Prieš mažiau nei šimtmetį Vilnius vadintas Šiaurės Jeruzale, miesteliai su ryškia žydų gyventojų dalimi buvo žinomi ir kaip štetlai, o pasaulis skaičiavo vis naujus litvakų pasiekimus. Šiandien apie tai sužinome nebent pirkdami bilietus į ekskursiją ir klausydami gido pasakojimų. Litvakiškasis paveldas Lietuvoje vis dar yra savotiškas tabu, bet įvairūs signalai leidžia prognozuoti – nebeilgai.
Tykus, niekuo pernelyg neišsiskiriantis rajono centras su maždaug 25 tūkst. gyventojų. Tokie dabar atrodo Telšiai, kuriuose beveik 98 proc. vietinių yra lietuviai. Anksčiau ši statistika, kaip ir visas miesto veidas, buvo visiškai kitokia. Telšiai buvo vienas stambiausių Lietuvos žydų švietimo ir kultūros centrų, čia veikė net keturios sinagogos, įsteigta pirmoji Lietuvoje žydų ortodoksų mergaičių gimnazija. 1941-ųjų vasarą žydai išvaryti į Rainių dvare įkurtą koncentracijos stovyklą. Vyrai netrukus iššaudyti, o maždaug 500 moterų ir mergaičių perkeltos į Telšiuose įrengtą getą. Tais pačiais metais, likus dienai dviem iki Kalėdų, geto kalinės – apie 400 moterų – irgi buvo sušaudytos.
Isabelle Rozenbaumas, JAV gyvenanti litvakų kilmės vertėja, šiam istorijos puslapiui atversti skyrė pastaruosius dešimt metų. Tiek laiko ji tebelipdo projektą „Bat Kama At?“ („Kiek tau metų?“), grąžinusį bent dalį litvakiškosios atminties į gimtuosius tėvų Telšius. „Iki tol Telšiuose niekas apie šią tragediją nežinojo, viešai nekalbėjo. Tačiau aš nenoriu savo darbo skirti Holokaustui. Noriu kalbėti apie žmoniją ir išvilkti istoriją į dienos šviesą. Noriu padaryti taip, kad ateityje būtų įmanoma atkurti dialogą“, – teigė pašnekovė.
Lietuvoje mane labiau apvylė institucijos nei pavieniai žmonės.
I. Rozenbaumas sumanytą projektą turėjo sudaryti keletas dalių: internetinė platforma su informacija apie žydiškąjį paveldą Telšiuose, surinktos aukomis tapusių mergaičių ir moterų nuotraukos bei istorijos, edukacinis projektas Telšių gimnazijoje, paroda su Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentais. Kai kurių sumanymų įgyvendinti nepavyko. „Lietuvoje mane labiau apvylė institucijos nei pavieniai žmonės“, – savo patirtį reziumavo ji. Vilniaus Gaono žydų muziejuje pernai planuota paroda atšaukta likus keliems mėnesiams iki atidarymo („galbūt dėl kažkokių intrigų“). Nors apie Telšių gimnazijos vadovus I. Rozenbaumas atsiliepia tik palankiai, šioje įstaigoje planuota projekto dalis iš esmės taip pat patyrė nesėkmę – pašnekovės žodžiais, galbūt pritrūko didesnio mokytojų indėlio.
Taškas projekto istorijoje dar nepadėtas ir jo iniciatorė toliau lankosi Telšiuose, tačiau apie šią savo patirtį kalba atsargiai. „Vilniuje jaučiuosi visiškai gerai, nes suvokiu procesus, kurie čia vyksta. O į Telšius visuomet vykstu ne viena, nes nesijaučiu ten visiškai saugi. Dauguma žmonių lyg ir normaliai priima žydų paveldo temą, bet aš nežinau, kas slypi už užtrauktų užuolaidų“, – gūžtelėjo pečiais pašnekovė. Ji prisimena vieną Telšiuose gyvenančią mergaitę, kuri įsitraukė į projektą. Tik pradėjusi dalyvauti jame sužinojo pati esanti žydų kilmės. „Žmonės apie tai vis dar nekalba“, – sakė I. Rozenbaumas.
