Dešimt svarbiausių klausimų ir atsakymų: nuo Boriso Nemcovo nužudymo iki tariamo perversmo prieš Vladimirą Putiną
Po to, kai vėlų vasario 27 d. vakarą Maskvos centre nušautas vienas Rusijos demokratinės opozicijos lyderių B. Nemcovas, šalyje ėmė dėtis keistų dalykų ir kilo gausybė gandų. Padėties vertinimai svyravo nuo vieno kraštutinumo iki kito: nuo teiginių, kad B. Nemcovas nužudytas V. Putino įsakymu, iki svarstymų, jog šis nusikaltimas buvo tik vėliau esą prasidėjusio perversmo prieš patį šalies prezidentą preliudija. Žurnalas IQ, siekdamas padėti savo skaitytojams susigaudyti šioje gandų ir versijų lavinoje, nusprendė pateikti atsakymus į svarbiausius klausimus.
1. Koks buvo B. Nemcovo vaidmuo Rusijoje?
B. Nemcovas buvo vienas Rusijos demokratinės opozicijos lyderių, tačiau netikslu jį vadinti svarbiausiu, o juo labiau vieninteliu opozicijos V. Putinui veidu. Tai geriausiai rodopadėtis pačioje B. Nemcovo partijoje PRP-PARNAS. Čia jis buvo tik vienas pirmininkų. Kartu partijai vadovavo buvęs Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas, o iki 2014 m. vasario čia dirbo net trys pirmininkai. Trečiasis – Vladimiras Ryžkovas – pasitraukė.
Be šių opozicijos veikėjų, būtina paminėti Aleksejų Navalną, kuris bent jau populiarumu ir įtaka pastaraisiais metais gerokai lenkė B. Nemcovą. Vienokiais ar kitokiais opozicijos lyderiais taip pat galima vadinti partijai „Jabloko“ vis dar vadovaujantį Grigorijų Javlinskį, buvusį energetikos ministrą Vladimirą Milovą. Ką ir kalbėti apie radikalesnes V. Putino oponentų gretas, kurios irgi turi savo vedlius.
Autoritarinė Rusijos valdžia visiškai marginalizavo bet kokią nesisteminę opoziciją (komunistai, Vladimiro Žirinovskio liberalai demokratai ir kitos panašios jėgos šalyje laikomos sistemine opozicija), todėl jokios rimtesnės grėsmės režimui ji jau seniai nebekelia.
Pats B. Nemcovas garsėjo įvairių dokumentų apie B. Putino režimo nusikaltimus skelbimu. Apie neva jo rengtą panašų dokumentą dėl Rusijos reguliariosios armijos dalyvavimo kare Rytų Ukrainoje pranešta iš karto po žmogžudystės. Kai kam tai net atrodė pakankamas motyvas atimti gyvybę, tačiau B. Nemcovas labai retai tapdavo pirminiu kokios nors rimtesnės informacijos šaltiniu. Dažniausiai jis tiesiog surinkdavo, apdorodavo ir Vakarams pateikdavo kur nors jau skelbtų duomenų rinkinį. Todėl jo rengta ataskaita vargu ar galėjo tapti žmogžudystės motyvu.
2. Kas norėjo B. Nemcovo mirties ir ar jos galėjo trokšti V. Putinas?
V. Putino režimui, kuris visą valdymo laikotarpį (nors padarė daugybę nusikaltimų ir elgėsi nedemokratiškai) Vakaruose tebebando sudaryti Rusijos kaip normalios valstybės įvaizdį, realiai jokios įtakos šalyje neturinti, tačiau vis dar veikianti opozicija net buvo naudinga.
Rusijos prezidentas pastaruoju metu aiškiai parodė norįs atnaujinti įprastus santykius su Vakarais, todėl B. Nemcovo nužudymas karo Ukrainoje kontekste jam ypač nenaudingas. Tai lengvai buvo galima prognozuoti iš anksto.
Įtikinamiausią versiją, kas ir kodėl labiausiai troško nužudyti B. Nemcovą, pateikė opoziciniu laikomas, bet labai gerų šaltinių teisėsaugoje ir net saugumo tarnybose turintis laikraštis „Novaja gazeta“. „Tai – aiškus signalas Kremliui. „Rusijos patriotai“ pavargo laukti: priešus reikia naikinti; užtenka delsti; jeigu to nepadarysite jūs, atsiras, kas tai padarys, bet tada jūs jau būsite priklausomi nuo mūsų ir privalėsite skaitytis tik su mumis; mes ta jėga, kuri apgins jūsų silpnumą, o tėvynės gynimo nuo priešų darbas, su kuriuo nesusitvarko jūsų specialiosios tarnybos, turi būti tinkamai atlygintas“, – rašė jis straipsnyje apie tai, kas apie nužudymą raportuota V. Putinui.
