FotobankasRugpjūčio 17 d. sueina lygiai metai, kai Lietuva neturi nuolatinio atstovo ES – bene svarbiausioje ir didžiausioje šalies atstovybėje. Lietuvos interesai Briuselyje tapo įkaitais politinės kaktomušos tarp prezidento Gitano Nausėdos ir valdančiųjų konservatorių bei jų lyderio ir diplomatijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio.
Postas jau laukė ministro?
Dar 2020 m. kovo mėnesį tuometinė Sauliaus Skvernelio Vyriausybė paskelbė, kad tų metų rugpjūčio 17-ąją baigsis Lietuvos nuolatinės atstovės Europos Sąjungoje Jovitos Neliupšienės kadencija.
Ambasadorė sugrįžo į Lietuvą. Iš pradžių tapo Užsienio reikalų ministerijos (URM) kanclere, o vėliau – ekonomikos ir inovacijų viceministre. Tuo metu puikioje strateginėje vietoje – šalia pagrindinių ES institucijų įsikūrusioje atstovybėje esančiame Lietuvos nuolatinio atstovo kabinete – renkasi dulkės.
Diplomatijos vadovas niekada neatsisako padaryti gero darbo – „įdiplomatinti“ posto netekusį politiką ar valdininką.
Tiesa, jau 2020 m. viduryje netilo spekuliacijos, kas galėtų užimti šį svarbų postą. Pagrindiniu kandidatu buvo įvardijamas didelę diplomatinę patirtį turintis tuometinis krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Jis jau vieną kadenciją buvo Lietuvos nuolatiniu atstovu ES (2010–2015 m.) ir 2013 m. sėkmingai vedė Lietuvos pirmininkavimą ES. Nors tokia patirtis galbūt nebuvo labai didelis pliusas (dažniausiai į tas pačias pozicijas diplomatai neskiriami), regis, tuometinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tam per daug neprieštaravo.
Tuo labiau kaip URM koridoriuose kalbėta, kad diplomatijos vadovas niekada neatsisako padaryti gero darbo – „įdiplomatinti“ posto netekusį politiką ar valdininką (per trumpą laiką suteikti diplomato statusą ir vietą URM). Gal todėl jis net dvi kadencijas vadovavo URM. Be to, kaip sklandė gandai, pats L. Linkevičius tuomet pakavosi lagaminus į Vašingtoną ambasadoriauti.
Pirmasis prezidento pralaimėjimas
Vis dėlto visas kortas netruko sujaukti prezidentas G. Nausėda. Jis netikėtai ištraukė kitą kandidatą į nuolatinius atstovus ES – Europos Komisijos darbuotoją Vygandą Jankūną, kuris vadovavo G. Nausėdos rinkimų štabui Briuselyje ir kaip vėliau pasakė pats prezidentas, „šitam žmogui dega akys“.
„Šitas kandidatas man tikrai tinkamas“, – 2020 m. lapkričio pradžioje interviu „Delfi TV“ sakė valstybės vadovas, taip aiškiai mesdamas pirštinę tiek URM, tiek jau naujajai Seimo daugumai su konservatoriais priešakyje.
Tai būtų ne pirmas prezidentūros paskyrimas sau artimo žmogaus į ambasadorius. Tai anksčiau darė ir G. Nausėdos pirmtakė Dalia Grybauskaitė, kurios vyriausioji patarėja J. Neliupšienė būtent iš prezidentūros atsidūrė Briuselyje.
Abu ministrai liko trinti kabinetų J. Tumo-Vaižganto gatvėje esančiame pastate, o V. Jankūnas tikriausiai atsisveikino su galimybe užimti reikšmingesnį postą Lietuvoje ir liko Briuselyje graužti eurobiurokrato duonos.
Tai nėra ir išskirtinai lietuviška praktika – dalis Vakarų valstybių vadovų, tarp jų JAV, į svarbius diplomatinius postus skiria sau artimus asmenis, kurie nebūtinai yra diplomatai. Tuo labiau savas žmogus Briuselyje buvo reikalingas, nes prezidentas tradiciškai atstovaudavo Lietuvai Europos Vadovų Taryboje.
