Migrantams dažnai primetama, esą jie vagia darbo vietas iš vietos gyventojų ir yra našta valstybei. Faktai tai paneigia, tačiau sėkminga integracija atneštų dar daugiau naudos.
Tik jau įsikūrusiems imigrantams ir nė vidurinio išsilavinimo neturintiems vietos gyventojams naujų atvykėlių antplūdis gali kainuoti darbo vietas. Dėl imigracijos mažėjantys atlyginimai fiksuojami nebent nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje, nors dažniausiai niekas nenukenčia – svetimšaliai imasi darbų, kurių vietiniai kratosi.
Bonoje įsikūrusio Darbo studijų instituto tyrėjai apskaičiavo, kad, dėl migracijos 1 proc. padidėjus Vokietijos darbo jėgai, atlyginimai sumažėjo ir nedarbas išaugo apie 0,1 proc. Italijos banko tyrėjai nustatė, kad 1990-ųjų imigracija į Vokietiją turėjo įtakos tik ankstesnės kartos migrantų algoms ir galimybėms įsidarbinti. Kaip nustatė Čikagos universiteto mokslininkė Patricia Cortes, imigracija į didžiuosius JAV miestus padidino išsilavinusių vietos gyventojų perkamąją galią 0,6 proc., o vidurinio išsilavinimo neturinčių asmenų perkamoji galia sumenko 1,3 proc. Kita vertus, dėl imigracijos gali smukti įvairių produktų ir paslaugų kainos – tai iš dalies lemia mažesnis darbo užmokestis.
Daugelio šalių, ypač JAV, mokslininkai imigracijos naudą ekonomikai laiko kone aksioma. Pabrėžiama, kad aukštos profesinės kvalifikacijos migrantai prisideda prie naujų darbo vietų kūrimo ir būtent todėl, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojo dr. Karolio Žibo teigimu, daugelio valstybių imigracijos politika skirta aukštos kvalifikacijos atvykėliams pritraukti. Greičiausiai integruojasi ir daugiausia naudos suteikia jaunesni ir išsilavinę svetimšaliai.
Robo Hodgsono ir Jacques’o Pooto teigimu, 10 proc. padidėjus imigracijai iš bet kurios šalies į Naująją Zelandiją, prekyba su ta šalimi išauga apie 2 proc., o turizmas – iki 4 proc., ir jeigu žmonių atvykimas būtų sustabdytas, 2021 m. vienam gyventojui tenkantis BVP būtų 1000 dolerių mažesnis. Į tas Vakarų Europos valstybes, kurios mažiau ribojo darbo jėgos judėjimą iš pokomunistinių šalių, atvyko jaunesni ir labiau išsilavinę migrantai, tad jos džiaugėsi spartesne ūkio plėtra.
Anot Oslo universiteto profesoriaus Kjetilo Storesletteno, migranto įnašas į valstybės biudžetą gali svyruoti nuo 96 tūkst. JAV dolerių pelno iki 36 tūkst. nuostolio.
„Kai kuriose šalyse taikomos taškų programos atsižvelgia ne tik į išsilavinimą bei kvalifikaciją, bet ir į amžių. Valstybės, kompleksiškai spręsdamos darbo jėgos trūkumą ir demografinius iššūkius, orientuojasi į jaunesnius imigrantus. Šie atrankos metodai taikomi darbo jėgos pritraukimo (darbo imigracijos) politikoje, tačiau kiti imigracijos kanalai (šeimos susijungimas, teisėta veikla, prieglobstis) tokių atrankos kriterijų neturi ir negali turėti“, – kalbėjo K. Žibas. Per pastaruosius dešimtmečius neekonominių migrantų Vakaruose buvo daugiau nei oficialiai atvykstančių dirbti. Kadangi humanitariniams ir šeimos migrantams kelią atveria žmogaus teisės, vietos gyventojų nemėgstamą migraciją bandoma riboti apsunkinant darbo jėgos atvykimą. Paradoksalu – tie, kurie nori dirbti, lengviausiai ir greičiausiai integruotųsi į visuomenę, į ją patenka sunkiausiai.
Nors Vakarams nelengva kontroliuoti žmonių judėjimą, nemažai tyrimų rodo, kad valstybės vis tiek gauna naudos. Arizonos universiteto mokslininkai suskaičiavo, kad šiai valstijai 2004 m. atvykėliai uždirbo arti 2,36 mlrd. JAV dolerių, o jų švietimas, sveikatos priežiūra, teisėsaugos institucijų darbas ir kitos viešosios paslaugos kainavo daugiau nei 1,4 mlrd. dolerių. Taigi, imigrantai Arizonai atnešė 940 mln. dolerių.
