Praėję metai buvo sudėtingi žmogaus teisių aktyvistams. Vakarų pasaulį krečiant populistinei epidemijai ir eižėjant tarptautinės teisės sistemai, metas atsigręžti į pokario Europą ir geriau suvokti, kodėl gimė ES, Europos Taryba (ET) ir kitos institucijos. Apie tai IQ kalbėjosi su ET žmogaus teisių komisaru Nilu Muižnieku.

– Naujoji Lietuvos Seimo dauguma, vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos, bandė uždrausti embrionų šaldymą, nors tai viena pagrindinių pasaulyje taikomų pagalbinio apvaisinimo technologijų. Galima tikėtis, kad LVŽS ateityje imsis ir kitų panašių iniciatyvų, galbūt kopijuos Lenkiją valdančios „Teisės ir teisingumo“ partijos sumanymus. Kaip vertinate tokias LVŽS iniciatyvas bendresniame Vidurio ir Rytų Europos regiono kontekste, kur vis labiau plinta antiliberalios nuotaikos? – Lytinių ir reprodukcinių teisių klausimas vis aštriau keliamas daugelyje Europos valstybių. In vitro apvaisinimas šiuo metu karštai aptarinėjamas Latvijoje. Ką tik lankiausi Airijoje, kurioje įsiplieskė didžiuliai ginčai dėl bandymų keisti Konstituciją, griežtai draudžiančią abortus. Dažniausiai tokiais atvejais bandoma, vienaip ar kitaip, pažeisti moterų teises, tačiau Lietuvoje svarstomas įstatymas liečia reprodukcinių teisių klausimą, svarbų ir moterims, ir vyrams. Šiuo atveju pagrindiniai principai yra teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, kurią gina Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis, ir teisė į aukščiausią įmanomą sveikatos apsaugos užtikrinimą, ginama Tarptautinio susitarimo dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių 12 straipsnyje, taip pat ET žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijoje. Tai greitai besivystanti sritis, mokslas ir technologijos daro sparčią pažangą. Viliuosi, kad šioje srityje priimami sprendimai Lietuvoje ir kitose valstybėse bus reguliariai peržiūrimi, įvertinami naujausi mokslo laimėjimai. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra nustatęs, kad medicinos priemonėmis užtikrinamo pagalbinio apvaisinimo klausimas itin jautrus, todėl šalys narės turi daug erdvės interpretuoti ir laviruoti. – Jei taip, ar valstybės narės gali priimti įstatymus, kuriuose būtų įtvirtinama, kad embrionas jau yra žmogus ir todėl nusipelno apsaugos? – Tarptautiniai standartai gina moters teisę į gyvybę, sveikatą, fizinį integralumą, nediskriminaciją, apsaugą nuo nehumaniško elgesio ir t. t. Tarptautinė teisė ir Europos žmogaus teisių organizacijos nenumato standartų, ginančių negimusių vaikų teisę į gyvybę. Airijos konstitucija negimusių vaikų teisę į gyvybę prilygina moterų teisei į gyvybę, tačiau tai nėra tarptautinė norma. Prieš pusantrų metų Vilniuje surengėme diskusiją apie moterų teisių apsaugą, joje dalyvavo aktyvistės iš daugelio ET šalių. Analizavome prieš šias aktyvistes reguliariai rengiamų išpuolių pobūdį ir priėjome išvadą, kad labiausiai nukenčia ir brutaliausias šmeižto kampanijas patiria moterys, dirbančios būtent lytinių ir reprodukcinių teisių srityje. Tai pasakytina ne tik apie Rytų, bet ir Vakarų Europą. Tokie klausimai skaldo visuomenę, tad šioje sferoje dirbančios moterys patiria vis didesnį spaudimą. – Ar Vidurio ir Rytų Europos regione tokių visuomenę skaldančių iniciatyvų pasitaiko dažniau nei kitur žemyne? – Deja, antiliberalios nuotaikos stiprėja ir Vakarų Europoje. Vis dar esu priblokštas konservatyvių nuostatų stiprėjimo Rytų Europos šalyse, kuriose konservatyvios pažiūros tampa vis įtakingesnės, o liberaliai mąstantys