Baimės šešėliai
Ką reiškia imti judinti temą, kuria daugybė žmonių kalbėti nenori, puikiai žino Valdas Balčiūnas. Jo iniciatyva Žagarės Naryškino parke įamžintas čia išžudytų 3000 žydų atminimas. Nuo tada kasmet į šį Šiaurės Lietuvos miestelį suvažiuoja vis daugiau litvakų ir jų palikuonių. Daug svečių laukiama ir šiemet per rugsėjo 9–11 d. vyksiančias Žydų kultūros dienas: miestelyje suplanuotos parodos, plenerai, kino filmų peržiūros, koncertai.
Artėjantį anaiptol ne vietinės reikšmės renginį galima vadinti vieno žmogaus aktyvių pastangų rezultatu. Dar studijų metais V. Balčiūnui į rankas pakliuvo Australijoje gyvenančios litvakų kilmės rašytojos Rose Zwi knyga „Paskutinis pasivaikščiojimas Naryškino parke“. Žagarėje užaugęs vyras iš šios knygos pirmą kartą sužinojo apie parke įvykusią tragediją. Gilinantis šia tema atsivėrė ir visai kitas prieškarinės Žagarės veidas: tai buvo miestelis, iš kurio kilę žydų rašytojai, verslininkai, mokslininkai, menininkai garsėjo tarptautiniu mastu.
Mūsų dienomis Žagarę labiausiai garsina Vyšnių festivalis. Jo renginiai kasmet vykdavo visai netoli tos vietos, kur išžudyti miestelio žydai, tačiau ten nebuvo jokio atminimo ženklo. V. Balčiūnas nusprendė imtis keisti padėtį ir įamžinti žuvusiųjų atminimą. Telieka pridurti, kad pats V. Balčiūnas neturi žydiško kraujo ir seniai gyvena nebe Žagarėje, o Vilniuje.
2012-aisiais Naryškino parke atidengta memorialinė lenta. Nedidelis atminimo ženklas, V. Balčiūno žodžiais, vietos bendruomenėje išpūtė burbulą. Kol pavyko gauti visus reikiamus leidimus, įtikinti vietos gyventojus, sutarti dėl viešai skelbiamo teksto, prabėgo pusė metų. Iniciatoriaus nuomone, procesą stabdė ir tai, kad viskas vyko mažoje savivaldybėje; sostinėje požiūris į tokias iniciatyvas kur kas atviresnis ir liberalesnis. „Bandžiau viską daryti civilizuotai, rengiau viešas diskusijas, bet sulaukiau daug strėlių. Net šviesuoliai buvo kupini kažkokių baimių, įžvelgė blogybių: gal kieno šeimose buvo kolaborantų, gal nereikia to minėti. Savivaldybė irgi nebuvo apsisprendusi. Pasipriešinimo sulaukiau įvairiais lygmenimis. Bet esu užsispyręs. Tik dėl to ir pavyko pasiekti savo“, – prisiminė V. Balčiūnas.
Jis neslėpė, kad dalis išankstinių baimių ir nuostatų susijusios su vis dar gaju sovietmečio mentalitetu: nuolatiniu melavimu, slapukavimu, tiesos slėpimu. Net turtiniais klausimais. Juk išžudžius žydus, beveik pusę miestelio gyventojų, liko tušti jų būstai, parduotuvės, kitos įstaigos. Anksčiau ar vėliau juos perėmė vietiniai. V. Balčiūnas prisimena, kad jam augant miestelyje tai nebuvo jokia paslaptis: po karo į tuos būstus sugužėjo visa varguomenė. „Ir mano senelei – našlei su trimis vaikais – sovietų valdžia vienu metu buvo skyrusi butą būtent žydų anksčiau gyventame name. Tuščių namų Žagarėje beveik neliko – juose apsigyveno kiti žmonės“, – kalbėjo jis.
