Nuolatinių NATO bazių Baltijos šalyse greičiausiai nebus ir valstybėms kaip Lietuva svarbu neperkąsti partnerėms gerklių bandant jas išsireikalauti. Apie solidarumo reikšmę Lietuvos saugumui Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja Margarita Šešelgytė kalbėjosi su IQ apžvalgininku Ignu Krasausku.
– Vienas Federicos Mogherini konkurentų į ES vyriausiojo įgaliotinio postą buvo lenkas Radosławas Sikorskis. Lietuvoje manyta, kad jis būtų parankesnis Rytų Europai, kad italai prikiš savo pietinius interesus, be to, jie pernelyg draugiški Rusijai. Ar pasitvirtino tokie nuogąstavimai?
– ES yra didelė struktūra, ir samdomas diplomatas negali kalbėti laisvai. Net R. Sikorskis, atsidūręs toje vietoje, būtų labai suvaržytas, nes turėtų įtikti visoms 28 valstybėms. Drastiško skirtumo nebūtų buvę. Kita vertus, pati F. Mogherini mokosi ir jos kalbėjimas labai skiriasi nuo to, ką girdėjome jai dar netapus vyriausiąja įgaliotine arba jos kadencijos pradžioje. Dabar F. Mogherini rafinuotesnė, supranta situaciją ir aiškinasi, kokie yra valstybių narių interesai, politinė valia. Būtų paviršutiniška teigti, kad vyriausiojo įgaliotinio tautybė esmingai lemia ES užsienio ir saugumo politiką. Veikiau asmenybės bruožai.
Nors italai ir turi su Rusija susijusių ekonominių interesų, nesutinku su vertinimu, kad jie yra dideli Rusijos draugai. Dabar italams aktualiausi migracijos iššūkiai – tokie pat svarbūs kaip mums Rusija. Tik jie su tuo susiduria kiekvieną dieną ir patiria dideles finansines išlaidas. Rytų europiečių kalbos, kad mes pabėgėlių nepriimsim ir tai kitų šalių problemos, pasitikėjimo nedidina, kaip ir italų noro aukoti savo ekonominius interesus dėl griežtesnės pozicijos Maskvos atžvilgiu.
– Pastaruoju metu įvyko nemažai poslinkių NATO. Ar keičiantis saugumo padėčiai Europoje į tai ES kaip nors reaguoja?
– ES nėra karinis aljansas, todėl pasitelkiamos saugumo priemonės skiriasi nuo NATO. Vienas reakcijos pavyzdžių – ekonominės sankcijos Rusijai. ES politinė valia šiuo klausimu buvo stipri, reakcija greita, sankcijos daugiau ar mažiau veiksmingos. Kitas pavyzdys – ekonominė ir ekspertinė parama Ukrainai. Tai atspindi ES saugumo sampratą.
Šiuo metu rašoma nauja ES saugumo strategija. Europai kyla įvairių iššūkių: karo eskalacija Rytuose, nekontroliuojama migracija Pietuose, terorizmas ES viduje. ES yra unikalus darinys, nes turi didelę įvairovę priemonių: ekonominių, teisinių, politinių, karinių. Diskusijos dėl naujosios saugumo strategijos rodo, kad bus bandoma jas, išsibarsčiusias įvairiose ES institucijose ir skirtingai reguliuojamas, sujungti.
ES bendroji saugumo ir gynybos politika (BSGP) taip pat galėtų padėti europiečiams iš dalies spręsti karinio atsilikimo nuo JAV problemas. Lisabonos sutartis ir 2013 m. Gynybos tarybos sprendimai suteikia valstybėms narėms galimybių glaudžiau bendradarbiauti: dalytis kariniais pajėgumais, bendrai finansuoti gynybos projektus ar net gauti finansavimą iš ES institucijų, kas anksčiau buvo neįsivaizduojama. Pagrindinė problema tai, kad šalys narės turi begalę vidinių problemų, kurios lemia nusivylimą Bendrija, radikalų iškilimą ir gali sutrukdyti ES priimti teisingus sprendimus.
– NATO ir BSGP dubliuoja ar papildo vienas kitą?
– NATO svarba išaugo. Aljansas vėl atranda savo raison d’etre. Vėl pirmame plane atsiduria kolektyvinė gynyba. Tai pagrindinė NATO funkcija, į kurią ES niekada nepretendavo. Nors ES Lisabonos sutartyje yra bendros gynybos straipsnis, dauguma valstybių narių nelinkusios jo traktuoti lygiavertiškai NATO 5-ajam straipsniui. Jis taip pat neparemtas JAV kariniais pajėgumais.
Pirminė idėja steigiant BSGP buvo leisti ES šalims užtikrinti saugumą Europoje be JAV pagalbos. Šis procesas prasidėjo kilus karui Balkanuose. Vėliau diskutuota, kad pagrindiniu BSGP rūpesčiu turėtų tapti Afrika arba, paprasčiau tariant, tie regionai, kurie svarbūs ES, bet nesvarbūs JAV.
Vis dėlto ir po daugiau nei 20 metų BSGP karinis dėmuo labai silpnas. ES stiprioji pusė yra ilgalaikės krizių valdymo priemonės – reformos, parama, o NATO – atgrasymas ir karinių krizių valdymas. Šios dvi organizacijos galėtų puikiai papildyti viena kitą. Tačiau efektyvesnė sąveika neįmanoma dėl Turkijos ir Graikijos nesutarimų Kipro klausimu. Čia svarbus ir paties Kipro, per kurį veikia ir kitų valstybių interesai, vaidmuo.
– Į Vakarų žiniasklaidą pateko tezė, kad Baltijos šalys šiuo metu yra faktiškai neapginamos dėl militarizuojamo Kaliningrado ir kitų veiksnių. Ar pakankamai pasiekėme aiškindami savo saugumo situaciją?