Jei remtumės šia versija, taip pat atrodytų, kad būtent V. Putinas turėjo būti labiausiai nesuinteresuotas tokia įvykių eiga. Todėl viešus jo raginimus ištirti nusikaltimą ir netrukdyti dirbti tardytojams šį kartą verta laikyti nuoširdžiais.
3. Kas nužudė B. Nemcovą?
Praėjus mažiau negu savaitei po žmogžudystės tyrėjai paskelbė suėmę penkis čečėnus: Zaurą Dadajevą, Tamerlaną Eskerchanovą, Anzorą ir Šadidą Gubaševus, Chamzatą Bachajevą. Dar vienas įtariamasis – Beslanas Šavanovas – susisprogdino per sulaikymo operaciją Grozne. Z. Dadajevas buvo Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo asmenine gvardija vadinamo bataliono „Sever“ vado pavaduotojas, o B. Šavanovas – šio bataliono karys. Abu iš „Sever“ oficialiai pasitraukė prieš pat B. Nemcovo žmogžudystę arba iš karto po jos.
Kol kas nėra jokios kitos oficialios tardytojų patvirtintos, o ne gandais paremtos informacijos, tačiau žiniasklaida įdomiai papildo oficialius duomenis.
Z. Dadajevas iš pradžių prisipažino įvykdęs nusikaltimą (manoma, kad šovė būtent jis), tačiau vėliau prisipažinimą atšaukė. Jo sesuo Tamara Rusijos žiniasklaidai pareiškė, kad brolis į Maskvą išvyko ir atgal parskrido su savo vadu. Bataliono „Sever“ galva yra Alibekas Delimchanovas – Dūmos deputato Adamo Delimchanovo brolis. Pastarąjį R. Kadyrovas viešai įvardijo ne tik artimiausiu draugu ir bendražygiu (dažniausiai teigiama, kad jie – pusbroliai), bet ir savo įpėdiniu.
Rusijos prezidentas norėtų atnaujinti įprastus santykius su Vakarais, todėl B. Nemcovo nužudymas karo Ukrainoje kontekste jam ypač nenaudingas.
Tiesa, įvairūs šaltiniai žiniasklaidai pranešė, kad į Maskvą dar prieš pusę metų iki nusikaltimo Z. Dadajevas išvyko su dar vienu Čečėnijos teisėsaugos atstovu – majoru Ruslanu Geremejevu. Jis yra Rusijos Federacijos tarybos nario Suleimano Geremejevo sūnėnas. „Novaja gazeta“ prieš paskelbdama informaciją apie R. Geremejevo išvykimą į Maskvą su Z. Dadajevu teigė, kad nusikaltimo organizatorius yra asmuo, įvardijamas kaip majoras Ruslanas. Rusijos žiniasklaida netrukus pranešė, jog tai R. Geremejevas.
Dūmos deputatas A. Delimchanovas ir Federacijos tarybos narys S. Geremejevas sieti kone su visomis A. Kadyrovo priešų nužudymo bylomis tiek Rusijoje, tiek užsienyje.
Beje, su sukilėliais, kovojančiais su režimu Čečėnijoje, siejamas interneto portalas „Kavkaz-centr“ kovo 3-iąją, taigi, dar prieš porą dienų iki pranešimo apie pirmuosius sulaikymus, paskelbė iš Čečėnijos gavęs informaciją, kad B. Nemcovą nužudė A. Kadyrovo asmeniniu budeliu vadinamas A. Delimchanovas. Dabar jau žinoma visa kita informacija netiesiogiai patvirtina tokius kaltinimus.
4. Ar suimti įtariamieji negali būti tik atpirkimo ožiai?
Čečėnai visuomet buvo lengviausias taikinys, kai Kremliui reikėjo kam nors suversti kaltę dėl vieno ar kito nusikaltimo. Todėl ir šį kartą žinia, kad sulaikyti čečėnai, iš pradžių priimta nepatikliai. Tačiau atpirkimo ožiais tikrai negali būti pasirinkti taip glaudžiai su A. Kadyrovu susiję asmenys.
