Trečiojo reicho laikais muzika tapo viena galingiausių propagandos priemonių, naciams siekiant vienus menininkus išaukštinti, o kitus – pažeminti ir sunaikinti.
Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Adolfo Hitlerio valdomoje nacistinėje Vokietijoje ideologinė mašina buvo paveikusi tiek ekonominį ir politinį, tiek socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Muzika netapo išimtimi.
„Lojaliems ir talentingiems nacistinio režimo muzikantams suteikiama darbo vieta. Lojaliems, bet netalentingiems nacistinio režimo muzikantams nėra suteikiama darbo vieta. Bet kuris žmogus, kuris yra ne žydas, pasižymi muzikiniu genialumu ir priklauso „Reichsmusikkammer“ (Reicho muzikos skyrius – IQ past.), gali kurti. Jam garantuojama darbo vieta“, – taip kompozitorius vertino fiureris.
Griežti partijos reikalavimai taikyti ir kūrėjams, ir atlikėjams. Net vaikų darželių, mokyklų, universitetų chorams teko derinti atliekamą repertuarą. Kūriniuose turėjo būti aukštinama nacionalsocialistų partija, dėkojama šalies vadovybei už galimybę mokytis, sukurtas naujas darbo vietas (stiprinant karo pramonę, Vokietijoje mažėjo nedarbas), išplėstą šalies teritoriją ir išaušusį arijų rasės aukso amžių.
Menininkai, atsisakę leisis į kompromisus su sąžine, pasitraukė į užsienį, kiti mėgino laviruoti, tikėdamiesi sulaukti geresnių laikų. Bet dauguma poetų ir kompozitorių, ypač jaunosios kartos atstovų, dirbo išvien, kad jų kūryba atitiktų iškeltus kriterijus: šlovino partiją, fiurerį, tėvynės didybę.
Arijai talentingesni
Naujieji kūrybos principai taikyti ne tik to meto menininkams, bet ir jau pripažintiems klasikams bei jų palikimui. Ludwigo van Beethoveno (1770–1827 m.) kūriniai liko koncertų repertuaruose, prielankumą šio genijaus talentui demonstravo ir pats A. Hitleris. Kompozitorius aukštintas dėl milžiniško indėlio į pasaulio muzikos raidą, bet pirmiausia dėl to, kad buvo vokietis, arijų rasės atstovas.
Dar didesnio nacių dėmesio sulaukė Richardas Wagneris (1813–1883 m.). Bet ne savo kūryba. Visame pasaulyje išgarsėjęs kompozitorius XIX a. 5–6 dešimtmečių sandūroje parašė antisemitinę knygelę „Judaizmas ir muzika“, kurioje dėstė, kad žydai „nuodija publikos meninį skonį“. Jis taip pat inicijavo ir finansavo Bairoito operos festivalį, kurį vėliau naciai pasitelkė prieš žydus nukreiptai propagandai.
R. Wagneris buvo mylimiausias A. Hitlerio kompozitorius. Fiureris ne tik klausydavosi jo muzikos, bet ir skaitydavo rankraščius. Žinoma, kad operos „Tristanas ir Izolda“ rankraštį jis nešiojo savo kuprinėje Pirmojo pasaulinio karo metais, taip pat susirašinėjo su kompozitoriaus sūnumi Siegfriedu. Trečiojo reicho laikais be R. Wagnerio kūrybos neapsiėjo partijos susirinkimai ir įvairios valstybinės šventės.
Vieno vokiečių romantinės operos kūrėjų muzika galėjo skambėti ir Antrojo pasaulinio karo metais įkurtose koncentracijos stovyklose, nors nenuginčijamų įrodymų nėra. Tiesa, ji, kaip kankinimo priemonė, naudota 1933–1934 m. pirmojoje Vokietijoje įkurtoje Dachau koncentracijos stovykloje. Taip teigia Viurcburgo Julijaus Maksimilijono universiteto kultūros istorijos profesorius, muzikologas Guido Fackleris, kuris atliko tyrimą ir nustatė, kad tuo laikotarpiu kalėję politiniai kaliniai turėjo priverstinai klausytis R. Wagnerio kūrinių, priskirtų nacionalinei Trečiojo reicho muzikai.
Neatsitiktinai nacionalsocialistai pripažino ir Josephą Antoną Brucknerį (1824–1896 m.), kuris save laikė R. Wagnerio mokiniu ir išpopuliarino vokiškąjį folklorą. To meto Vokietijos valdžiai jis buvo priimtinas dar ir dėl to, kad aukštino meilę šaliai, o tai laikyta kiekvieno vokiečio pareiga. Nors J. A. Brucknerio Septintoji simfonija skambėjo per Vokietijos televiziją skelbiant žinią apie fiurerio mirtį 1945 m., nacių primestas šleifas nesuteršė kompozitoriaus atminimo.