– Neseniai teko dalyvauti NATO organizuotoje konferencijoje, kur kalbėjau apie Lietuvos apginamumą: kokia karinė pusiausvyra prie Rusijos sienų, apie vadinamąją A2/AD problemą, kad mūsų teritorija visiškai dengiama Rusijos oro gynybos ir kaip lengvai Lietuva gali būti atkirsta nuo pastiprinimo pajėgų. Kai kam net ekspertiniame lygmenyje tai tebebuvo naujiena. Tokios informacijos trūksta tiek Europoje, tiek JAV, kurios nutolusios nuo mūsų iššūkių ir žvelgia globaliau. Amerikiečių karių buvimas Lietuvoje itin svarbus, bet pagrindinės sprendimus priimančios JAV institucijos mūsų problemas menkai žino ir supranta.
– Po NATO gynybos ministrų susitikimo tapo aišku, kad į Baltijos šalis bus siunčiamos rotacinės, o ne nuolatinės pajėgos. Kuo jos skirtųsi?
– Liepą Varšuvoje vyks NATO viršūnių susitikimas, kuriame bus galutinai sprendžiama ir dėl pajėgų Baltijos šalyse. Mums jų reikia, ir kuo daugiau, tuo geriau. Tikriausiai jos bus nenuolatinės, bet svarbiausia, kad apskritai būtų.
Kariniu atžvilgiu nuolatinių ir rotacinių pajėgų skirtumai nedideli. Politiniu aspektu jų yra: pratybų pagrindu dislokuojamos pajėgos gali menkinti atgrasomąjį poveikį, silpninti pasitikėjimą Aljansu Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Be to, krizės atveju kiltų papildomų įtampų ir taip komplikuotoje NATO sprendimų priėmimo grandinėje.
Jei kai kurioms Europos valstybėms nepriimtinos nuolatinės NATO karių pajėgos Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, svarbu ieškoti kompromiso, nes esminis atgrasymo elementas yra Aljanso vienybė. Ginčai ir nesutarimai gali turėti neigiamos įtakos mūsų saugumui.
Kai Prancūzijoje buvo svarstomas „Mistral“ klausimas, jų spauda rašė: mus parėmė tokios mažos valstybės, nors didelės neparėmė, ir todėl mes privalome atkreipti dėmesį į tai, kas joms svarbu.
Ir dar vienas reikšmingas akcentas – Lietuva pati turi rūpintis savo gynyba. Jei patys neskiriam nė tų 2 proc. bendrojo vidaus produkto, tai kaip įtikinsim kitus, kad norim gintis?
– Koks Europos valstybių ir jų interesų vaidmuo Lietuvai siekiant atgrasyti Rusiją?
– Dėl valstybių tarpusavio priklausomybės jos turi daugiau silpnybių, jas lengviau paveikti nekariniais būdais. ES sankcijos yra atgrasymo nekarinė dalis. Jos turi tiek ekonominį poveikį, tiek demonstruoja Bendrijos vienybę, kuri taip pat yra svarbus atgrasymo elementas. Lietuvai svarbu įtikinti ES, kad sankcijos Rusijai turėtų išlikti ir nebūtų grįžta prie business as usual. Kaip tai padaryti? Savanaudžiai niekada per daug nelaimi. Jei ko nors norime, reikia žiūrėti ir to, kas kitiems svarbu. Europoje dabar aktuali pabėgėlių krizė, kova su terorizmu, Prancūzijai reikšmingos misijos Afrikoje. Turime dalyvauti sprendžiant šiuos klausimus ir tuomet galime tikėtis, kad kitiems taip pat rūpės mūsų iššūkiai.
– Prancūzijos atstovai svečiavosi svarbiausiose Lietuvos institucijose ir prašė paramos.
– Nors Lietuva ir Estija ten minimaliai prisidėjo (mėnesiui buvo nusiųstas Lietuvos „Spartan“, o estai siuntė kažkiek karių), kai Prancūzijoje buvo svarstomas „Mistral“ klausimas, jų spauda rašė: mus parėmė tokios mažos valstybės, nors didelės neparėmė, ir todėl mes privalome atkreipti dėmesį į tai, kas joms svarbu.
Siekdami atgrasyti Rusiją turime susidėlioti žemėlapį, kas reikšminga kitoms Europos šalims, ir galvoti, kaip galime prisidėti.
– Neseniai vienoje diskusijoje ambasadorius Žygimantas Pavilionis kalbėjo, kad JAV dėmesio siekdama Lietuva turėtų pabrėžti dalykus, svarbius tikėtinai būsimai JAV prezidentei. Pavyzdžiui, rimčiau pažvelgti į moterų teisių klausimus.
– Tai tipinė mažos valstybės saugumo strategija – didinti savo reikšmę tam tikrais nišiniais klausimais, kurie rūpi didelėms partnerėms. Lietuva tarptautiniu lygmeniu jau parodė iniciatyvą, pavyzdžiui, inicijuodama Lyčių lygybės ir moterų teisių grupės įkūrimą Demokratijų bendrijoje, kai pastarajai pirmininkavo.
—–
M. Šešelgytė
Gimė 1977 m.
2001 m. baigė magistrantūrą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
2001–2004 m. dėstė Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.
2004–2007 m. dirbo Baltijos gynybos koledže (Tartu, Estija), vėliau dėstė kaip vizituojanti lektorė, 2014 m. jai suteiktas garbės bendradarbės vardas.
2007 m. apgynė disertaciją apie bendrą ES gynybos identitetą.
Nuo 2007 m. VU TSPMI direktoriaus pavaduotoja studijoms, dėsto tarptautinę politiką.