A. Kadyrovas ir jo aplinka iki šiol jautėsi nebaudžiami net Maskvoje. Tai geriausiai patvirtina 2013 m. istorija, kai dėl 2011-aisiais Maskvoje įvykdyto nusikaltimo sulaikytus kelis Čečėnijos policininkus buvo priversti paleisti net Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) atstovai. Mat čečėnai pasirodė esantys A. Kadyrovo apsaugai Maskvoje komandiruoti asmenys. Tuomet centrinio FST aparato darbuotojų protestas iškilo į viešumą, o jie patys grasino atsistatydinti, tačiau kaltinamieji vis tiek ištrūko į laisvę.
5. Kodėl R. Kadyrovas galėjo būti suinteresuotas nužudyti B. Nemcovą?
A. Kadyrovo motyvą numanyti gana sunku, tačiau Čečėnijos lyderis visuomet sietas su jėgomis Rusijoje, kurioms net V. Putinas atrodė per minkštas. Vien tai, kaip su oponentais susidorodavo pats Čečėnijos vadovas, nesvarbu, ar šie drįsdavo mesti jam iššūkį būdami šalia, ar išvykę į užsienį, sufleruoja, kad lygiai taip pat A. Kadyrovas norėtų tvarkytis ir visoje Rusijoje, juo labiau jei tokia žmogžudystė galėtų (o jis to tikisi) sustiprinti paties įtaką.
Jo smogikai nuo pat karo Ukrainoje pradžios buvo vieni aktyviausių kovotojų už Novorusijos projektą. Tai galėjo dar labiau sustiprinti A. Kadyrovo sąjungą su ultrapatriotinėmis Rusijos radikalų jėgomis. Tokiu atveju laikraščio „Novaja gazeta“ iškelta versija, kad žmogžudystė yra signalas Kremliui, jog „Rusijos patriotai“ pavargo laukti ir priešus reikia naikinti, būtų labai tikėtina.
6. Kas ir kaip Rusijoje pradėjo kovoti nužudžius B. Nemcovą?
Patikimiausiai skamba vietos žiniasklaidoje iš įvairių šaltinių skelbiami pranešimai, kad nužudžius B. Nemcovą ir žaibiškai ištyrus šį nusikaltimą prasidėjo žūtbūtinė kova tarp A. Kadyrovo, jo artimiausios aplinkos bei jų rėmėjų Maskvoje ir kone visų Rusijos teisėsaugos, ypač saugumo tarnybų, centrinių būstinių sostinėje.
Toks įvykių posūkis paaiškinamas tiek Maskvos teisėsaugininkams pabodusiu A. Kadyrovo nebaudžiamumu net Rusijos sostinėje, tiek paprasčiausia kova dėl įtakos ir valdžios. Čečėnijos lyderio nebaudžiamumas reiškė ir augančią jo įtaką Maskvoje, o čia karaliaujantys teisėsaugos ir saugumo pareigūnai tuo nebuvo patenkinti. Šiems taip pat nepatiko mažėjanti kriminalinio verslo dalis sostinėje – ji pradėjo pereiti čečėnams į rankas.
Tačiau į šią kovą akivaizdžiai įsitraukė kone visos klaninės jėgos – kova virto mūšiu dėl to, kurią pusę pasirinks savotišku krikštatėviu valdžioje laikytas prezidentas V. Putinas. Štai toks galbūt net patiems organizatoriams netikėtas B. Nemcovo nužudymo rezultatas. Tiesa, pats Rusijos vadovas neskuba priimti kokių nors sprendimų ir pasirinkti vienos pusės.
7. Ką reiškia V. Putino dingimas ir kiek realūs gandai apie perversmą prieš jį?
Tokiose valstybėse kaip Rusija spėlioti, kodėl iš viešumos neįprastai ilgam dingo prezidentas, yra visiškai bergždžias reikalas – tikrųjų priežasčių tikriausiai niekuomet nesužinosime. Versijų gali būti įvairių – nuo paprasčiausios ar sunkesnės ligos iki dar vienos plastinės operacijos, neva jo naujajai gyvenimo draugei gimusio kūdikio ar net noro išlaikyti pauzę ir užvirus kovai likti užkulisiuose. Tačiau ar šios spėlionės reikšmingos?
