Jie prašo labai nedaug: tik įsiklausyti
2015 m. Lietuvoje buvo 17 208 tyrėjai, skelbia Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras. Pagal apibrėžimą, tai specialistai, kuriantys naujas žinias, produktus, procesus, metodus, sistemas, vadovaujantys atitinkamiems projektams. Daugiausia jų – 12 600 – dirba aukštojo mokslo srityje, likę – verslo ir valdžios sektoriuose.
Laiko šildytis jų pasiekimų spinduliuose politikai visada atranda, tačiau įvertinti tam sugaištus ieškojimų metus pamiršta. „Toliaregystė nėra prioritetas, juk svarbu savo reitingus kelti čia ir dabar“, – kritiškai pokalbį pradeda Inovatyvios medicinos draugijos mokslo projektų koordinatorius, Vilniaus universiteto studentų komandos „Vilnius-Lithuania iGEM“ narys Gabrielius Jakutis.
Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, docento pareiginis atlyginimas su mokesčiais šiuo metu yra 703–1129, asistento siekia 469–592 eurus. Universiteto dėstytojas, atskaičius mokesčius, gauna vidutiniškai 1091, universiteto mokslo darbuotojas – 1146 eurus. Palyginti su Estija, šie skaičiai neretai 2‒3 kartus mažesni.
Vadovaujančių Lietuvos tyrėjų atlyginimas yra keturis kartus mažesnis nei ES vidurkis.
Skaičiuojama, kad įsitvirtinusių ir vadovaujančių Lietuvos tyrėjų atlyginimas yra keturis kartus mažesnis nei ES vidurkis, tačiau dėstymo veikloms lietuviai skiria daugiau laiko nei jų kolegos Vakarų ir Šiaurės Europoje. Negana to, mokslo ir studijų institucijos dėl ribotų finansų akademinius darbuotojus įdarbina ne visai darbo dienai. Dėl to dėstytojai ir mokslo darbuotojai yra priversti dirbti keliose darbovietėse. Neturėtume stebėtis ir tuo, kad savo laiką ir energiją investavę į mokslinį laipsnį, jauni tyrėjai vis dažniau meta pedagogo ir mokslininko karjerą bei įsidarbina privačiose įmonėse.
Pinigai ir pasitikėjimas
Humanitarinių ir socialinių mokslų sąjūdžio atstovas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Liutauras Gudžinskas pripažįsta, kad trūksta politikų įsiklausymo į akademinės bendruomenės balsą ne tik su jų veiklos finansavimu susijusiais klausimais. „Mokslininkų darbo krūviai retai kada yra sureguliuoti, trūksta kokybiško ir skaidraus įtraukimo į švietimo sistemos reformos procesus, dažnai imperatyvine forma prašoma pateikti milžiniškus kiekius duomenų, kurie neaišku, kur yra panaudojami, 2009 m. įgyvendinus aukštojo mokslo reformą atsisakyta būdų įtraukti visą akademinę bendruomenę į universitetų vadovų rinkimus“, – vardijo pašnekovas.
Pašnekovų teigimu, socialinės investicijos, šiuo atveju ‒ dėmesys mokslui, turėtų būti nukreiptos į žmogiškąjį kūrybinį potencialą, nuo kurio priklauso ekonomikos inovatyvumas. „Geriausias to pavyzdys – Rytų Azijos valstybės, – kalbėjo L. Gudžinskas. – Jų gerovės valstybė niekuomet nebuvo labai didelė, bet ilgainiui sėkmingai augo, nes šalys suprato, kad norint tai palaikyti, reikia skirti daug dėmesio visuomenės švietimui ir sveikatai.“
„Mokslui reikia pasitikėjimo“, – pridūrė G. Jakutis. Jo požiūriu, valstybė turi nebijoti prisiimti rizikos už nesėkmes moksle ir į jį investuoti: „Juk sėkmingų rezultatų dividendai – mokslo centrų ir universitetų prestižas, į Lietuvą pritraukti ir išlaikyti specialistai.“ Kita vertus, G. Jakučio teigimu, mokslininkai geriausiai supranta, kokia kryptimi reikia judėti visuomenei, norint neatsilikti nuo pasaulio.