2014 m. publikuotas Londono universiteto koledžo ekonomistų Christiano Dustmanno ir Tommaso Frattini straipsnis sukėlė didelį atgarsį, nes atskleidė, kad į Jungtinę Karalystę po 2000-ųjų atvykę migrantai, nepriklausomai nuo jų kilmės šalies, priešingai nei britai, sumokėjo daugiau mokesčių, nei jiems kainavo teikiamos viešosios paslaugos. Tikimybė, kad migrantai pasinaudos valstybės parama, 39 proc. mažesnė, palyginti su tokio pat amžiaus, lyties ir išsilavinimo vietos gyventojais.
Lietuvoje migrantai nekeltų neigiamo poveikio darbo rinkai, tačiau visuomenė susirūpinusi dėl pašalpų pabėgėliams, nors jokios apčiuopiamos įtakos valstybės biudžetui tai neturi. Galiojanti tvarka atvykėliams neleidžia greitai įsilieti į darbo rinką. „Kol nagrinėjamas prieglobsčio prašymas, užsieniečiai neturi teisės dirbti. Tai geras sprendimas, nes nesukuriamos paskatos ekonominiams migrantams apsimesti pabėgėliais. Kita vertus, tikriesiems pabėgėliams nedaromas spaudimas kuo greičiau įsilieti į darbo rinką – paliekama laiko psichologinei adaptacijai, pramokti lietuvių kalbos“, – teigė Evelina Gudzinskaitė, laikinai einanti Migracijos departamento direktoriaus pareigas.
Šiam požiūriui prieštarauja Norvegijos socialinių tyrimų instituto mokslininkas dr. Henningas Finseraasas. Jis tvirtina, kad kuo anksčiau imigrantai gali laisvai prieiti prie visų priimančios šalies institucijų – švietimo, sveikatos apsaugos, darbo rinkos, – tuo geresnė jų ilgalaikė integracija. Tai vadinama „integracijos langu“: sąlygos pačioje atvykimo pradžioje nulemia, kaip migrantas įsilies į visuomenę, nes tik persikrausčius formuojasi ilgalaikiai įpročiai. Jenso Hainmuellerio vadovaujama šveicarų mokslininkų grupė nustatė, kad tuo pat metu atvykusių vienodos kilmės, amžiaus, lyties ir išsilavinimo migrantų integracija smarkiai skiriasi priklausomai nuo to, kada jiems buvo leista balsuoti. Jie taip pat priėjo išvadą, kad kuo ilgiau svarstomi prieglobsčio prašymai, tuo mažesnė tikimybė, jog ilgainiui tas žmogus sėkmingai įsilies į darbo rinką.
Gavęs pabėgėlio statusą Lietuvoje užsienietis įgyja teisę dirbti, tačiau dar 12 mėnesių gauna įvairaus pobūdžio pagalbą – nuo kuklių pašalpų iki lietuvių kalbos kursų. „Mūsų prieglobsčio procedūra yra viena trumpiausių ES – paprastai trunka iki 3 mėnesių, tad žmonės nepraranda darbinių įgūdžių, – pabrėžė E. Gudzinskaitė. – Prieglobstį gavusių asmenų priėmimas ir integracija iš pradžių yra brangus procesas, tačiau kuo daugiau ir sėkmingiau į juos investuojame, tuo geresnės grąžos sulaukiame ilgalaikėje perspektyvoje.“
Dosniausią socialinę apsaugą teikiančių Skandinavijos šalių patirtis rodo, kad, kitaip nei JAV, daug imigrantų taip ir lieka valstybės išlaikytiniais. Anot K. Žibo, nesant efektyvios integracijos išauga tikimybė imigrantams patekti į socialinę atskirtį, o tai sukuria prielaidas vadinamiesiems getams atsirasti. Taigi, investicijos į integraciją atsiperka tiek ekonominio, tiek socialinio saugumo atžvilgiu. Svarbiausia imigrantų integracijos politikos formuotojų užduotis – rasti tokius sprendimus, kurie leistų suteikti pagalbą tiems, kam jos reikia, bet neugdytų ydingų įpročių kliautis valstybės parama.