Galiausiai atidengtą atminimo ženklą Naryškino parke galima vadinti lūžiu: po to į miestelį ėmė važiuoti vis daugiau litvakų palikuonių, o vietos gyventojai pradėjo atsikratyti baimių, kurios tebetvyrojo laukiant memorialo atidengimo ceremonijos svečių. „Žmonės pamatė, kad čia atvažiuoja tiesiog kažkada gyvenusių žydų vaikaičiai, kad jie nori čia atvykti, leidžia tam savo lėšas ir laiką. Tikiu, kad mes priauginsime visuomenę prie natūralaus supratimo, o ne baimės“, – svarstė V. Balčiūnas.
Atkurti įvairovę
Visuomenės sąmoningumas ir pasiruošimas priimti istoriją – pirmoji sąlyga, kurią kalbant apie litvakų paveldo atgaivinimą pamini Barbara Kirshenblatt-Gimblett. Kanadoje gimusi Lenkijos žydų kilmės profesorė aktyviai prisidėjo prie Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN Varšuvoje įkūrimo, kuriame ir dirba. Ankstesniame interviu IQ profesorė minėjo, jog būtent Lenkijos visuomenės pokyčiai lėmė, kad toks muziejus tapo įmanomas, o ne atvirkščiai.
„Lietuvoje yra didžiulis potencialas pristatyti žydų istoriją plačiai auditorijai – tiek vietos žmonėms, tiek lankytojams iš užsienio“, – sakė B. Kirshenblatt-Gimblett. Visgi ji svarsto, kad galbūt Lenkija tarp pokomunistinio bloko šalių yra veikiau išimtis nei taisyklė. Čia ypač gyvas domėjimasis žydų istorija ir kultūra. Apie tai liudija ir pastaruoju metu suaktyvėjęs kultūrinis gyvenimas: žydų kultūros festivaliai, studijų programos, filmai, knygos, parodos, paveldo turizmas. Profesorė apgailestauja, kad Holokausto tragedija tarsi užgožė iki tol tūkstantmetę žydų gyvenimo Lenkijoje istoriją. Daugybės renginių, įvykių, studijų dėmesio centre yra būtent tragedija, tačiau pritrūkstama suvokimo, kad iki tol žydai vėliau kapavietėmis tapusiose šalyse – tarp jų ir Lietuvoje – gyveno visavertį normalų gyvenimą. „Kita vertus, ta tragedija sukūrė tuštumą, kurią dabar norime užpildyti atkurdami praeitį“, – pabrėžė profesorė. Šį faktą galima pritaikyti ir Lietuvai.
Yra bent kelios priežastys, dėl kurių Lenkija žydiškojo paveldo atgaivinimo keliu atrodo pažengusi toliau nei Lietuva. Galbūt tai iš dalies lemia ir tokie apčiuopiami matmenys kaip didesnė šalis ir didesnė žydų diaspora. Be to, atversti šį istorijos puslapį reiškia pripažinti buvusią tautinę šalies įvairovę: Lietuva, kaip ir Lenkija, prieškariu buvo kur kas mažiau homogeninė nei šiandien. Keli pastarojo laikotarpio susidūrimo su kitataučiais reiškiniai, pavyzdžiui, baimėmis apaugintas pabėgėlių priėmimo klausimas, signalizuoja, kad pripažinti margesnį savo identitetą kai kam gali būti nelengva. Kita vertus, budinant litvakiškąją istoriją brėžti takoskyrą „mes“ ir „jie“ būtų iš esmės klaidinga. „Mano nuomone, svarbiausias yra visuomenės pasirengimas, domėjimasis ir poreikis atkurti žydiškąją Lietuvos praeitį kaip integralią pačios valstybės istoriją“, – teigė B. Kirshenblatt-Gimblett.