Perversmo Rusijoje tikimybę paneigia pati valdžios struktūra – be tų jėgų, kurios teoriškai galėtų jį įvykdyti, Maskvoje visuomet atsiras ir tokių, kurios jei nebandys to sutrukdyti, tai bent sieks informuoti visuomenę ir galbūt ją pasitelkti kaip sąjungininkę. Perversmo paslaptis net ne tokį ilgą laiką (V. Putinas nesirodė 10 dienų) galėtų būti išlaikyta vieninteliu atveju – jei bet koks pasipriešinimas būtų labai staigiai numalšintas. Tačiau tai padaryti nepraliejus kraujo vargu ar įmanoma.
Dar viena priežastis, kodėl vadinamasis rūmų perversmas (būtent apie tokį dažniausiai skleisti gandai) Rusijoje sunkiai tikėtinas, – V. Putinas įkūnija savotišką valdžios pusiausvyrą. Jei jo neliktų, nė viena jėga negalėtų būti garantuota, kad pati nežus tarpusavio kovose.
8. Ar tai pirmoji tokio lygio krizė ir vidaus tarpusavio kova V. Putino Rusijoje?
Jei pasitvirtintų versija, kad B. Nemcovo žmogžudystė buvo iššūkis V. Putinui, reikalaujant imtis griežtesnės politikos ir susidoroti su opozicija bei visais režimo priešais, tokio atvejo šiuolaikinės Rusijos istorijoje dar turbūt nebuvo.
Tačiau įvairių klanų kovos – šio režimo kasdienybė. Ir net tokio lygio kova būtent tarp skirtingų režimo „valdžios stulpų“ (jei atmestume iššūkio tiesiogiai V. Putinui versiją) – tikrai ne pirmoji. Iki šiol ryškiausias atvejis buvo 2007 m., kai apie nuolatinę pačių „silovikų“ klanų kovą savo milžinišką atgarsį turėjusiame straipsnyje dienraštyje „Komersant“ atvirai prabilo vieno tuomečių klanų lyderis ir buvęs Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos vadovas Viktoras Čerkesovas.
9. Ko galima laukti ateityje?
Mažiausiai galima tikėtis kokių nors drastiškų veiksmų, pavyzdžiui, kad teisminėn atsakomybėn dėl B. Nemcovo nužudymo būtų patrauktas A. Delimchanovas, ką ir kalbėti apie A. Kadyrovą. Nereikėtų laukti, kad A. Kadyrovas bus pašalintas iš posto arba, atvirkščiai, perims valdžią visoje Rusijoje.
Visa V. Putino režimo logika ir istorinė patirtis rodo, kad jis norės susigrąžinti išklibintą valdžios pusiausvyrą ir silpnins tiek A. Kadyrovą, tiek galbūt ir už jo stovinčias jėgas. Tačiau tai nebus daroma skubotai. Suimtieji dėl B. Nemcovo nužudymo veikiausiai bus nuteisti (ir tai – stiprus smūgis A. Kadyrovui), galbūt (bet nebūtinai) už tai atsakys net įtariamas organizatorius R. Geremejevas.
Visa kita turėtų būti sprendžiama ramiai ir po kilimu. Tačiau A. Kadyrovas dabar gali laukti ne vien paties V. Putino nemalonės, bet ir visų priešų (o tokių Čečėnijos lyderis turi daugybę) antpuolio, todėl grėsmė jam iš tiesų didelė. Tačiau apskritai Rusijoje padėtis turėtų greitai aprimti.
10. Kaip dabartiniai įvykiai Rusijoje susiję su karu Ukrainoje ir kokie galimi šio karo ateities scenarijai?
Šie įvykiai ir karas Ukrainoje bent jau netiesiogiai yra susiję. Būtent šis karas suteikė jėgų ultrapatriotinėms jėgoms, kurios net V. Putiną laiko per silpnu lyderiu. Būtent šis konfliktas Ukrainoje paskatino tikėjimą, kad persvara jau jų pusėje. Todėl, jei šios jėgos laimėtų, galima, ko gero, visaapimanti tiesioginė Rusijos agresija.
Jeigu V. Putinas nepasirinks stoti į ultrapatriotinių „karo partijos“ jėgų pusę, galima prognozuoti, kad pati „karo partija“ bus dar labiau susilpninta ir atsiras daugiau vilčių Ukrainoje sulaukti taikos.
