Kodėl lietuviai turėtų patikėti, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“, o Malaizijos lėktuvą tyčia numušė ukrainiečių naikintuvas?
Kalbėti apie įvairias saugumo ir žvalgybos spragas, lėmusias Rugsėjo 11-osios teroro atakas, ir neaiškią įvykių seką užgrobtuose lėktuvuose yra sunku. Paprasčiau teigti, kad kas nors, pavyzdžiui, JAV vyriausybė, viską žinojo ir leido tam įvykti.
Šios ir kitų sąmokslo teorijų galia yra tai, kad jos pasakoja apie žmones (veikėjus) ir jų intencijas (dažniausiai piktus kėslus), o ne apie atsitiktinumus ir atitinkamai susiklosčiusias aplinkybes. Jos pasinaudoja visiems žmonėms būdinga silpnybe, kuri psichologijoje vadinama fundamentaliąja atribucijos klaida. Ši pasireiškia tuo, kad kitų elgesį paprastai aiškiname pirmiausia jų būdo bruožais, bet ne tuos asmenis veikiančiomis aplinkybėmis.
Tokia klaida klasiškai pademonstruota Edwardo Joneso ir Victoro Harriso 1967-ųjų eksperimente. Jo dalyviai skaitė rašinius už ir prieš Fidelį Castro ir turėjo nustatyti, koks autoriaus požiūris į Kubos lyderį. Vėliau jiems pasakyta, kad šias esė autoriai parašė ne laisva valia, o jiems atsitiktine tvarka buvo nurodyta, kokį tekstą – teigiamą ar neigiamą – sukurti. Tyrimo dalyviai buvo linkę priskirti teigiamesnį požiūrį į F. Castro tiems, kurie turėjo parašyti teigiamai. Net ir žinodami, kad padėtis išties nulemta aplinkybių arba net atsitiktinumo, žmonės vis tiek veikėjams priskiria intencijas ir vidinius bruožus.
Kad ir kokia neįtikėtina atrodytų istorija, jog Malaizijos lėktuvą 2014-ųjų vasarą tyčia numušė Ukrainos naikintuvas, ji žmonių psichikai yra savaime patrauklesnė nei pasakojimas apie iš Rusijos kažkaip atgabentas raketas ir beatodairiškai besielgiančius žmones, kurie manė taikantys į Kijevo karinį orlaivį.
Neįmanoma, bet tikra
Kaip rašo konspiracijos teorijų tyrimus apibendrinęs „Slate“ internetinio žurnalo apžvalgininkas Williamas Saletanas, patikėjus viena teorija – su visais jos slaptumo, koordinavimo ir efektyvumo elementais – ir kitos atrodo gerokai labiau tikėtinos. Net jei vėlesnės prieštarauja pirmajai.
JAV sociologinių apklausų įmonės „Public Policy Poling“ 2013 m. atliktas tyrimas parodė, kad žmonės, tikintys sąmokslu nužudyti JAV prezidentą Johną F. Kennedy, dvigubai dažniau nei juo netikintys užkimba ir ant kitų teorijų. 2003 m. sociologinių tyrimų bendrovė „Gallup“ apie šalies vadovo nužudymą apklausė 471 amerikietį. 37 proc. iš jų tvirtino, kad prie to buvo prisidėjusi mafija, 34 proc. manė, jog Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), 18 proc. kaltino viceprezidentą Lyndoną B. Johnsoną, 15 proc. – Sovietų Sąjungą ir dar 15 proc. – Kubą. Susumavus išeina daugiau nei 100 proc., tad dalis respondentų įvardijo ne vieną kaltininką. Ir išties, 21 proc. nurodė du veikėjus, 12 proc. – tris. Tai reiškia, kad alternatyvios įvykio priežastys jų galvose telpa, net jei prieštarauja viena kitai: mafija, CŽV ir kubiečiai galėjo viską planuoti kartu.
Mąstyti sąmokslais linkę žmonės, kurie nepasitiki aplinka, politinėmis institucijomis ir patys savimi.
Kento universiteto mokslininkai kilstelėjo kartelę dar aukščiau: Jungtinės Karalystės studentams davė įvertinti viena kitai visiškai prieštaraujančias teorijas apie Osamos bin Ladeno ir princesės Dianos mirtį. Kuo labiau tyrimo dalyviai tikėjo, kad princesė inscenizavo savo žūtį, tuo jie karščiau tikėjo sąmokslu ją nužudyti. Kuo stipriau studentai tikėjo, jog talibų lyderis buvo miręs dar prieš JAV specialiųjų pajėgų reidą Pakistane, tuo daugiau manė, kad šis tebėra gyvas. „Nesuderinamos konspiracijos teorijos yra pozityviai susijusios, nes abi remiasi požiūriu, kad valdžia kažką slepia“, – rašė studijos autoriai. Pasak jų, teorijų gyvybę palaiko ne jos pačios, pagrįsdamos viena kitą, bet platesni žmonių įsitikinimai.