Dialogas prasideda
Pastaruoju metu prasidėję ar net įsibėgėję procesai atkuriant litvakiškąjį paveldą rodo, kad susidomėjimas šiuo istorijos puslapiu auga. Šeduvoje (Radviliškio r.) nevyriausybinė organizacija sparčiai įgyvendina ambicingą projektą „Dingęs štetlas“, įamžinsiantį Šeduvos, o kartu ir visos Lietuvos žydų atminimą (plačiau apie jį skaitykite žurnalo Kultūros skyriuje).
Prikelta istorija – šansas pagaliau įgyvendinti deklaruojamą valstybės kultūros politiką ir į provincijos venas įleisti kultūrinio kraujo.
Viešoji įstaiga „Maceva“, kuri rūpinasi žydų kapinių išsaugojimu, skaitmenizavimu ir memorializacija, rugpjūtį pasirašė sutartį su Kauno miesto savivaldybe dėl Senųjų žydų kapinių tvarkymo. Vilniaus savivaldybė pranešė apie pradedamą restauruoti sinagogą sostinės Gėlių gatvėje. Kaišiadorių rajono savivaldybė sutarė su Lietuvos žydų bendruomene gaivinti apleistą Žiežmarių sinagogą: kadangi žydų bendruomenė Žiežmariuose neišliko, sinagoga perduodama savivaldybės reikmėms ir restauruota galės veikti kaip kultūrinė erdvė. Šį sąrašą pratęsia, bet jo toli gražu neužbaigia ir būsimas litvakų centras su garsių kūrėjų meno darbais sostinės Pylimo gatvėje bei pastaruoju metu aktyviai rengtos privačių fondų ir valstybinių muziejų parodos, pristatančios garsiąją „L’Ecole de Paris“ dailininkų mokyklą.
Didžioji dalis šių sumanymų kyla iš nevyriausybinių organizacijų, privačių iniciatyvų. Ką litvakų paveldo budinimo labui galėtų nuveikti valstybė? Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis mano, kad pirmiausia – skirti daugiau ir nuoseklesnio dėmesio, ypač akademinei paveldo daliai. „Deja, iki šiol valstybė stengdavosi daugiausia dėmesio skirti išimtinai politinėms parodomosioms, su akademiniais tyrinėjimais nedaug ką bendro turinčioms veikloms. Reikėtų labiau subalansuoto visuomenės poreikiams požiūrio“, – tvirtino profesorius. Kol kas, anot jo, litvakų ir jidiš kultūros palikimas Lietuvoje menkai tyrinėtas moksliniu lygmeniu: pirmieji rimti akademiniai tyrimai imti publikuoti tik praėjus beveik dešimtmečiui nuo nepriklausomybės atgavimo, kai atsirado nauja Lietuvoje ir užsienyje išugdytų specialistų karta, turinti kalbinės, kultūrinės ir akademinės kompetencijos tyrinėti judaiką dabartinėje Lietuvoje ir buvusios LDK teritorijose. Pasak profesoriaus, besidominčių šia sritimi yra, tačiau nėra galimybių plėtrai: mokslininkų skaičius Lietuvoje apskritai mąžta, o egzotiškesnė specializacija dar labiau apriboja karjeros perspektyvas.
Artimoje ateityje litvakų paveldo žadinimas tikriausiai ir išliks privačių iniciatyvų bei nevyriausybinių organizacijų rankose. Atsigręžti į neseną praeitį yra dar bent kelios priežastys: viena, V. Balčiūno žodžiais, – noras pamatyti atvirą ir demokratišką savo valstybę. „Kitos šalys irgi sunkiai sprendžia šiuos klausimus, bet tai tik emocijų ir fobijų problema – jokia kita. Galime tapti pavyzdžiu visam pasauliui, juk pokalbis (su litvakų kilmės išeiviais – IQ past.) tik prasideda“, – sakė pašnekovas. Antra priežastis – akivaizdžiai savanaudiška. Nesunku pastebėti, kad ryški dalis iniciatyvų vyksta ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet periferijoje. Prikelta istorija – šansas pagaliau įgyvendinti deklaruojamą valstybės kultūros politiką ir į provincijos venas įleisti kultūrinio kraujo. Net jei tam prireiks pažvelgti į veidrodį.