Ką teko išgyventi to meto talentingiems vokiečių kūrėjams, liudija genialiojo Richardo Strausso biografija. Šį kompozitorių, kuriam 1933 m. jau buvo 68-eri, vertino pats A. Hitleris. Menininkas priėmė pasiūlymą vadovauti „Reichsmusikkammer“, nors pats bodėjosi nacių politika iš Vokietijos kultūros išbraukti žydiškąjį palikimą. Pasinaudodamas savo įtaka, R. Straussas netgi kurį laiką drįso ignoruoti valdžios draudimus atlikti Claude’o Debussy, Gustavo Mahlerio ir Felixo Mendelssohno kūrinius, toliau dirbo su savo žydų kilmės draugu Stefanu Zweigu, rašančiu libretus operoms. Tačiau net ir ryškiausiai to meto žvaigždei teko taikytis su naujais reikalavimais. Už nepaklusnumą 1935 m. jis neteko „Reichsmusikkammer“ pirmininko posto, bet jo sukurtas olimpinių žaidynių himnas skambėjo Berlyne 1936-aisiais. R. Straussas ne kartą naudojosi ryšiais su nacių vadovybe, kad apsaugotų savo žydę marčią ir anūkus.
Išgelbėjo emigracija
Trečiojo reicho gyvavimo metais ypač brutaliai naikintas daugybės žydų kilmės kūrėjų palikimas, nors menininkai jau buvo pelnę visuotinį pripažinimą.
Vienas tokių buvo kompozitorius Kurtas Weillis (1900–1950 m.). Jį dar jaunystėje išgarsino liaudies dainų ir džiazo elementus jungianti muzika Bertoldo Brechto adaptuotai pjesei „Opera už tris skatikus“, kuria satyriškai atskleidžiamos Vakarų kapitalistinio pasaulio ydos. Miuziklo premjera įvyko 1928-aisiais, o po trejų metų sukurtas to paties pavadinimo filmas. Naciams perėmus šalies vairą, toks kūrinys negalėjo būti atliekamas viešai dėl esą šlovinamo socializmo apraiškų. Nuo 1933-iųjų K. Weilliui trukdyta užsiimti muzikine veikla, neleista rodyti spektaklių ir operų, kurioms muziką kūrė kompozitorius. Jis persikėlė į Paryžių, o nuo 1935 m. gyveno JAV ir produktyviai dirbo. Šio autoriaus kompozicijos skambėjo operose, kino filmuose, jis sukūrė tokias dainas kaip „Alabama Song“ (ją atliko „The Doors“, Davidas Bowie), „My Ship“ (iš muzikinio filmo „Lady in the Dark“), „Speak Low“. Pastarosios dvi laikomos džiazo klasika.
Tik per plauką mirties išvengė garsus vokiečių kompozitorius, muzikologas, muzikos kritikas, akademikas Erichas Katzas (1900–1973 m.). Vienas Freiburgo muzikos seminarijos steigėjų iš šios švietimo įstaigos direktoriaus pareigų 1933 m. atleistas dėl žydiškos kilmės. Vėlesnius penkerius metus mokytojavo, rašė apybraižas vokiečių ir austrų periodiniams muzikos žurnalams, kūrė muziką. E. Katzui teko slapstytis, bet 1938-aisiais jis buvo sulaikytas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. Čia būtų žuvęs, tačiau, 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nemažai daliai nuteistųjų buvo pasiūlyta emigruoti. E. Katzas pasitraukė į Didžiąją Britaniją, o 1943 m. – į JAV, kur tapo įrašų studijos „American Recorder Society“ direktoriumi, dėstė Niujorko muzikos konservatorijoje.
E. Katzas sugebėjo išsaugoti ilgametę draugystę su kompozitoriumi Carlu Orffu (1895–1982 m.), nors pastarasis buvo pelnęs Trečiojo reicho vadovybės prielankumą. Garsiosios kantatos „Carmina Burana“ autoriui naciai užsakė sukurti muziką operai „Vidurvasario nakties sapnas“, nes ankstesnis jos variantas – F. Mendelssohno kūrinys – neįtiko „Reichsmusikkammer“ dėl žydiškos kompozitoriaus kilmės. Tiesa, pats C. Orffas neigė kolaboravęs su A. Hitlerio režimu ir esą priklausė Vokietijoje įkurtam rezistenciniam judėjimui.