Vis dėlto G. Nausėda – ne D. Grybauskaitė, valstiečiai – ne konservatoriai, o ir V. Jankūnas negalėjo pasigirti labai dideliais pasiekimais ar patirtimi. Puikus to pavyzdys – teisininkų užsiundymas ant apžvalgininko Rimvydo Valatkos, kuris socialiniame tinkle pasidalijo naujiena apie prezidento pasirinkimą ir taip esą pažeidė V. Jankūno teisę į privatų gyvenimą, teisę į asmens atvaizdą ir pan.
Nei mano, nei jūsų!
G. Nausėdai teko nuryti pralaimėjimą, tačiau nusileisti irgi nenorėjo. Todėl sugalvojo suteikti naują prasmę „politinio atšalimo“ terminui ir jį pritaikė ne tik R. Karobliui, bet ir L. Linkevičiui.
„Šis klausimas dabar jau apaugo kažkokiais gandais, todėl noriu šioje vietoje labai aiškiai pasakyti, kad šiuo metu aš nematau galimybės šiems neseniai buvusiems ministrams užimti ambasadorių minėtose valstybėse pareigas dėl labai paprastos priežasties – dėl reikalingo politinio atšalimo“, – žurnalistams šių metų sausio pabaigoje pareiškė G. Nausėda.
Galiausiai abu ministrai liko trinti kabinetų J. Tumo-Vaižganto gatvėje esančiame pastate, o V. Jankūnas tikriausiai atsisveikino su galimybe užimti reikšmingesnį postą Lietuvoje ir liko Briuselyje graužti eurobiurokrato duonos.
Antausis prezidentūrai
Neilgai trukus, nerimstant prezidentūros muštynėms su konservatoriaus dėl to, ar prezidentas, ar premjerė turėtų atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, įvyko naujas kovos dėl Lietuvos nuolatinio atstovo ES raundas. „Lietuvos ryto“ teigimu, prezidentūra į šį postą pabandė įsiūlyti prezidento patarėją Sigitą Mitkų.
Dar daugiau tai tapo antausiu prezidentūrai, nes atranką perėjo ne kas kitas, o R. Karoblis.
„URM vėl nesutiko, o pati rengė atrankos procedūrą, kurios tikslas – išrinkti kelias didžiausią patirtį ir kompetenciją turinčių profesionalų kandidatūras. Valdantieji taip tikisi suteikti kuo mažiau pagrindo G. Nausėdai jas atmesti“, – balandžio mėnesį rašė „Lietuvos rytas“.
Dar daugiau tai tapo antausiu prezidentūrai, nes atranką perėjo ne kas kitas, o R. Karoblis. Kitas URM kandidatas buvo nuo J. Neliupšienės išvykimo laikinai ES atstovybei vadovaujantis ambasadorius Simonas Šatūnas. Tačiau Daukanto aikštei, regis, užkliuvo, kad jis kažkada dirbo Vašingtone kartu su liežuvio nenulaikančiu ir „kraujo priešu“ prezidentūrai tapusiu Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku Žygimantu Pavilioniu ar galbūt kitokie gandai apie diplomato ryšius su konservatoriais.
Beje, birželio mėnesį nutekinus URM ir prezidentūros susirašinėjimą vėl prisimintas S. Mitkus, kuris elektroniniuose laiškuose prieš prezidento vizitą į Švediją iš diplomatų reikalavo „tezių partnerystės / Stambulo konvencijos / LGBT“ klausimais. Būtent po šio skandalo URM pakeitė darbo reglamentą taip, kad prezidentūros atstovų neformalūs reikalavimai gali būti atmesti arba mažų mažiausiai – užtrukti, kol bus atliktos tam būtinos procedūros.
