Vieši svarstymai, kaip į Lietuvą susigrąžinti emigrantus, kartojasi beveik taip pat reguliariai kaip kalendorinės šventės. Verčiau reikėtų ieškoti racionalaus dialogo su tais, kurie fiziškai čia negyvendami vis tiek nori ir gali dirbti Lietuvai.
Teisę laisvai rinktis gyvenamąją vietą garantuoja šalies Konstitucija. Galima tuo piktintis ir toliau imituoti pastangas susigrąžinti neišvarytus žmones. Tiesa, formaliai nevalia teigti, kad šiuo klausimu valstybė nesirūpina. Pavyzdžiui, pernai Vyriausybė patvirtino naujas Lietuvos migracijos politikos gaires. Tačiau jose į emigracijos reiškinį taip pat žvelgiama gana vienpusiškai – pirmiausia akcentuojama būtinybė susigrąžinti išvykėlius. Bet galima ir pačių emigrantų paklausti, kaip jie norėtų būti naudingi Lietuvai. Ir šioje vietoje verta kalbėti ne tik apie investicijas bei ekonomiką.
Pagaliau laimingi
Didžioji emigrantų dalis į užsienį išvyksta dėl ekonominių priežasčių. Net likę ten dirbti nekvalifikuoto darbo apie pasikeitusias gyvenimo aplinkybes neretai kalba pabrėždami ne tik materialinį aspektą. Žmonių mentalitetas, darbdavio požiūris į pavaldinius, visuomenėje vyraujanti tolerancija ir pagarba, net klimatas – svarbūs kasdienybės elementai, kurie svarstykles į emigracijos pusę gali nusverti taip pat kaip ir didesnis atlyginimas.
Žvelgdami į karjeros viršūnėje esančius emigrantus vien kaip į pinigų gaminimo mašiną apvagiame save. Šitaip nesužinome nei apie jų gyvenamose šalyse vykdomas įvairias pilietiškumo akcijas, bendruomeniškumo iniciatyvas, nei apie bandymus gaivinti užsienio šalių periferinius miestelius, nei apie tolerancijos pamokas ar efektyvią kovą su alkoholizmu bei savižudybėmis, nors visas šias patirtis būtų pravartu pritaikyti ir Lietuvoje. Kaip ir iš svetur perimti paslaptis, kaip pagaliau padidinti žmonių laimės indeksą ir pasitenkinimą gyvenimu.
Angela Kavak (Angelė Kavakienė), JAV įsikūrusi bendrovės „Food Depot International Inc“ vadovė, į šiuos pamąstymus atsako entuziastingu „Pagaliau!“. Jos pastebėjimu, anksčiau panašių klausimų Lietuvoje beveik nekildavo: dar sovietmečiu laimingas, besišypsantis žmogus laikytas tuščiu, o brandi asmenybė privalėjo demonstruoti skausmingą veido išraišką. Atskleisdama sudėtingą ekonominės gerovės, sentimentų ir emigracijos santykį pašnekovė priduria: „Daugelis mane vertina kaip sėkmės pavyzdį. Bet, jei kalbėčiau labai atvirai, sakyčiau, kad tikrai laiminga galiu būti tik Lietuvoje. Net ir prabėgus 30 metų Lietuva man yra namai.“
Net ir stiprūs sentimentai nereiškia ketinimo grįžti.
Buvusi žurnalistė į JAV emigravo 1988-aisiais. Po 12 metų Čikagoje įkūrė minėtą bendrovę ir pirmoji ėmėsi į JAV rinką vežti lietuviškus produktus, pažymėtus „Product of Lithuania“ ženklu. Šiandien „Food Depot International Inc“ importuoja apie 1500 lietuviškų prekių, kuriomis prekiauja maždaug dvidešimtyje valstijų. Tačiau A. Kavak su Lietuva iki šiol sieja ne tik kilmė ir lietuviški produktai – ji aktyviai prisideda prie eksportui skatinti skirtų konferencijų Lietuvoje, dalijasi aktualiomis verslumo idėjomis. Tad moters indėlis į tėvynės gerovę – dvigubas: ji ir išplėtė lietuviškų produktų rinkas, ir dalijasi savo know-how su dirbančiais gimtinėje. „Manau, kad likusi Lietuvoje būčiau šaliai padariusi daug mažiau, nei gyvendama svetur“, – apibendrina pašnekovė.