Smurtas maršo ritmu
Trečiojo reicho laikais muzika tapo vienu galingiausių nacistinės propagandos įrankių. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios į koncentracijos stovyklas buvo siunčiami žydai, čigonai, homoseksualai, režimo kritikai, kitų partijų atstovai. Čia per garsiakalbius skambėjo vokiška liaudies muzika, „arijiškasis“ folkloras, karinės dainos, maršai. Kaliniai žeminti ir versti dainuoti: komunistai – apie darbo liaudį, įvairių religijų atstovai – religinius kūrinius. Skambant dainoms liejosi smurtas: suimtieji buvo mušami, jeigu dainavo per garsiai arba per tyliai, per lėtai arba per greitai. Nacių paleista žudymo mašina naikino ne tik žmones, bet ir kultūrinį palikimą, ryšį su praeitimi.
Per karą koncentracijos stovyklose kalėjo daugybė įvairių šalių intelektualų, taip pat muzikų. Kaliniams nurodyta kurti orkestrėlius. Už spygliuotųjų tvorų skambėjo estradinė, salonų muzika (ankstyvosios šansonos, šlageriai), klasikos kūriniai ir režimui priimtinų kompozitorių darbai. Tokios programos būdavo atliekamos linksminant stovyklų viršininkus ir prižiūrėtojus. Sugebėjimas valdyti instrumentą galėjo išgelbėti gyvybę – muzikantai, orkestrų nariai gyveno šiek tiek geresnėmis sąlygomis, dirbo lengvesnius darbus. Tiesa, jiems tekdavo stebėti, kaip skambant jų atliekamai muzikai iš vagonų lipa nauji kaliniai, kaip pasmerkti myriop eina dujų kamerų link.
Koncentracijos stovyklose muzikai teko oksimoroniškas vaidmuo: ji buvo ir pramoga, padėjusi įkalintiems bent trumpam užmiršti slegiančią kasdienybę, ir viena iš budelių pasitelktų nužmoginimo priemonių.
Svastikos ant scenos
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui padalyta Vokietija skubėjo atsikratyti nacistinės praeities, hitlerinė simbolika buvo uždrausta. Ji vėl sušmėžavo ant scenos antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje, kai Vokietijos Federacinėje Respublikoje ėmė kurtis pankroko grupės. Vienos pirmųjų buvo Diuseldorfo „Male“, Vakarų Berlyno „PVC“ ir Hamburgo „Big Balls and the Great White Idiot“ (pastaroji populiariausia ir geriausia žinoma dėl pronaciško įvaizdžio). Šios grupės vokalistas, pasivadinęs Baronu Adolfu Kaizeriu, provokavo publiką juodais ūsiukais bei nacių uniforma ir taip propagavo anarchijos idėją. Į pirmą albumą, išleistą 1977 m., grupė įtraukė britų pankroko grupės „Sex Pistols“ dainos „Anarchy in the U.K.“ perdirbinį analogišku pavadinimu „Anarchy in Germany“.
Daug aktyviau hitlerinės Vokietijos idėjos keltos XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kai susivienijus Vokietijai ėmė kurtis neonacių pankroko, sunkiojo metalo grupės ir išplito į kitas šalis. Kai kurių dainų tekstuose atsirado antisemitizmo apraiškų, skatintas rasizmas, keltas baltosios rasės viešpatavimas, neapykanta krikščionybei, judaizmui, islamui. Dalis atlikėjų dėl nacistinės simbolikos demonstravimo ir „Heil Hitler“ sveikinimo (taip pat muštynių ir kito nederamo elgesio) turėjo reikalų su policininkais. 2012 m. vienam neonacių muzikos grupės vokalistui teko stoti prieš teismą už smurto kurstymą dainoje, išleistoje albume „Adolf Hitler lebt!“ (Adolfas Hitleris gyvas).
Neonacių subkultūra bei idėjos pasiekė ir politinį lygmenį. Du pankai dar 1981 m. Hanoveryje įkūrė anarchistinę APPD partiją, kurios programoje tarp pagrindinių politinių tikslų nurodyta teisė nedirbti, bet gauti algą, galimybė jaunimui gauti pensijas, legalizuoti visus narkotikus, panaikinti privalomą vidurinį išsilavinimą ir atkurti Trečiojo reicho sienas. 1997 m. Hamburgo savivaldos rinkimuose partija gavo 5,3 proc. rinkėjų balsų ir užėmė ketvirtą vietą. 2005 m. partijos vedliu Vokietijos parlamento rinkimuose tapo pankroko grupės „Die Kassierer“ lyderis Wolfgangas Wendlandas, tačiau rinkėjų simpatijų nesulaukė.
Pastaruoju metu Vakarų pasaulyje vis garsiau skamba raginimai iš „valstybių išvalyti“ pabėgėlius, migrantus, atsitverti sienomis. Lieka tikėtis, kad tragiškai Europos patirčiai nebus lemta pasikartoti po 100 metų ir tapti dar vienu gėdingu istorijos lapu.
