveikį, svarbu politikos priemones planuoti vertinant visus veiksnius, lemiančius socialinę nelygybę šalyje, – mano M. Macijauskas. Jo teigimu, turėtų būti kompleksiškai vertinama ne tik pajamų, bet ir turto, regioninė, lyčių, atskirų pažeidžiamų grupių ir kita nelygybė, galimybių įsidarbinti netolygumas.
(Ne)galimybių Lietuva
IQ kalbinti pašnekovai įsitikinę – didelio masto socialinė ir ekonominė nelygybė ilguoju laikotarpiu mažina ekonomikos augimo potencialą. „Ekonominės naudos gautume bent iki ES vidurkio sumažinę pajamų, švietimo, sveikatos apsaugos atotrūkį, lyčių nelygybę“, – įsitikinusi J. Navickė. Pavyzdžiui, Valstybės kontrolė skaičiuoja, kad mokinių pasiekimams pakilus iki EBPO šalių vidurkio ir išlikus tolygiems, per 10 metų šalies BVP išaugtų tiek, kiek prieš tai būtų investuota į visą švietimo sistemą.
Kita vertus, pajamų nelygybę mažinančių priemonių poveikis neapsiriboja tik BVP augimu. Didelė pajamų nelygybė visuomenėje sukelia įtampą ir nerimą, neigiamai atsiliepia žmonių sveikatai, o tolygesnis gerovės pasiskirstymas didina laimės, pasitenkinimo pojūtį ir pasitikėjimą valstybe. „Galimybių lygybės nepasieksime, jei gyvename labai skirtingus išteklius ir galią turinčioje visuomenėje“, – mano VU lektorė.