Vis dėlto net ir stiprūs sentimentai nereiškia ketinimo grįžti. Vardydama lietuviškos rinkos trūkumus – biurokratiją, pradedančiajam verslui nepalankius įstatymus, vis dar gilias šaknis įleidusią korupciją ir kyšininkavimą – JAV gyvenanti lietuvė numano, kad ją tai greitai pradėtų erzinti. „Kol žmonių gyvenimai nesutvarkyti, manau, kad ne mažiau mane slėgtų ir tautiečių pyktis bei pavydas“, – priduria A. Kavak.
Praktiški sprendimai
Net jeigu emigrantas savo verslą įsteigia tolimoje šalyje, įsisiūbavus sėkmei apie jo plėtrą ir padalinius, tikėtina, galvos pirmiausia gimtojo krašto kryptimi. Tai lemia ne tik sentimentai, bet ir praktiškumas. Prieš septynerius metus JAV lietuvio Aurimo Adomavičiaus įkurta informacinių technologijų bendrovė „Devbridge Group“ išaugo į daugiau kaip 100 specialistų samdantį verslą. Programinę įrangą kurianti ir sėkmingai Jungtinėse Valstijose veikianti įmonė prieš penkerius metus savo padalinį atidarė Kaune, o pernai – ir Vilniuje.
„Tai vienareikšmiškai lėmė lietuvių darbuotojų darbo etika ir kvalifikacija. Taip pat puikiai mokama anglų kalba, vakarietiškas požiūris, kultūros tapatumai ir daugelis kitų priežasčių“, – žurnalui IQ sako A. Adomavičius. Jo teigimu, visi bendrovę kūrę lietuviai aktyviai palaikė ryšius su šeimomis ir draugais tėvynėje, todėl plėstis šia kryptimi buvo tiesiog paprasčiau. Neteko susidurti ir su mentaliteto skirtumais. „Žinoma, galiu kalbėti tik apie savo rinką ir specialistų sritį. Technologai net labai atviri ir domisi darbu su vakarietiškai mąstančiomis įmonėmis“, – įsitikinęs bendrovės prezidentas.
Būtent vakarietiška darbo kultūra, diegiama ir įmonės padaliniuose Lietuvoje, tampa patraukliu kabliuku potencialiems vietos darbuotojams. Šie lieka lipdyti karjeros ir kurti gyvenimo gimtinėje, o ne gausina emigrantų gretas. „Kauno technologijos ir kiti technikos universitetai puikiai paruošia studentus dirbti mūsų rinkoje, o dabartinė paklausa inžinerijoje – be galo didžiulė. Tai kelia atlyginimus ir, savaime suprantama, gyvenimo lygį“, – svarsto A. Adomavičius.
Stebėti ar kištis?
Jei solidžios lietuvių svetur įkurtos įmonės mūsų šalyje randa kompetentingų ir gabių darbuotojų, ar šioje srityje dar yra vietos įsikišti valstybei? A. Adomavičius jos vaidmenį vertina atsargiau. Pašnekovo nuomone, investuoti į naujos kartos profesionalus – pirmiausia Lietuvoje veikiančio verslo rūpestis: „Pavyzdžiui, mes jau kelintus metus organizuojame „Sourcery“ akademiją. Ši mokymo programa skirta trečio kurso studentams ir nieko nekainuoja. Susidomėjimo ja pakanka: į pavasario studijas stojo 130 studentų, o priėmėme 30.“
A. Kavak mano, kad valstybės indėlis „įdarbinant“ užsienyje gyvenančius lietuvius šalies labui taip pat svarbus. Pradėti būtų galima atsikratant sovietinės praktikos į vadovų postus skirti „tetas“ ir „dėdes“, o ne kompetentingus asmenis. „Dažnai matau, kad Vyriausybės pastangos yra labiau formalios, neefektyvios, kelionės – neproduktyvios. Norėtųsi matyti mažiau kalbų ir daugiau rezultatų“, – viliasi ji.
Romantiškus santykius per atstumą visuomenėje įprasta vertinti skeptiškai. Tačiau užpildyti ir sentimentalumo, ir praktiškumo spalvomis emigrantų ir tėvynės ryšiai turi daugiau galimybių išlikti. Tegu ir su rožiniais akiniais.