žmonės pastaraisiais metais pritilo. Šį fenomeną sieju su keliomis tendencijomis: ekonomikos nestabilumu, imigracija, terorizmu, bendru nesaugumo jausmu. Tradicinių partijų negebėjimas dorotis su šiais iššūkiais padrąsino konservatyvius veikėjus, o liberalai tik tyliai ir pasyviai iš šono stebėjo įsibėgėjančias diskusijas, pavyzdžiui, dėl migracijos. Kai įvykdomas teroro aktas, politikai spaudžiami veikti greitai ir dažniausiai instinktyviai renkasi teisių apribojimo taktiką. Liberalus, žmogaus teises akcentuojantis argumentas piliečių paprastai negirdimas. – Susidaro įspūdis, kad kai kurios Vidurio ir Rytų Europos valstybės bijo Rusijos ne dėl jos autoritarizmo, kleptokratijos, teisinio nihilizmo, lyderio kulto ir kitų ypatybių, o tik todėl, kad tai yra karinė priešė kitoje barikadų pusėje. Kitaip tariant, neatrodo, jog šių šalių lyderius baugintų Vladimiro Putino valdymo stilius, ir netgi patys imasi jį kopijuoti. – Dvi regiono valstybės, kurioms pastaruoju metu skiriu labai daug dėmesio, yra Vengrija ir Lenkija. Įdomu tai, kad jų lyderiai Rusiją vertina skirtingai, tačiau jų vidaus valdymo stilius labai panašus. Konservatyvioji darbotvarkė kai kuriose regiono šalyse populiarėja, pavyzdžiui, bandymai uždrausti „homoseksualų propagandą“, kaip neseniai padarė Rusijos valdžia. – Prieš kelerius metus tokį projektą bandyta prastumti Lietuvos Seime. – Taip, ir Latvijoje, Moldovoje, kitur. – Šiandien daug kalbama apie dešiniųjų populistinių judėjimų stiprėjimą Vakarų pasaulyje. Kaip vertinate šias tendencijas iš žmogaus teisių perspektyvos? – Populistinės partijos mėgsta akcentuoti mandatą, kurį jiems rinkimuose suteikė tauta, – jį priešina su žmogaus teisių standartais, taip pat stabdžių ir atsvarų principu, kuris apibrėžia liberaliąją demokratiją. Tarkime, išrinkti populistai linkę kritikuoti teisminę valdžią, ypač Konstitucinį teismą, ir teisėjams aiškina: „Mus išrinko žmonės, turime mandatą, o kokią teisę turite jūs riboti mūsų sprendimų priėmimo galią?“ Tai iškreipta demokratijos samprata. Demokratija nėra tik daugumos valdžia – šiuolaikinė demokratija apima ir mažumų teises, teisminę valdžią, kuri prižiūri įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją atšakas.

Populistinės partijos mėgsta akcentuoti mandatą, kurį jiems rinkimuose suteikė liaudis, – jį priešina su žmogaus teisių standartais, taip pat stabdžių ir atsvarų principu, kuris apibrėžia liberaliąją demokratiją. Tai iškreipta demokratijos samprata. Demokratija nėra tik daugumos valdžia.

Vis dažniau puolamos tarptautinės organizacijos, peržiūrinčios nacionalinėse valstybėse priimtus sprendimus. Esama tiesioginių ir netiesioginių vadinamųjų išpuolių. Pirmu atveju jie formuluojami taip: „Jūs neturite teisės spręsti šiuos klausimus.“ Tokia retorika ypač populiari tarp Jungtinės Karalystės konservatorių, kurie be paliovos kartoja, jog EŽTT teisėjai nebuvo išrinkti ir todėl neturi teisės vertinti JK sprendimus. EŽTT vis dažniau atakuojamas tais atvejais, kurie susiję su minėtu 8 straipsniu, ginančiu teisę į privatų gyvenimą. Tarkime, kai nacionalinė valdžia nusprendžia deportuoti terorizmu įtariamus asmenis, jos atstovai nenori nieko girdėti apie šį straipsnį. Esama ir netiesioginių bandymų apeiti tarptautinės teisės sistemą. Tuomet tiesiog vengiama įgyvendinti EŽTT sprendimus. Valdžios pareigūnai aiškina, kad konkrečiu klausimu nėra politinio sutarimo ar kad trūksta lėšų sprendimui įgyvendinti. Juos vykdyti kartais delsiama labai ilgai. Tai politinės valios klausimas.