Jie kažką slepia
Mąstyti sąmokslais linkę asmenys, kurie nepasitiki aplinka, politinėmis institucijomis ir patys savimi. Tokias sąsajas pamatė 1999 m. tyrimą paskelbusi psichologės Marinos Abalakinos-Paap vadovaujama amerikiečių mokslininkų komanda ir 2009 m. tyrimą publikavę Vestminsterio universiteto mokslininkai.
Be to, sąmokslo teorijų priėmimas priklauso ir nuo politinių pažiūrų. „Public Policy Polling“ 2013-ųjų tyrimas parodė, kad respublikonų ir demokratų rėmėjai skirtingai vertina su politiniais niuansais susijusias teorijas. Pavyzdžiui, kad klimato kaita yra sukurtas mitas, tiki dauguma respublikonų, o daugelis demokratų – kad George’as W. Bushas tyčia melavo visuomenei apie Saddamo Husseino neva turimus masinio naikinimo ginklus. Bendresnio pobūdžio konspiracijomis tiki kur kas mažiau žmonių: kad Rosvele 1947 m. sudužo ateivių laivas, mano 21 proc., o 7 proc. teigė, kad amerikiečių išsilaipinimas Mėnulyje buvo suklastotas. Panašią tendenciją galima matyti ir Lenkijoje, kur „Teisės ir teisingumo“ rėmėjai kaltina politinius oponentus ir Rusiją sąmokslu sudaužyti prezidento lėktuvą Smolenske.
Tyrimų apie sąmokslo teorijas lietuvių galvose nėra. Tačiau žinome, kad pasitikėjimas valdžia Lietuvoje itin mažas. Kaip rodo dienraštyje „Lietuvos rytas“ skelbta „Vilmorus“ apklausa, lapkritį Seimu nepasitikėjo daugiau nei pusė, Vyriausybe – beveik trečdalis gyventojų. O Pilietinės galios indekso tyrimas atskleidžia, kad bejėgiškumo jausmas taip pat labai paplitęs: dauguma lietuvių netiki galintys daryti įtakos politikai ir mano, jog ėmęsi pilietinės veiklos butų persekiojami. Tikėjimą elito veikėjų kėslais ir visagalybe liudija ir tai, kad lietuviams patinka antisisteminės partijos, kurios žada kovoti su valdžia ir elitu.
Vakarietiškos istorijos apie J. F. Kennedy, princesę Dianą ar net skraidančias lėkštes kažkur Rosvele Lietuvos gyventojams tikriausiai per pernelyg tolimos ir neaktualios. Kur kas įtaigesni gali būti skandalingi „faktai“, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“.
Šioje Rusijos propagandos palaikomoje teorijoje yra ir politinis dėmuo, darantis ją patrauklesnę daliai žmonių. Lietuvoje sovietinės praeities vertinimo skirtis, nors ir po truputį praranda svarbą, tebėra viena esminių politinę sąmonę dalijančių ašių. Taigi, žmonės, kurie mano, jog Sovietų Sąjungoje buvo geriau, ir griežia dantį ant gerą gyvenimą sugriovusio Vytauto Landsbergio, veikiausiai linkę tikėti ir išsivadavimą iš okupacijos menkinančiais „įrodymais“. Juolab kai visa tai įvyniojama į nuosekliai ir profesionaliai Rusijoje pagamintus reportažus bei straipsnius.
Vien faktais nenugalėsi
Interneto amžius, kai galime bet kada susirasti daugybę kokybiškos medžiagos, padėtį tik pablogino, nes klaidinga informacija plinta taip pat efektyviai. Patvirtinimo savo istorijoms internete ieškantys žmonės jį ir randa. Tai dar viena beveik universali silpnybė – psichologinis polinkis atsirinkti informaciją, kuri patvirtina esamus įsitikinimus. Be to, internete lengva rasti bendraminčių, kurių kitaip nebūtum sutikęs, ir sustiprinti jausmą, jog esi praregėjusiųjų bendruomenėje.
Klaidingų įsitikinimų neįmanoma nugalėti bombarduojant juos paneigiančiais faktais. 2006 m. politologai Brendanas Nyhanas ir Jasonas Reifleris aprašė „atvirkštinį efektą“, kai siekis paneigti netikslią politinę informaciją tik dar labiau sustiprina klaidingus įsitikinimus. Priežasčių, kodėl, jiems išsiaiškinti nepavyko, tačiau tas efektas išryškėja, kai kalbama apie žmogaus pasaulėžiūrą ar