Pamelavo ir trečias kartas
Sugrįžkime prie Lietuvos nuolatinio atstovo ES epopėjos – gegužės mėnesį „Lietuvos rytas“ vėlgi pranešė, kad prezidentūra turi naują favoritę Užsienio reikalų ministerijos ES departamento direktorę Astą Radikaitę, kuri esą yra prezidento patarėjos vyriausiosios patarėjos užsienio politikai Astos Skaisgirytės globotinė.
Gabrielius turi važiuoti pas prezidentą. Ir tol, kol neišspręs klausimo dėl ambasadoriaus ES, iš ten neturi išvažiuoti.
Netrukus įsiplieskus ypač rimtoms aistroms dėl atstovavimo Europos Vadovų Tarybai kalbėta, kad Seimo Užsienio reikalų komitetas tiesiai šviesiai pagrasino prezidentūrai, kad jos stumiamos kandidatūros į ambasadoriaus ES postą bus atmestos. Mat Lietuvoje ambasadorius Vyriausybės teikimu tvirtina prezidentas, bet tam reikia Seimo Užsienio reikalų komiteto pritarimo.
Sutarti dėl kandidato nepavyksta
Įsibėgėjus vasarai, o su ja ir migrantų krizei bei užpuolus kitiems iššūkiams, kovos dėl Lietuvos atstovo Briuselyje kaip ir atvėsino, bet prigesusias aistras suskubo įpūsti opozicija. Valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis rugpjūčio pradžioje pareikalavo, kad URM vadovas G. Landsbergis važiuotų pas prezidentą ir tol, kol nesutars dėl kandidato į šį postą, neišeitų iš prezidentūros.
„Gabrielius turi važiuoti pas prezidentą. Ir tol, kol neišspręs klausimo dėl ambasadoriaus ES, iš ten neturi išvažiuoti, nes jie jau pusę metų šį klausimą blokuoja, prezidentas siūlė, rodos, 4 kandidatus. O konservatoriai nori įkišti savo kandidatą, kuris prezidentui nepriimtinas. Ir dabartinė valdžia darosi atsakinga, kad nėra ambasadoriaus ES“, – tikino politikas ir pirmu punktu šį reikalavimą įtraukė savo šešėlinės vyriausybės pareiškimą prezidentui.
Neabejotina, kad tokie nekenčiamos opozicijos reikalavimai sulaukė tik priešiškos konservatorių reakcijos. Kaip pirmadienio straipsnyje BNS teigė prezidento G. Nausėdos atstovas Ridas Jasiulionis, „nepaisant prezidento pastangų“ su Vyriausybe abiem pusėms priimtino kandidato rasti kol kas nepavyko.
Dar daugiau, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž. Pavilionis trenkė dar vieną antausį prezidentūrai.
„Šioje vietoje jokios dramos nėra, nes dabartinis vadovas, kuris vykdo šias pareigas, jas vykdo tiesiog tobulai“, – BNS teigė parlamentaras, turėdamas omenyje laikinai Lietuvos atstovybei ES vadovaujantį S. Šatūną, kurio kandidatūrą į nuolatinius atstovus ES prezidentas atmetė.
Kita vertus, Ž. Pavilionis nėra ir neteisus: nors nėra nuolatinio atstovo, Lietuvai pavyksta pasiekti užsibrėžtus tikslus – tiek kalbant apie ES finansinę paramą ekonomikai gaivinti, tiek užsitikrinant ES pagalbą dorojantis su pandemija ir su migrantų krize ar įvedant sankcijas Baltarusijai.
Galima ir ciniškai pridurti, kad nuolatinio atstovo ES nebuvimas sutaupė maždaug 100 tūkst. eurų per metus Lietuvos biudžetui. O ir Briuselio burbulas apsiprato su dabartine padėtimi – laikinasis atstovybės vadovas tapo puikiai atpažįstamas ES koridoriuose, dažniau cituojamas nei kai kurie ES komisarai.
Vis dėlto laikinumas neprideda tvarumo ir potencialo Lietuvos diplomatijai Briuselyje.