Žmonės pamiršo, kaip atrodo Europa be teisės ir bendradarbiavimo. Bėda tai, kad jau pasitraukė šią sistemą – ES, ET – kūrusi karta. Vertėtų prisiminti, kaip Europa atrodė iki šių institucijų.

Man nerimą kelia tendencija, kad tarptautinė sistema atakuojama iš įvairių pusių, ir nemažai žmonių linkę jos atsisakyti. Bet nesuvokiama, jog jai nėra geresnės alternatyvos, tik chaosas be tarptautinės teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo. Visi pamiršo, kaip atrodo Europa be teisės ir bendradarbiavimo. Bėda tai, kad jau pasitraukė šią sistemą – ES, ET ir kitas institucijas – kūrusi karta. Vertėtų prisiminti, kaip Europa atrodė iki šių institucijų. Mane gąsdina faktas, kad žmonės nesugeba įvertinti paskatų, dėl kurių po karo buvo sukurta taisyklėmis pagrįsta tarptautinė sistema. Privalome rasti raktą į gyventojų protus ir įtikinti šios sistemos reikalingumu. – Kokiais būdais ET gali daryti spaudimą tarptautinius žmogaus teisių standartus pažeidžiančioms šalims? – Pirmiausia reikėtų kalbėti apie tarptautinį valstybės statusą ir reputaciją. Pastaroji priklauso nuo to, ar šalis renkasi elgtis pagal visų priimtas taisykles. Vienoms reputacija labai svarbi, kitoms – mažiau. Kitas veiksnys – piniginės baudos. Kai kurios valstybės nenori mokėti daugybės kompensacijų už taisyklių laužymą, bet kitoms tai nė motais. Vidurio ir Rytų Europoje, taip pat Lietuvoje politinis elitas EŽTT vis dar vertina kaip kokybės ženklą ir teismo sprendimus naudoja kaip reformas skatinančią priemonę. Deja, taip yra ne visur. Žvelgiant praktiškai, teismo sprendimų įgyvendinimą prižiūri Ministrų komitetas ir 47 šalių narių atstovai. Kai dauguma jų susivienija ir nedviprasmiškai išdėsto savo poziciją kolegoms, pavyzdžiui, „jūs turite susiimti dėl X“, „parodykite, koks yra jūsų įgyvendinimo planas“, tai taip pat vertintina kaip spaudimas. Instituciniai santykiai pagrįsti gera valia ir bendradarbiavimu. Deja, kai kolegos neturi geros valios ir nėra linkę bendradarbiauti, beveik nelieka būdų pakeisti jų nuostatas. Aiškiai suprantame, kad mūsų galia ribota. Vienintelė institucija, kurios sprendimai privalomi, yra EŽTT. Man tenka įtikinėti kolegas, rodyti gerąsias praktikas ir stiprinti lyderių politinę valią, kad pasiektume teigiamų pokyčių. – Anksčiau minėjote Vengriją ir Lenkiją. Ar jums atrodo, kad Jarosławo Kaczyńskio ir Viktoro Orbáno pavyzdžiai yra užkrečiami ir gali sklisti plačiau, ar vis dėlto tai vienkartinis fenomenas? – Tarp abiejų režimų esama panašumų ir skirtumų. Jie tikrai kalbasi tarpusavyje ir mokosi vienas iš kito. Vengrija parodė pavyzdį priimdama toli siekiančius įstatymų pakeitimus per itin trumpą laikotarpį, šis tas panašaus dabar vyksta Lenkijoje. Vienas problemiškiausių dalykų yra skubėjimas, noras pakeisti sistemą nepasitarus su pilietine visuomene ir tarptautinėmis organizacijomis. Žvelgiant iš demokratinio proceso perspektyvos, ši tendencija labai pavojinga. Ne mažiau svarbus teisės viršenybės klausimas. Vengrijos ir Lenkijos valdantieji režimai stengiasi apriboti teismų, galinčių atsverti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, įgaliojimus. Vengrijoje buvo paankstintas teisėjų pensinis amžius, Lenkijoje tęsiasi Konstitucinio Tribunolo krizė. Taip pat būtina kelti žiniasklaidos laisvės ir žiniasklaidos priemonių įvairovės klausimą. Abiejose valstybėse bandoma suvaržyti šią sritį reguliuojančių institucijų nepriklausomybę, valdančiųjų partijų lojalistai sodinami vadovauti visuomeniniams transliuotojams. Šiuo metu Lenkijoje aktualus ir susirinkimų laisvės klausimas, kurį neseniai iškėliau. Suteikdamas tam tikras privilegijas Bažnyčiai ir religinėms organizacijoms, šios šalies parlamentas nusprendė apriboti valdžią kritikuojančių opozicionierių laisvę. Valdantieji išsigando gatvės protestų ir demonstracijų. Tai neabejotinai pavojinga tendencija, žvelgiant iš žmogaus teisių perspektyvos. Ar šis radikalizacijos procesas neišvengiamas? Prieš metus Kroatijoje būta gąsdinančių ženklų: panašiu stiliumi bandyta valdžiai pajungti visuomeninį transliuotoją, iškilo pavojus mažumoms ir nevyriausybinėms organizacijoms, tačiau pasikeitus valdžiai atmosfera smarkiai pagerėjo. Tad nemanau, kad radikalizacija yra neišvengiama. – Lenkijos valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija siekia sustiprinti Katalikų bažnyčios politinę ir viešąją įtaką. Religinės organizacijos kliudo ar veikiau padeda užtikrinti žmogaus teises? – Religinės bendruomenės yra labai skirtingos. Kartais jos būna proaktyvios ir susirūpinusios žmogaus teisių padėtimi, pavyzdžiui, jos itin prisidėjo sprendžiant pabėgėlių ir migrantų krizę. Dažnai būtent „Caritas“ ir kitos socialinės atskirties mažinimu besirūpinančios religinės organizacijos padeda tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Žinoma, tam tikrais klausimais ir nesutariame. Vis dėlto noriu pabrėžti, kad pačiose religinėse bendruomenėse esama skirtingų požiūrių, tad būtų sudėtinga apibendrinti. Vis dėlto norėčiau, kad kur kas rimčiau įvertintume religiniais argumentais pagrįstą mūsų veiklos kritiką. Neseniai teko dalyvauti diskusijoje apie „lyties“ sąvoką, lyčių lygybės problemą ir Stambulo konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurtą šeimoje. Tuomet išgirdau tokių iškreiptų žmogaus teisių terminijos sampratų, kad buvo išties sunku susikalbėti. Privalome atskleisti tokius nesusipratimus ir leistis į dialogą su kitaminčiais. – 2016 m. buvo sudėtingi liberalams ir žmogaus teisių aktyvistams, tačiau 2017-ieji veikiausiai nebus lengvesni. JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas, vyks svarbūs rinkimai Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje, galbūt ir Italijoje. Visur radikalai turi nemenkus šansus laimėti. Kokia jūsų metų prognozė? – Šiandien sunku ką nors prognozuoti. Beveik niekas iš ekspertų nenumatė nei „Brexit“, nei D. Trumpo pergalės. Vis dėlto tikiuosi, kad padėtis stabilizuosis, ir prieš Europos bendradarbiavimą ir Europos institucijas nukreiptų atakų sumažės. Nes, kaip sakiau, šios sistemos alternatyva būtų labai baisi Europa. Turime įsisąmoninti, ką jau pavyko nuveikti, ir įsitikinti, ar tikrai norime šiuos pasiekimus nubraukti. Taip pat manau, kad reikia mokytis tarpusavyje kalbėtis civilizuotu būdu. Galiausiai būtina rasti efektyvių būdų spręsti tokias įsisenėjusias problemas kaip korupcija, nelygybė tiek tarp miestų ir provincijos, tiek tarp skirtingų visuomenės grupių. N. Muižniekas Gimė 1964 m. JAV. 1993 m. Berklio universitete (JAV) įgijo politikos mokslų daktaro laipsnį. 1994–2002 m. Latvijos žmogaus teisių ir etninių studijų centro vadovas. 2002–2004 m. Latvijos ministras, atsakingas už socialinę integraciją, nediskriminaciją, mažumos teises ir pilietinės visuomenės plėtrą. 2005–2012 m. Latvijos universiteto Pažangiųjų socialinių ir politinių tyrimų instituto direktorius. 2010–2012 Europos komisijos prieš rasizmą ir netoleranciją vadovas. Nuo 2012 m. eina ET žmogaus teisių komisaro pareigas.